Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Здесь есть возможность читать онлайн «Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rytas, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nežudykit strazdo giesmininko: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nežudykit strazdo giesmininko»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

Nežudykit strazdo giesmininko — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nežudykit strazdo giesmininko», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Berniukai valgyti negamina. — Aš sukikenau, pamėginusi įsivaizduoti Džemį su prijuoste.

— Senelė sako, kad visi vyrai turėtų išmokti gaminti valgyti, kad vyrai turi rūpintis savo žmonomis ir patarnauti joms, jeigu jos blogai jaučiasi, — pasakė mano pusbrolis.

— Aš nenorėčiau, kad Dilas man patarnautų, — atkirtau. — Geriau jau aš patarnaučiau jam.

— Dilas?

— Aha. Kol kas niekam nesakyk, bet mudu ketiname susituokti, kai užaugsime. Praėjusią vasarą jis man pasipiršo.

Išgirdęs tai, Frensis prapliupo kvatotis.

— O kuo jis blogas? — paklausiau aš. — Visai jis neblogas.

— Ar tai tas neūžauga, kuris kiekvieną vasarą gyvena pas mis Reičelę?

— Taip, tas pats.

— Aš viską apie jį žinau, — pareiškė Frensis.

— Ką žinai?

— Senelė sakė, kad jis neturi namų...

— Aišku, kad turi. Jis gyvena Meridiane.

— ...jį giminės nuolat siuntinėja vieni pas kitus, o mis Reičelė laiko jį kiekvieną vasarą.

— Frensi, tai netiesa!

Frensis nusišiepė.

— Na ir žiopla tu kartais būni, Džiną Luiza. Tikriausiai ir dar vieno gražaus dalyko nežinai.

— Ko?

— Jeigu dėdė Atikus leidžia tau lakstyti it palaidam šuniui, tai jo reikalas, kaip senelė sako, ir čia ne tavo kaltė. Man atrodo, negalima tavęs kaltinti ir dėl to, kad dėdė Atikus yra juodlaižys, bet aš tau pasakysiu štai ką — jis žemina visą šeimą...

— Frensi, kokį velnią čia pliauški?

— Puikiai girdėjai. Pasak senelės, bloga jau vien tai, kad jis augina jus kaip laukinius, bet dabar, kai jis pavirto juodlaižiu, mes nebegalėsime pasirodyti Meikombo gatvėse. Jis žlugdo visą šeimą, štai ką jis daro.

Frensis pašoko ir nudūmė galerija į virtuvę. Iš tolo, kur jautėsi esąs saugus, jis šūktelėjo:

— Jis yra juodlaižys!

— Visai ne, — grėsmingai surikau aš. — O jeigu dar taukši tokias nesąmones, aš tau parodysiu, kur pipirai auga!

Aš akimirksniu peršokau per laiptelius ir puoliau į galeriją. Man nebuvo sunku nutverti Frensį už apykaklės. Liepiau jam tučtuojau atsiimti tuos žodžius.

Bet Frensis ištrūko ir užsidarė virtuvėje.

— Juodlaižys! — toliau laidė jis gerklę.

Skubos darbą velnias renka, pagalvojau aš ir nutariau ramiai jo palaukti. Buvau visiškai tikra, kad jis neištvėręs pats išlįs lauk. Frensis pravėrė virtuvės duris.

— Vis dar siunti, Džiną Luiza? — atsargiai paklausė jis.

— Būta čia ko, — atsakiau aš kuo abejingiau.

Frensis išėjo į galeriją.

— Atsiimi savo žodžius, Frensi?

Aš paskubėjau. Frensis įsmuko atgal į virtuvę, ir aš grįžau ant laiptų. Man užteks kantrybės palaukti. Sėdėjau ten kokias penkias minutes, paskui išgirdau tetos Aleksandros balsą:

— Kur Frensis?

— Virtuvėje.

— Jis žino, kad ten negalima žaisti.

Frensis priėjo prie durų ir suinkštė:

— Senele, ji mane čia užvijo ir neleidžia išeiti!

— Ar tai tiesa, Džiną Luiza?

Aš pakėliau akis į tetą Aleksandrą.

— Aš neužvijau jo ten, tetule, ir nelaikau.

— Užvijo, užvijo, — rėkė Frensis, — ir neleidžia išeiti!

— Judu susibarėte?

— Džiną Luiza siunta ant manęs, senele, — atsiliepė Frensis.

— Frensi, išeik iš virtuvės! Džiną Luiza, jeigu iš tavo lūpų išgirsiu dar bent vieną žodį pasakysiu tavo tėvui. Tu neseniai vėl minėjai velnią?

— Ne... e.

— O aš manau, kad taip. Žiūrėk, kad daugiau to nebūtų.

Teta Aleksandra nuolat slapta klausydavosi svetimų pokalbių. Vos tik ji nuėjo, iš virtuvės išstypino išsiviepęs ir be galo savimi patenkintas Frensis.

— Tu su manimi juokų nekrėsk, — pasakė jis.

Frensis pasišokinėdamas nuėjo į kiemą ir ėmė spardyti žole apaugusius kauburėlius, vis atsigręždamas į mane ir nusišiepdamas, bet laikėsi atokiai. Džemis išėjo į verandą, žvilgtelėjo į mus ir dingo. Frensis įsiropštė į mimozą, paskui nulipo žemyn, susibruko rankas į kišenes ir ėmė žingsniuoti po kiemą.

— Cha! — pasakė jis.

Aš paklausiau, ką jis vaizduoja, gal dėdę Džeką? Frensis atšovė, kad man, rodos, buvo liepta tylėti ir palikti jį ramybėje.

— Aš tau nieko nedarau, — tariau jam.

Frensis įdėmiai į mane pažvelgė ir, matyt, nusprendęs, kad esu galutinai sutramdyta, tyliai užtraukė:

— Juodlaižys...

Šį kartą aš nusibrozdinau krumplius į jo priekinius dantis. Susižeidusi kairę ranką, ėmiau darbuotis dešine, bet neilgam. Dėdė Džekas primygo mano rankas prie šonų ir sukomandavo:

— Nusiramink!

Teta Aleksandra šokinėjo aplink Frensį šluostė jam ašaras savo nosine, lygino plaukus, tekšnojo per skruostą. Išgirdę Frensį žviegiant, į galinę verandą išėjo Atikus, Džemis ir dėdė Džimis.

— Kas pradėjo? — paklausė dėdė Džekas.

Frensis ir aš parodėme vienas į kitą.

— Senele, — bliovė jis, — ji pavadino mane šliundra ir puolė mušti!

— Tai tiesa, Paukšteli? — paklausė dėdė Džekas.

— Turbūt.

Dėdė Džekas žiūrėjo į mane iš viršaus ir atrodė labai panašus į tetą Aleksandrą.

— Juk aš tau sakiau, kad pateksi į bėdą, jeigu vartosi tokius žodžius. Sakiau ar ne?

— Taip, sere, bet...

— Na, štai ir patekai. Stovėk čia.

Aš negalėjau apsispręsti — likti čia ar pabėgti, ir besvarstydama uždelsiau: šokau bėgti, bet dėdė Džekas buvo vikresnis. Staiga pamačiau prieš pat akis mažą skruzdėlytę, kuri plūkėsi, tempdama per žolę duonos trupinį.

— Nesikalbėsiu su tavimi, kol būsiu gyva! Nekenčiu tavęs, niekinu te ve ir tikiuosi, kad tu netrukus padvėsi!

Šie žodžiai dėdę Džeką, atrodo, tik padrąsino. Kai nubėgau pas Atikų pasiguosti, jis pasakė, kad kitaip ir negalėjo būti, o dabar mums pats laikas važiuoti namo. Aš atsisėdau ant užpakalinės sėdynės su niekuo neatsisveikinusi, o namuose nubėgau į savo kambarį ir trenkiau durimis. Džemis norėjo pasakyti man kažką malonaus, bet aš neklausiau.

Įvertinusi patirtą žalą, kurią sudarė septynios ar aštuonios raudonos dėmelės, aš pagalvojau, kad gal iš tiesų viskas pasaulyje sąlygiška. Staiga kažkas pasibeldė į duris. Aš paklausiau, kas ten. Atsiliepė dėdė Džekas.

— Eik šalin!

Dėdė Džekas pasakė, kad vėl prilups mane, jeigu taip kalbėsiu, todėl aš nutilau. Kai jis įėjo į kambarį, aš įsispraudžiau į kampą ir atsukau jam nugarą.

— Paukšteli, — pašaukė jis mane, — ar tu vis dar nekenti manęs?

— Galite dar kartą mane prilupti, sere!

— Nesitikėjau, kad taip ilgai pykši, — tarė jis. — Tu mane apvylei... kitaip negalėjo būti, pati žinai.

— Nieko aš nežinau.

— Mieloji, negalima plūsti žmonių...

— Tu neteisingas, — pasakiau aš, — tu neteisingas.

Dėdė Džekas kilstelėjo antakius.

— Neteisingas? Kodėl?

— Tu labai geras, dėde Džekai, ir man atrodo, kad myliu tave net po to, ką tu padarei, bet tu visiškai nesupranti vaikų.

Dėdė Džekas įsisprendė rankomis į šonus ir pažvelgė žemyn į mane.

— Kodėl gi aš nesuprantu vaikų, panele Džiną Luiza? Argi taip jau sunku suprasti tavo elgesį? Tu siautėji, nesivaldai, įžeidinėji...

— O ar tu leidai man pasiaiškinti? Aš visai nenoriu tavęs erzinti, aš tik stengiuosi tau kai ką pasakyti.

Dėdė Džekas atsisėdo ant lovos. Jis įdėmiai žvelgė į mane iš po surauktų antakių.

— Pasakok, — tarė jis.

Aš giliai įkvėpiau.

— Tai va, pirmiausia tu neleidai man nė išsižioti, neišklausei manęs... puolei, ir tiek. Kai mudu su Džemiu susipešam, Atikus išklauso ne tik Džemį, bet ir mane, o antra — tu sakei, kad aš nevartočiau tokių žodžių, nebent kai tai neišvengiama, o Frensiui tikrai reikėjo užvožti per makaulę...

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nežudykit strazdo giesmininko»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nežudykit strazdo giesmininko» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nežudykit strazdo giesmininko»

Обсуждение, отзывы о книге «Nežudykit strazdo giesmininko» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x