Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Misteris Teitas šoko nuo verandos ir nudūmė prie Redlių sodybos. Jis sustojo prie šuns, pritūpė, paskui atsigręžė ir pabaksnojo pirštu sau į kaktą virš kairiosios akies.

— Pataikėte truputį per daug į dešinę, misteri Finčai, — sušuko jis.

— Sena mano yda, — atsiliepė Atikus. — Jei būtų buvusi mano valia, būčiau pasirinkęs šratinį šautuvą.

Jis pasilenkė, pakėlė savo akinius, o sudužusius stiklus sumaigė kulnu. Tada nuėjo prie misterio Teito ir pažvelgė į Timą Džonsoną.

Vienos po kitų ėmė atsidarinėti durys ir gatvė pamažu atgijo. Mis Modė drauge su mis Stefanija Kroford nulipo laipteliais.

Džemis stovėjo kaip įbestas. Aš įgnybau jam, kad atsitokėtų, bet Atikus, pamatęs mus ateinant, šūktelėjo:

— Neikite artyn.

Kai misteris Teitas ir Atikus grįžo į mūsų kiemą, misteris Teitas šypsojosi.

— Pranešiu Zibui, kad jį išgabentų, — tarė jis. — O jūs nieko nepamiršote, misteri Finčai. Žmonės sako, kad šitas mokslas neužsimiršta.

Atikus tylėjo.

— Atikau? — pašaukė Džemis.

— Ką?

— Nieko...

— Gražu buvo žiūrėti į Finčą Taikliąją Akį!

Atikus atsigręžė ir pamatė šalia savęs stovinčią mis Modę. Valandėlę jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis nieko nesakydami, paskui Atikus įlipo į šerifo automobilį.

— Klausyk, — kreipėsi jis į Džemį, — neikite arti prie to šuns, supratote? Neikite arti, nes jis dar toks pats pavojingas, kaip ir gyvas.

— Gerai, tėve, — pasakė Džemis. — Atikau...

— Ką, sūnau?

— Nieko.

— Kas tau darosi, vaike, kad vis žado netenki? — paklausė misteris Teitas, nusišypsodamas Džemiui. — Negi nežinojai, kad tavo tėtis...

— Patylėk, Hekai, — tarė Atikus. — Važiuojam į darbą.

Kai jie nuvažiavo, mudu su Džemiu nuėjome pas mis Stefaniją.

Atsisėdome ant jos laiptelių ir ėmėme laukti, kol atvažiuos Zibas su šiukšlių furgonu.

Džemis sėdėjo sumišęs ir apstulbęs, o mis Stefanija aimanavo:

— Ajajai, ir kas galėjo pamanyti, kad vasarį būna pasiutusių šunų. O gal jis ir nebuvo pasiutęs, gal tik šiaip kuoktelėjęs? Kas bus, kai Haris Džonsonas grįš iš Mobilo ir sužinos, kad Atikus Finčas nudėjo jo šunį? Einu lažybų, kad jis tikriausiai kažkur prisirinko blusų...

Mis Modė pasakė, kad mis Stefanija ne taip užgiedotų, jeigu Timas Džonsonas tebeeitų gatve artyn, ir kad viskas netrukus paaiškės, kai tik jo galvą nusiųs į Montgomerį.

Džemis ėmė kalbėti, sunkiai tardamas žodžius:

— ...Matei jį, Paukšteli? Kaip jis ten stovėjo, matei?.. Akimirksniu visas atsipalaidavo, o šautuvas tarytum suaugo su juo... Viens du, ir viskas buvo baigta... O man reikia vargti dešimt minučių, kol nusitaikau...

Mis Modė dygiai šyptelėjo.

— Na kaip, mis Džiną Luiza, — paklausė ji, — ar vis dar galvoji, kad tavo tėvas nieko nemoka? Vis dar jo gėdijiesi?

— Ne... e, — sumykiau nesmagiai.

— Anąkart pamiršau pasakyti tau, kad jis moka ne tik groti dambreliu. Atikus Finčas kadaise buvo Meikombo apygardos šaudymo čempionas.

— Čempionas... — aidu pakartojo Džemis.

— Taip, tu teisingai išgirdai, Džemi Finčai. Tikiuosi, kad dabar pakeisi savo nuomonę. Ką ir besakyti, tu net nežinojai, kad tavo tėtį dar vaikystėje visi vadino Taikliąja Akimi. Kai jis dar gyveno Prieplaukoje, tai, būdavo, paleis penkiolika šūvių, nušaus keturiolika balandžių ir ims sielvartauti, kad veltui švaisto šovinius.

— Jis niekad mums apie tai nepasakojo, — sumurmėjo Džemis.

— Niekada nesipasakojo, ar ne?

— Taip, mem.

— Kažin kodėl jis niekada neina medžioti, — pasakiau tarsi pati sau.

— Galbūt aš galėčiau tau paaiškinti, — tarė mis Modė. — Kad ir koks būtų tavo tėvas, jis yra kilnios širdies. Taiklumas — Dievo dovana, talentas... Žinoma, reikia daug miklintis, kad galėtum šaudyti tobulai, bet tai visai kas kita, negu skambinti pianinu ar daryti ką nors panašaus. Aš manau, kad jis metė šautuvą tada, kai suprato, jog gavo iš Dievo nepelnytą pranašumą prieš daugumą gyvų padarų. Jis tikriausiai nutarė niekada nebeimti šautuvo į rankas, nebent jei tai bus neišvengiama, o šiandien kaip tik ir buvo toks atvejis.

— Jis turėtų tuo didžiuotis, — pasakiau aš.

— Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais, — tarė mis Modė.

Čia mes pamatėme atvažiuojantį Zibą. Jis atidarė užpakalines šiukšliavežio dureles, išsiėmė šakes ir atsargiai pakėlė Timą Džonsoną. Įvertęs jį į sunkvežimį, aplaistė tą vietą, kur gulėjo Timas, ir aplink ją kažkokiu skysčiu.

— Kol kas neikite artyn, — šūktelėjo jis mums.

Kai grįžome namo, aš pasakiau Džemiui, kad pirmadienį jau turėsime kuo pasigirti mokykloje. Džemis atsigręžė į mane.

— Niekam nieko apie tai nesakyk, Paukšteli, — tarė jis.

— Ką? Nė nemanau tylėti. Ne kiekvieno vaiko tėtis yra apygardos šaudymo čempionas.

Džemis pasakė:

— Aš manau, kad jis būtų mums pasisakęs, jei būtų norėjęs, jog tai žinotume. Jeigu didžiuotųsi tuo, nuo mūsų neslėptų.

— Gal tiesiog užmiršo, — paabejojau aš.

— Ne, Paukšteli, tu kai ko negali suprasti. Atikus tikrai yra senas, bet man nerūpi, kad jis kažko negali padaryti... Man tai visai nesvarbu, nors jis ir nieko negalėtų padaryti.

Džemis pakėlė akmenį, džiūgaudamas metė jį į garažą ir nubėgo. Bėgdamas atsigręžė ir šūktelėjo:

— Atikus yra džentelmenas, toks, kaip aš. 11

Kai mudu su Džemiu buvome mažiukai, toliau nuo namų neidavome, nebent tik keletą žingsnių į pietų pusę; vėliau, kai aš paūgėjau, perėjau į antrą klasę ir mes liovėmės kankinę Baubą Redlį, mus ėmė vis labiau traukti Meikombo centras, į kurį buvo galima patekti tik einant pro misis Henri Lafajet Djuboz namą, nebent suktum visą mylią aplinkui. Su ta moterimi man jau buvo tekę keletą kartų susitikti ir daugiau aš nenorėjau matyti jos nė iš tolo, bet Džemis vis pasišaipydavo iš manęs, kad aš niekaip negaliu suaugti.

Misis Djuboz gyveno viena su jauna tarnaite negre. Jos namas buvo su stačiais priekiniais laipteliais ir atvira terasa, trečias nuo mūsų. Misis Djuboz buvo labai sena, didesnę dienos dalį ji praleisdavo kėdėje su ratukais. Sklido kalbos, kad po daugybe savo skarų ir pledų ji laiko paslėpusi konfederacijos laikų revolverį.

Mudu su Džemiu nekentėme jos. Kai eidavome pro šalį, ji perverdavo mus tulžingu žvilgsniu ir tuoj pat negailestingai apiberdavo nepelnytais priekaištais, čia pat išpranašaudama mums liūdną ateitį, o jos pranašystė visada būdavo vienoda — nieko doro iš mūsų neišeis. Mes jau seniai nutarėme, kad neverta eiti pro jos namus kita gatvės puse, nes tada ji imdavo šaukti tą patį per visą kvartalą.

Mes niekaip negalėdavome jai įtikti. Jeigu aš kaip įmanydama meiliau pasakydavau: „Sveika, misis Djuboz“, ji man atrėždavo:

— Nesakyk man „sveika“, bjauri mergiūkšte! Turi sakyti „Laba diena, misis Djuboz!“

Ji buvo baisi pikčiurna. Kai išgirdo, kad Džemis vadina mūsų tėvą vardu, jos vos neištiko apopleksija. Ji ėmė šaukti kaip gyva nemačiusi tokių įžūlių nepraustaburnių ir pareiškė labai apgailestaujanti, kad mūsų tėvas nevedė antrą kartą po mamos mirties. Nėra buvę meilesnės moters už mūsų motiną, pasakė ji, todėl širdis plyšta bežiūrint, kaip Atikus Finčas taip tvirkina jos vaikus. Aš neprisiminiau mūsų mamos, bet Džemis prisiminė — kartais jis papasakodavo man apie ją — ir dabar pabalo kaip popierius, išgirdęs tokius misis Djuboz žodžius.