Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Dėdė Džekas pasikrapštė pakaušį.

— Kas gi atsitiko, Paukšteli?

— Frensis plūdo Atikų, ir aš negalėjau nuleisti to negirdomis.

— Kaip Frensis jį plūdo?

— Sakė, kad jis juodlaižys. Aš nelabai suprantu, ką tai reiškia, bet Frensis išrėžė tai tokiu tonu... Aš štai ką pasakysiu, dėde Džekai... prisiekiu Dievu, tegu aš prasmegsiu skradžiai žemę, jeigu leisiu jam koneveikti Atikų.

— Frensis taip ir pavadino Atikų?

— Taip, sere, būtent taip ir pavadino, ir tai dar ne viskas. Jis pasakė, kad Atikus žlugdo mūsų šeimą, kad Džemį ir mane augina kaip laukinius...

Man pasirodė, kad vėl būsiu įmerkusi uodegą, kai pamačiau, kaip persimainė dėdės Džeko veidas. Bet jis pasakė: „Šitaip negalima palikti“, ir aš supratau, kad šįkart klius Frensiui.

— Aš nuvažiuosiu ten dar šį vakarą.

— Nieko nedarykite, sere, nereikia, prašau jūsų.

— Nė neketinu pažiūrėti į tai pro pirštus, — atsakė jis. — Aleksandra turi sužinoti. Sugalvok tu man... na, palauk, prigriebsiu aš tą vaikiščią...

— Dėde Džekai, labai prašau pažadėti man vieną dalyką. Pažadėkit, kad nesakysit Atikui, ką jums papasakojau. Jis... jis kartą prašė mane neširsti dėl to, kas apie jį šnekama, tai tegu jis galvoja, kad mes susimušėm dėl ko kito. Prižadėkit, prašau...

— Bet Frensį reikėtų nubausti...

— Jis ir taip jau nubaustas. Gal aprištumėt man ranką? Dar truputį bėga kraujas.

— Žinoma, aprišiu, vaikuti. Nėra pasaulyje rankos, kurią man būtų mieliau aprišti. Malonėkite.

Ir dėdė Džekas, galantiškai nusilenkęs, nulydėjo mane į vonios kambarį. Valydamas ir tvarstydamas man krumplius, jis linksmino mane pasakojimu apie juokingą trumparegį džentelmeną, kuris turėjo katiną, vardu Bernas, ir eidamas į miestą skaičiuodavo visus plyšius šaligatvyje.

— Na, štai ir viskas, — pagaliau tarė jis. — Ant bevardžio piršto, ant kurio kada nors mūvėsi vestuvinį žiedą, liks labai jau nemoteriškas randas.

— Dėkoju, sere. Dėde Džekai?

— Taip, mieloji?

— Ką reiškia žodis šliundra?

Čia dėdė Džekas stačia galva nėrė į kitą ilgiausią istoriją apie vieną seną premjerą, kuris, sėdėdamas Bendruomenių rūmuose, pūsdavo aukštyn plunksnas ir stengdavosi išlaikyti jas ore, o visi atstovai aplink jį karščiuodavosi, tarsi galvas pametę. Dėdė Džekas turbūt stengėsi atsakyti į mano klausimą, bet man vis tiek liko neaišku.

Vėliau, kai man jau buvo laikas miegoti, aš nulipau žemyn, norėdama atsigerti vandens, ir koridoriuje išgirdau Atikaus ir dėdės Džeko balsus iš svetainės:

— Aš niekad nevesiu, Atikau.

— Kodėl?

— Atsirastų vaikų.

Atikus pasakė:

— Tau reikėtų daug ko išmokti, Džekai.

— Žinau. Šiandien tavo duktė mane gerai pamokė. Ji pasakė, kad aš visiškai nesuprantu vaikų, ir paaiškino kodėl. Ji buvo teisi, Atikau, ji pamokė mane, kaip turėčiau su ja elgtis... Dievaži, aš tikrai labai gailiuosi, kad taip ją užsipuoliau.

Atikus krenkštelėjo.

— Ji nusipelnė pylos, todėl tau nėra ko apgailestauti.

Stovėjau kaip ant adatų, spėliodama, papasakos dėdė Džekas Atikui, ką išgirdo iš manęs, ar ne. Jis nepasakojo. Tik sumurmėjo:

— Jos nešvankybių žodynas toks, kad nei pridėt, nei atimt. Bet pusės jų reikšmės ji nė nesupranta. Ji paklausė manęs, ką reiškia šliundra...

— Paaiškinai?

— Ne, aš papasakojau jai apie lordą Melburną.

— Džekai! Jeigu vaikas tavęs ko nors klausia, atsakyk jam, dėl Dievo meilės. Niekada nedumk jam akių. Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja. Taip, — susimąstęs kalbėjo mano tėvas, — nubaudei ją teisingai, tačiau dėl neteisingų priežasčių. Visi vaikai išgyvena plūdimosi laikotarpį, jie liaujasi keiktis tada, kai pamato, kad nieko tuo nenustebins. O būdo staigumas savaime nepraeina. Paukštelis turės išmokti savitvardos. Ir greitai turės išmokti ramiai priimti viską, ką jai netrukus teks patirti kelis mėnesius. Ji pamažu įgauna vis daugiau proto. Džemis jau vyresnis, ir ji vis labiau seka jo pavyzdžiu. Jai tik reikia retkarčiais padėti, ir viskas.

— Atikau, o juk tu niekad nė piršteliu jos nepalietei.

— Turiu prisipažinti, kad tikrai nepaliečiau. Kol kas pakakdavo tik pagrasinti. Žinai, Džekai, ji stengiasi klausyti manęs, kiek įstengia. Ji dažnai išsimuša iš vėžių, bet tikrai stengiasi.

— Bet ne tai svarbiausia, — tarė dėdė Džekas.

— Taip, svarbiausia štai kas — ji žino, kad aš matau ir vertinu jos pastangas. Štai koks skirtumas. Aš tik nerimauju, kad jai ir Džemiui labai greitai teks nuryti ne vieną karčią piliulę. Dėl Džemio aš nebūgštauju, jis nepames galvos, bet Paukštelis tuoj kibs į gerklę, jei tik kas nors pasikėsins į jos garbę...

Maniau, kad dabar dėdė Džekas jau tikrai sulaužys savo pažadą. Bet jis nesulaužė.

— Ar daug turėsi nemalonumų, Atikau? Dar neturėjome laiko pasikalbėti apie tai.

— Prasti popieriai, Džekai, blogesni nė būti negali. Mes turime tik negro parodymus prieš Juelų parodymus. Viskas sueina į vieną tašką: tu padarei — ne, aš nepadariau. Negalima tikėtis, kad prisiekusieji patikės Tomo Robinsono, o ne Juelų žodžiais... tu juk žinai, kokie tie Juelai, ar ne?

Dėdė Džekas atsakė žinąs, prisimenąs juos. Jis apibūdino Atikui tuos žmones, bet Atikus pasakė:

— Tu atsilikęs visa karta. Tačiau iš tikrųjų dabartiniai Juelai nedaug tesiskiria nuo anų.

— Tai ką manai daryti?

— Kol manęs neįveiks, bandysiu išprovokuoti prisiekusiųjų ginčą... Paskui, tikiuosi, atsiras rimtas pagrindas apeliacijai. Dabar dar sunku ką nors tiksliau pasakyti. Žinai, Džekai, aš vyliausi nugyventi amžių be šitokios bylos, bet Džonas Teiloras parodė tiesiai į mane ir pasakė, kad čia mano byla, mano ir niekieno kito.

— Manei, kad ši kartybių taurė tave aplenks, a?

— Maniau. Bet tu pagalvok, ar, atsisakęs tos bylos, galėčiau pažvelgti savo vaikams į akis? Tu žinai, kuo viskas baigsis, Džekai, aš irgi žinau, bet labai noriu ir meldžiu Dievą, kad dėl to nebūtų įskaudinti Džemis ir Paukštelis, o svarbiausia, kad jie nesusirgtų vadinamąja meikombiečių liga. Man netelpa galvoje, kodėl protingi žmonės staiga tarsi pasiunta, kai tik koks nors įvykis būna susijęs su negru... Bet aš tikiuosi, kad Džemis ir Paukštelis viską išsiaiškins su manim, užuot klausęsi tuščių plepalų. Viliuosi, kad jie pasitiki manimi... Džiną Luiza?

Mane tarsi elektra nukratė. Aš įkišau galvą pro duris.

— Taip, tėti.

— Eik miegoti.

Aš nudūmiau į savo kambarį ir atsiguliau. Koks šaunus tas dėdė Džekas, kad neišdavė manęs. Bet niekaip negalėjau suprasti, iš kur Atikus sužinojo, kad aš klausiausi už durų, ir tik po daugelio metų suvokiau — jis norėjo, kad aš išgirsčiau viską, ką jis tą vakarą pasakė. 10

Atikus nebuvo stiprios sveikatos, jam buvo netoli penkiasdešimties. Kai mudu su Džemiu paklausėme, kodėl jis toks senas, Atikus paaiškino vėlai viską pradėjęs, ir mes supratome, kodėl jam trūksta kai kurių vyriškų sugebėjimų. Jis buvo daug vyresnis už mūsų bendraklasių tėvus, ir mudu su Džemiu neturėdavome ką pasakyti, kai kiti vaikai imdavo girtis:

— O, mano tėtis...

Džemis dievino futbolą. Atikus niekad nepavargdavo ginti vartus, bet kai Džemis norėdavo, kad ir jis pavarinėtų kamuolį, Atikus sakydavo:

— Aš jau per senas, sūnau.

Mūsų tėvas neveikė nieko rimto. Jis dirbo netgi ne vaistinėje, o paprasčiausioje kontoroje. Jis nebuvo nei šiukšlių furgono vairuotojas, nei šerifas, nei fermeris, nei garažo darbininkas ir apskritai nedirbo tokio darbo, kuriuo būtų galima didžiuotis.