Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Pastorius Saiksas sudvejojo.

— Matai, mis Džiną Luiza, dabar Helenai sunku rasti darbo... Aš manau, kad misteris Linkas Dizas priims ją dirbti, kai prasidės medvilnės rinkimo laikas.

— O kodėl ne dabar, pastoriau?

Jis nespėjo atsakyti, ir aš ant savo peties pajutau Kelpurnijos ranką. Ji spustelėjo man petį, ir aš pasakiau:

— Dėkojame, kad leidote mums čia ateiti.

Džemis pakartojo tą patį, ir mes pasukome namų link.

— Kela, aš žinau, kad Tomas Robinsonas sėdi kalėjime ir kad jis padarė kažką baisaus, bet kodėl žmonės nenori samdyti Helenos? — paklausiau aš.

Kelpurnija, vilkinti tamsiai mėlyna muslino suknele, su aukšta skrybėlaite, žingsniavo tarp Džemio ir manęs.

— Tai vis dėl tų kalbų apie Tomą, — pasakė ji. — Ir dabar niekas nenori... nenori prasidėti su jo šeima.

— O ką jie padarė, Kela?

Kelpurnija atsiduso.

— Misteris Bobas Juelas apkaltino Tomą išprievartavus jo dukterį, ir už tai jį uždarė į kalėjimą...

— Misteris Juelas? — aš kažką prisiminiau. — Ar jis turi ką nors bendra su tais Juelais, kurie tik pasirodo pirmą dieną mokykloje, o paskui daugiau neateina? Atikus sakė, kad jie niekam tikę žmonės... Aš niekad nebuvau girdėjusi, kad Atikus taip kalbėtų apie kitus žmones. Jis pasakė...

— Aha, tai tie patys.

— Tai jeigu visas Meikombas žino, kokie žmonės tie Juelai, jie turėtų mielai samdyti Heleną... O ką reiškia išprievartauti, Kela?

— Šito pasiklausk misterio Finčo, — pasakė ji. — Jis paaiškins geriau už mane. Turbūt labai nori valgyti, ar ne? Pastorius šį rytą užtęsė pamaldas, šiaip jos būna trumpesnės.

— Visai kaip mūsų pastorius, — pasakė Džemis. — O kodėl jūs šitaip giedate giesmes?

— Paantrindami?

— Ar tai šitaip vadinasi?

— Taip. Pas mus visada taip giedama, kiek aš prisimenu.

Džemis pasakė, kad būtų galima kokius metus pataupyti pinigų iš bažnytinės rinkliavos ir nusipirkti giesmynų.

— Kas iš to, — nusijuokė Kelpurnija. — Juk jie nemoka skaityti.

— Nemoka skaityti? — paklausiau aš. — Visi tie žmonės?

— Taip, nemoka, — linktelėjo galvą Kelpurnija. — Visoje bažnyčioje moka gal tik kokie keturi... ir aš tarp jų.

— Kokią mokyklą tu lankei, Kela? — paklausė Džemis.

— Jokios. Žinote, kas mane išmokė pažinti raides? Ogi senoji mis Baford, mis Modės Atkinson teta...

— Tai tu tokia sena?

— Aš vyresnė net už misterį Finčą, — šyptelėjo Kelpurnija. — Tik gerai nežinau, keleriais metais. Kartą mudu bandėme suskaičiuoti, kiek man metų... Pasirodė, kad aš prisimenu keletą metų anksčiau negu jis, taigi nesu daug vyresnė, ir apskritai moterų atmintis geresnė negu vyrų.

— Kada tavo gimimo diena, Kela?

— Švenčiu ją per Kalėdas, taip lengviau prisiminti... O tikros gimimo dienos neturiu.

— Bet, Kela, — nenurimo Džemis, — tu toli gražu neatrodai tokia sena kaip Atikus.

— Juodaodžiai visada atrodo jaunesni, — tarė ji.

— Gal todėl, kad jie nemoka skaityti. Kela, ar Zibą mokei tu?

— Aha, misteri Džemi. Tada, kai jis buvo mažas, mokyklos nebuvo.

Bet aš vis tiek priverčiau jį mokytis.

Zibas buvo vyriausias Kelpurnijos sūnus. Jei būčiau geriau pagalvojusi, tai būčiau supratusi, kad Kelpurnija jau pagyvenusi moteris, — juk Zibo vaikai jau paūgėję, — bet tada man tokie dalykai dar neateidavo į galvą.

— Ar tu mokei jį iš elementoriaus kaip ir mus? — paklausiau aš.

— Ne, jis turėjo kasdien įveikti puslapį iš Biblijos, ir dar buvo viena knyga, iš kurios mis Baford mokė mane... Einu lažybų, kad jūs nežinote, kas man ją davė, — pasakė ji.

Mes nežinojome. Kelpurnija tarė:

— Ją man davė jūsų senelis Finčas.

— Tai tu gyvenai Prieplaukoje? — nustebęs paklausė Džemis. — Niekad mums to nepasakojai.

— Taip, aš ten gyvenau, misteri Džemi. Užaugau tarp Bafordų sodybos ir Prieplaukos. Visą gyvenimą dirbau tai pas Finčus, tai pas Bafordus, o į Meikombą persikėliau tada, kai jūsų tėtis vedė jūsų mamytę.

— Kokia tai buvo knyga, Kela? — pasidomėjau aš.

— Blekstouno „Komentarai“.

Džemis atrodė pritrenktas.

— Ir tu mokei Zibą iš tos knygos?

— Žinoma, mielasis misteri Džemi. — Kelpurnija kukliai prisidengė burną ranka. — Kitokių knygų neturėjau. Jūsų senelis sakė, kad misteris Blekstounas rašo labai taisyklinga anglų kalba...

— Štai kodėl tu kalbi ne taip, kaip tie kiti.

— Kokie kiti?

— Kiti negrai. Vis dėlto bažnyčioje tu kalbėjai kaip jie...

Man niekada nebuvo atėję į galvą, kad Kelpurnija gali turėti dar ir kitą gyvenimą. Žinia, kad, be mūsų namų ir šeimos, ji turi dar kažką, man buvo netikėta; negana to, ji dar moka kalbėti dviem kalbom.

— Kela, — paklausiau aš, — kodėl su... su saviškiais šneki negrų kalba, jeigu žinai, kad ji netaisyklinga?

— Matai, pirmiausia aš esu juodaodė...

— Tai nereiškia, kad turi taip kalbėti, jei moki geriau, — pasakė Džemis.

Kelpurnija pakreipė skrybėlaitę į šalį ir pasikasė pakaušį, paskui vėl rūpestingai užsodino ją ant galvos.

— Iš tiesų sunku pasakyti, — tarė ji. — Įsivaizduok, kad judu su Paukšteliu namuose imate kalbėti negrų kalba. Būtų nei šis, nei tas, ar ne? Taip būtų ir jeigu aš imčiau kalbėti baltųjų kalba bažnyčioje ar su savo kaimynais. Žmonės pagalvotų, kad aš riečiu nosį.

— Bet juk tu moki kalbėti taisyklingai, Kela, — nenorėjau pasiduoti aš.

— Nebūtina sakyti viską, ką žinai. Moteriai taip nedera. Kita vertus, žmonėms labai nepatinka, kai kitas žino daugiau. Jie ima širsti. Nė vieno iš jų neišmokysi kalbėti kitaip, kol jie patys to neužsimanys, o jeigu jie nenori, tai belieka užsičiaupti arba kalbėti jų kalba.

— Kela, ar galėsiu retkarčiais pasimatyti su tavimi?

Ji pažvelgė į mane nesupratusi:

— Pasimatyti, mieloji? Juk mudvi matomės kasdien.

— Turiu galvoje, ar galėsiu ateiti į tavo namus, — paaiškinau aš. — Kartais vakare? Atikus mane palydėtų.

— Kada tik norėsi, — pasakė ji. — Mums bus labai smagu, jei tu ateisi.

Mes ėjome šaligatviu pro Redlių sodybą.

— Paukšteli, pažiūrėk į verandą, — pasakė Džemis.

Žvilgtelėjau į Redlių namą, tikėdamasi pamatyti vaiduoklišką būtybę, besikaitinančią saulėje. Tačiau sūpuoklės buvo tuščios.

— Ne, tu pažiūrėk į mūsų verandą, — tarė Džemis.

Aš pažvelgiau. Ten supamojoje kėdėje sėdėjo teta Aleksandra — tiesi, griežta, nepalenkiama, tarsi būtų įpratusi sėdėti toje vietoje visą gyvenimą. 13

— Nunešk mano lagaminą į priekinį miegamąjį, Kelpurnija, — pirmiausia paliepė teta Aleksandra. — Džiną Luiza, liaukis kasiusis galvą, — toks buvo jos antrasis sakinys.

Kelpurnija pakėlė sunkų tetos lagaminą ir atidarė duris.

— Aš nunešiu, — pasakė Džemis ir paėmė lagaminą.

Išgirdau, kaip lagaminas dunkstelėjo į grindis. Ir ilgai dar nenutilo duslus aidas.

— Atvažiavote į svečius, tetule? — paklausiau aš.

Teta Aleksandra retai kada išvykdavo iš Prieplaukos, bet keliaudavo ji ne bet kaip. Teta turėjo ryškiai žalią biuiką ir negrą vairuotoją. Abu jie būdavo tokie švaručiai, kad net bloga darydavosi, bet šiandien jų nebuvo matyti.

— Tėvas jums nieko nesakė? — paklausė ji.

Mudu su Džemiu papurtėme galvas.

— Matyt, pamiršo. Jis dar negrįžo?

— Ne, paprastai jis parvažiuoja vakare, — pasakė Džemis.