Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Kelpurnija mostelėjusi pasikvietė Džemį ir mane į patį eilės galą ir pati įsitaisė tarp mūsų. Iš rankinės ji išsitraukė nosinę, atnarpliojo jos kampe kietą mazgą ir, išėmusi smulkių pinigų, padavė po dešimt centų man ir Džemiui.

— Mes turim savo, — sušnibždėjo jis.

— Turėkite sau, — atsakė Kelpurnija. — Jūs mano svečiai.

Džemis valandėlę dvejojo, ar dera pasilikti dešimtuką, bet jis buvo mandagus, todėl įsidėjo savo pinigą atgal į kišenę. Aš padariau tą patį, nekvaršindama sau dėl to galvos.

— Kela, — sukuždėjau aš, — o kur giesmynai?

— Mes neturim giesmynų, — atsakė ji.

— Kaip tai?

— Ššš... — nutildė ji mane.

Už sakyklos stovėjo pastorius Saiksas ir tylėdamas žvelgė į parapijiečius. Jis buvo žemas, kresnas, vilkėjo juodą kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo juodą kaklaraištį. Auksinė jo laikrodžio grandinėlė žybčiojo neryškioje, pro matinius langų stiklus sklindančioje šviesoje.

Jis pasakė:

— Broliai ir seserys, mums labai malonu, kad šį rytą turime svečių. Tai misteris ir mis Finčai. Jūs visi pažįstate jų tėvą. Prieš pamaldas paskaitysiu keletą skelbimų.

Pastorius Saiksas pasklaidė savo popierius, išsitraukė vieną ir perskaitė, laikydamas ištiestoje rankoje:

— Misionierių draugija renkasi antradienį sesers Anetos Rivs namuose. Atsineškite siuvinius.

Iš kito lapelio jis perskaitė:

— Visi žinote apie mūsų brolio Tomo Robinsono nelaimę. Nuo mažų dienų jis buvo ištikimas Pirmosios Vertybės parapijietis. Šios dienos ir dar kitų trijų sekmadienių rinkliava skirta Helenai, jo žmonai, galui su galu sudurti namuose.

Aš kumštelėjau Džemį.

— Tai tas pats Tomas, kurį Atikus...

— Ššš!..

Aš norėjau pasakyti Kelpurnijai, bet ji man neleido nė išsižioti. Šitaip nutildyta, įsmeigiau akis į pastorių Saiksą, kuris, atrodo, tik ir laukė, kol aš nurimsiu.

— Paprašysime mūsų giedotojų vadovą pradėti pirmąją psalmę, — tarė jis.

Zibas pakilo nuo savo suolo, išėjo į priekį, sustojo priešais mus ir atsigręžė į parapijiečius. Jis turėjo rankose apsitrynusį giesmyną. Atsivertęs pasakė:

— Giedosime du šimtai septyniasdešimt trečią numerį.

Čia aš jau nebegalėjau ištverti.

— Kaipgi mes giedosime, jei neturime nė vieno giesmyno?

Kelpurnija šyptelėjo.

— Patylėk, vaikuti, — sušnibždėjo ji. — Tuojau pamatysi.

Zibas krenkštelėjo ir perskaitė balsu, primenančiu tolimą patrankų gausmą:

— Kitapus upės yr šalis.

Ir stebuklas — šimtai balsų bematant sugiedojo Zibo perskaitytus žodžius. Dar tebeaidint paskutiniam skiemeniui, Zibas jau vėl skaitė:

— Kurios geidaujame karštai.

Balsai vėl sugaudė aplink mus; aidint paskutiniam skiemeniui, Zibas tęsė toliau:

— Į ją tikėjimas nuves.

Šį kartą parapijiečiai užsikirto, todėl Zibas rūpestingai pakartojo eilutę, ir ji buvo sugiedota. Chorui giedant, Zibas užversdavo giesmyną, tuo parodydamas, kad parapijiečiai turi išsiversti be jo pagalbos.

Dar nenutilus paskutinio žodžio aidui, Zibas ištarė:

— Ramybę rasime tenai.

Eilutė po eilutės balsai giedojo paprastą melodiją, kol pagaliau psalmė pasibaigė liūdnu, tyliu šnaresiu.

Aš žvilgtelėjau į Džemį, kuris slapčia stebėjo Zibą akių kampučiais. Aš irgi negalėjau atsipeikėti iš nuostabos, bet mudu abu viską girdėjome savo ausimis.

Paskui pastorius Saiksas paprašė Viešpatį palaiminti ligonius ir kenčiančiuosius visai taip pat, kaip prašo pastoriai mūsų bažnyčioje, tik pastorius Saiksas atkreipė Dievo dėmesį į keletą konkrečių atvejų.

Savo pamoksle jis rūsčiai smerkė nuodėmę, aiškindamas už jo nugaros ant sienos kabantį užrašą: jis įspėjo savo ganomuosius vengti svaigiųjų gėrimų, azartinių lošimų ir prostitučių. Nelegali prekyba svaigalais yra negrų kvartalo nelaimė, bet dar didesnė nelaimė yra moterys. Ir čia aš išgirdau tą patį, ką dažnai girdėdavau mūsų bažnyčioje, — kad moterys yra nedoros; atrodė, jog visi dvasininkai tik apie tai ir galvoja.

Mudu su Džemiu girdėdavome panašius pamokslus kiekvieną sekmadienį. Buvo tik vienas skirtumas — pastorius Saiksas iš savo sakyklos atviriau kalbėjo apie atskirus nusidėjėlius. Štai Džimas Hardis nesirodo bažnyčioje jau penki sekmadieniai, nors jis visai neserga; Konstancija Džekson turėtų susirūpinti savo elgesiu ir liautis kivirčytis su kaimynais: dar niekas negrų kvartale nebuvo taip susipykęs su saviškiais.

Pastorius Saiksas baigė pamokslą. Jis priėjo prie stalelio priešais sakyklą ir paprašė paaukoti pinigų, o tai mudviem su Džemiu pasirodė labai keista. Parapijiečiai ėjo vienas paskui kitą ir metė penkių ar dešimties centų monetas į juodą emaliuotą dėžutę nuo kavos. Mes taip pat nunešėme savo dešimtukus kartu su kitais, o kai jie žvangtelėjo dėžutėje, išgirdome tylų: „Dėkui, dėkui.“

O dar labiau mudu nustebome, kai pastorius Saiksas išpylė visus pinigus ant stalo ir ėmė skaičiuoti. Paskui, atsitiesęs nuo stalo, tarė:

— Nepakaks. Mums reikia dešimties dolerių.

Parapijiečiai sujudo.

— Jus visi žinote, kam tie pinigai... Tomas kalėjime, o Helena negali palikti vaikų vienų ir eiti į darbą. Jeigu kiekvienas pridės po dešimtuką, tada užteks... — Pastorius Saiksas mostelėjo ranka kažkam prie durų ir šūktelėjo per visą bažnyčią: — Alekai, uždaryk duris. Niekas iš čia neišeis, kol nesurinksime dešimties dolerių.

Kelpurnija pasikrapštė savo rankinėje ir išsitraukė aptrintą odinę piniginę.

— Ne, Kela, — sušnibždėjo Džemis, kai ji ištiesė jam blizgančius dvidešimt penkis centus, — mes turim savų. Duok šen savo dešimtuką, Paukšteli.

Bažnyčioje darėsi tvanku, ir man atrodė, kad pastorius Saiksas buvo pasiruošęs išspausti reikiamą sumą iš savo parapijiečių kartu su jų prakaitu. Čežėjo vėduoklės, šiureno kojos, o tabako mėgėjai vos nesikraustė iš proto.

Staiga aš krūptelėjau nuo rūsčių pastoriaus Saikso žodžių:

— Karlai Ričardsonai, tavęs dar nemačiau prie šito stalelio.

Liesas vyriškis chaki spalvos kelnėmis atėjo ir įdėjo į dėžutę monetą. Parapijiečiai pritariamai sumurmėjo. Tada pastorius Saiksas tarė:

— Raginu visus, kurie neturi vaikų, paaukoti dar po dešimt centų. Tada užteks.

Palengva šiaip taip buvo surinkta dešimt dolerių. Durys buvo atidarytos, pūstelėjo gaivus vėjelis, ir mes atsigavome. Zibas perskaitė: „Prie audringo Jordano krantų“, ir pamaldos buvo baigtos.

Aš norėjau dar pasilikti ir viską apžiūrėti, bet Kelpurnija išstūmė mane lauk pirma savęs. Bažnyčios tarpduryje ji sustojo pasikalbėti su Zibu ir jo šeima, o Džemis ir aš šnektelėjome su pastoriumi Saiksu. Man niežėjo liežuvį — tiek turėjau visokių klausimų, bet nutariau palaukti ir pasiklausti Kelpurnijos.

— Mums itin malonu, kad jūs apsilankėte, — pasakė pastorius Saiksas. — Mūsų bažnyčia neturi geresnio draugo kaip jūsų tėtis.

Aš neištvėriau ir iš smalsumo paklausiau:

— O kodėl jūs surengėte rinkliavą Tomo Robinsono žmonai?

— Argi negirdėjai kodėl? — paklausė pastorius Saiksas. — Helena turi tris mažiukus ir dėl jų negali išeiti į darbą...

— O kodėl ji negali pasiimti jų drauge, pastoriau? — paklausiau aš.

Buvo įprasta, kad laukuose dirbantys negrai savo vaikučius laikydavo kur nors pavėsyje. Dažniausiai mažyliai sėdėdavo šešėlyje tarp dviejų medvilnės eilių. Tie, kurie dar nemokėjo sėdėti, būdavo parišami indėnišku papročiu ant motinų nugarų arba tūnojo medvilnės maišuose.