Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Aš stengiausi kuo mažiau žiūrėti į ją. Džemis vėl atsivertė „Aivenhą“ ir ėmė skaityti. Aš stengiausi sekti eilutes akimis, bet jis labai skubėjo. Džemis bandydavo praleisti kiekvieną pasitaikantį jam nežinomą žodį, bet misis Djuboz nutverdavo jį ir liepdavo perskaityti paraidžiui. Džemis skaitė gal dvidešimt minučių, o aš per tą laiką dairiausi — tai į aprūkusį židinį, tai pro langą, — kad tik nereikėtų žiūrėti į ją. Džemis vis skaitė, ir aš pastebėjau, kad misis Djuboz pastabos vis retėja, o kartą Džemis net visą sakinį paliko neperskaitytą. Ji nebesiklausė.

Aš žvilgtelėjau į lovą.

Misis Djuboz kažkas atsitiko. Ji gulėjo aukštielninka, užsitraukusi antklodes iki pat smakro, buvo matyti tik galva. Misis Djuboz lėtai judino galvą, kartkartėmis plačiai išsižiodama, ir aš tada pamatydavau burnoje bejėgiškai krutantį liežuvį. Seilės rinkosi ant jos lūpų, ji įtraukdavo jas, paskui vėl prasižiodavo. Atrodė, kad burna nepriklauso kūnui. Ji prasiverdavo ir užsiverdavo savarankiškai, kada užsigeisdavo, tarsi sraigės geldelė atoslūgio metu. Retkarčiais gerklėje kažkas sugargaliuodavo, tarsi joje būtų beužverdanti kokia tiršta košė.

Truktelėjau Džemį už rankovės.

Jis žvilgtelėjo į mane, paskui į lovą. Maskatuojanti misis Djuboz galva tuo momentu kaip tik pasisuko mūsų pusėn, ir Džemis paklausė:

— Jums bloga, misis Djuboz?

Ji negirdėjo.

Staiga sučirškė laikrodis, ir mes sustingome iš baimės. Po valandėlės, dar neatsipeikėję nuo išgąsčio, mudu su Džemiu jau drožėme gatve namo. Mes nepabėgome, mus išsiuntė Džesė. Laikrodis dar nebuvo nutilęs, kai ji atbėgo į kambarį ir išgrūdo mus lauk.

— Marš namo, — pasakė ji.

Džemis dar stabtelėjo tarpduryje.

— Jai laikas išgerti vaistus, — pasakė Džesė.

Durys užsitrenkė, bet aš prieš tai dar spėjau pastebėti, kad Džesė nuskubėjo prie lovos.

Kai grįžome namo, buvo be penkiolikos keturios, tad mudu su Džemiu galiniame kieme dar paspardėme kamuolį, kol atėjo laikas pasitikti Atikų. Atikus parnešė man du geltonus pieštukus, o Džemiui — žurnalą apie futbolą; matyt, tai buvo atlyginimas už pirmąjį mūsų užsiėmimą su misis Djuboz, nors jis ir nieko nepasakė. Džemis papasakojo jam, kas nutiko.

— Jūs išsigandote? — paklausė Atikus.

— Ne, tėti, — tarė Džemis, — bet ji tokia kokti. Ją turbūt ištiko priepuolis. Ji labai daug spjaudosi.

— Ji dėl to nekalta. Kai žmogus serga, į jį ne visada malonu žiūrėti.

— O aš išsigandau, — pasakiau.

Atikus žvilgtelėjo į mane pro akinių viršų.

— Juk žinai, kad tau nebūtina eiti su Džemiu.

Antrą dieną viskas kartojosi kaip ir pirmąją, trečią vėl taip pat, kol mes palengva pripratome. Iš pradžių misis Djuboz bardavo Džemį dėl savo kamelijų ir juodlaižiškų mūsų tėvo polinkių, ir šios temos jai buvo užvis maloniausios; paskui ji po truputį rimdavo, kol visai liaudavosi mus mačiusi ar girdėjusi. Sučirkšdavo žadintuvas, Džesė išgrūsdavo mus lauk, o tada jau viskas būdavo mūsų valioje.

— Atikau, ką reiškia juodlaižys? — paklausiau aš vieną vakarą.

Atikaus veidas buvo rimtas.

— Ar kas nors tave taip pavadino?

— Ne, tėti, šitaip misis Djuboz vadina tave. Kiekvieną dieną ji niršta, vadindama tave šiuo vardu. Per Kalėdas tave taip pavadino ir Frensis — tada šį žodį aš išgirdau pirmą kartą.

— Ir dėl to puolei muštis? — paklausė Atikus.

— Taip, tėti...

— Tai kodėl klausi, ką tai reiškia?

Paaiškinau Atikui, kad mane įsiutino ne pats žodis, o tonas, kuriuo Frensis tą žodį ištarė.

— Tarsi būtų sakęs varlianosis ar panašiai.

— Paukšteli, — tarė Atikus, — juodlaižys kaip tik ir yra vienas iš tų žodžių, kurie nieko nereiškia, kaip ir varlianosis. Jį sunku išaiškinti; tamsūs, nedori žmonės vadina juodlaižiu tą, kuris, jų nuomone, negrus gerbia labiau nei juos. Šį žodį vartoja ir mūsų aplinkos žmonės, norėdami iškoneveikti kitą žmogų.

— Tai tu ne juodlaižys?

— Aš labai stengiuosi mylėti visus žmones... Kartais mane labai negražiai pavadina, bet žinok, vaikeli, jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus. Todėl nesielvartauk, kai misis Djuboz tave plūsta. Jai pakanka ir savų rūpesčių.

Praėjo visas mėnuo, ir vieną gražią dieną, kai Džemis toliau plūkėsi su Valteriu Skotu, o misis Djuboz taisė kiekvieną jo sakinį, kažkas pasibeldė į duris.

— Prašom! — riktelėjo ji.

Įėjo Atikus. Jis prisiartino prie lovos ir pasisveikino su misis Djuboz.

— Grįžau iš darbo, o vaikų nematyti, — pasakė jis. — Pagalvojau, kad gal jie tebesėdi pas jus.

Misis Djuboz nusišypsojo jam. Aš niekaip negalėjau suvokti, kaip ji prisiverčia kalbėti su juo, jeigu taip nekenčia.

— Ar žinai, kiek dabar valandų, Atikau? — paklausė ji.

— Keturiolika minučių penktos, o žadintuvas sučirkš pusę šešių. Taip ir žinok.

Man staiga dingtelėjo, kad mes pas misis Djuboz kiekvieną dieną išbūdavome vis ilgiau, kad žadintuvas suskambėdavo kasdien penkiomis minutėmis vėliau, ir tik tada jai prasidėdavo priepuolis. Šiandien ji stekeno Džemį kone dvi valandas, o priepuolio vis dar nebuvo, ir aš staiga pajutau, kad mes beviltiškai įkliuvę į spąstus. Žadintuvas išleisdavo mus laisvėn; o jeigu vieną gražią dieną jis taip ir nesučirkš, kas bus tada?

— Man regis, kad Džemio skaitymo dienos jau baigiasi, — pasakė Atikus.

— Tegu dar savaitę paskaito, — tarė ji. — Kad būtų tikriau...

Džemis atsistojo.

— Bet...

Atikus kilstelėjo ranką, ir Džemis nutilo. Kai ėjome namo, Džemis pasakė, kad skaityti jam reikėję tik mėnesį, kad mėnuo jau praėjęs, ir šitaip elgtis su juo neteisinga.

— Dar vieną savaitę, sūnau, — tarė Atikus.

— Ne, — pasakė Džemis.

— Taip, — nukirto Atikus.

Ir kitą savaitę mes vėl vaikščiojome pas misis Djuboz. Žadintuvas sučirkšdavo ir nutildavo, bet misis Djuboz pasakydavo „gana“ ir išleisdavo mus taip vėlai, kad grįžę jau rasdavome Atikų namuose skaitantį laikraščius. Nors priepuolių nebebūdavo, misis Djuboz liko tokia pat nepakenčiama, — kai seras Valteris Skotas įsileisdavo į ilgus ir sudėtingus apsauginių griovių bei pilių aprašymus, misis Djuboz imdavo nuobodžiauti ir mus graužti:

— Džeremi Finčai, aš tau sakiau, kad tu dar pasigailėsi sunaikinęs mano kamelijas. Dabar tu gailiesi, ar ne?

Džemis atsakydavo, kad tikrai gailisi.

— Manei, kad mano „Kalnų sniegas“ neatsigaus, ar ne? O Džesė sako, kad viršūnės vėl žaliuoja. Kitą kartą jau žinosi, kaip jas sunaikinti, tiesa? Išrausi su šaknimis, taip?

Džemis atsakydavo, kad tikrai taip.

— Ką ten burbi panosėje, vaike! Pakelk galvą ir pasakyk: „taip, mem“. Nežinau, kaip gali žiūrėti žmonėms į akis, turėdamas tokį tėvą.

Džemis pakeldavo galvą ir pažvelgdavo misis Djuboz tiesiai į akis; jo veide nebūdavo nė lašo apmaudo. Per tas kelias savaites jis išmoko mandagiai ir abejingai pritarti visiems jos prasimanymams, nuo kurių kraujas stingo gyslose.

Galų gale atėjo lauktoji diena. Vieną popietę misis Djuboz pasakė:

— Gana. — Ir pridūrė: — Daugiau skaityti nebereikės. Viso gero.

Mes laisvi. Netverdami džiaugsmu ir linksmai šūkčiodami, nustraksėjome gatve namo.

Pavasaris buvo nuostabus — dienos vis ilgėjo, ir mums likdavo žaisti vis daugiau laiko. Džemio galva buvo prikimšta svarbios informacijos apie visus Amerikos koledžų futbolininkus. Kiekvieną vakarą Atikus skaitydavo mums sporto puslapius iš laikraščių. Alabama turėjo šansų ir šiemet laimėti Rožės taurę, sprendžiant iš jos žaidėjų pavardžių, tokių sudėtingų, kad nė vienos negalėjome ištarti. Vieną vakarą, kai Atikus buvo įpusėjęs Vindi Sitono apžvalgą, suskambėjo telefonas.