Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tavo teisybė. Geriau viskas tegu lieka tarp mūsų, ir pledas tegu lieka. Gal vieną gražią dieną Paukštelis galės padėkoti jam, kad ją sušildė.

— Kam padėkoti? — paklausiau aš.

— Baubui Redliui. Buvai taip įsistebeilijusi į ugnį, kad nejutai, kaip jis apgobė tave pledu.

Man net viduriai apsivertė, o kai Džemis nutvėrė pledą ir ėmė sėlinti prie manęs, net bloga pasidarė.

— Jis išslinko iš namų... iš už kampo... ir šitaip va pritykino!

— Nepradėk naujų vaidinimų, Džeremi, — šaltai tarė Atikus.

Džemis susiraukė.

— Negalvojau nieko bloga, — pasiteisino Džemis, bet aš pastebėjau, kaip jo akyse užgeso kibirkštėlės, nes teko atsisakyti naujos išmonės. — Tik pamanyk, Paukšteli, — tarė jis, — reikėjo tik atsigręžti, ir būtum jį pamačiusi.

Kelpurnija mus pažadino apie pusiaudienį. Atikus pasakė, kad mums šiandien nėra ko eiti į mokyklą, nes vis tiek nieko neišmoksime po nemiegotos nakties. O Kelpurnija pasakė, kad reikėtų bent kiek aptvarkyti darželį.

Mis Modės skrybėlė gulėjo ploname ledo kevale, tarsi muselė gintaro luite, o ieškodami sodo žirklių, turėjome nukasti šiek tiek purvo. Mudu radome mis Modę galiniame kieme, spoksančią į nušalusias, apdegusias azalijas.

— Mes atnešėme jūsų daiktus, mis Mode, — pasakė Džemis. — Mums labai gaila jūsų.

Mis Modė atsigręžė, ir pažįstamos šypsenos šešėlis šmėstelėjo jos veide.

— Aš visada svajojau apie mažesnį namą, Džemi Finčai. Gėlėms žemės bus daugiau. Dievaži, aš dabar turėsiu kur kas daugiau vietos savo azalijoms!

— Tai jūs nesigraužiate, mis Mode? — nustebusi paklausiau aš. Atikus sakė, kad namas buvo kone vienintelis jos turtas.

— Ko gi man graužtis, vaikeli? Aš tiesiog negalėjau pakęsti tos sukežusios daržinės. Šimtą kartų ruošiausi pati ją padegti, tik mane būtų uždarę į beprotnamį.

— Bet...

— Nesijaudink dėl manęs, Džiną Luiza Finč. Pasaulyje yra tokių dalykų, kurių tu dar negali suprasti. Ką gi, aš pasistatysiu mažą namelį, priimsiu kelis nuomininkus ir... dievaži, mano sodelis bus puikiausias visoje Alabamoje. Užteks tiems Belingratams nosį riesti, kai aš imsiuosi darbo!

Mudu su Džemiu susižvalgėme.

— O kaip namas užsidegė, mis Mode? — paklausė Džemis.

— Nežinau, Džemi. Gal nuo dūmtraukio. Buvau palikusi nakčiai virtuvėje ugnį, kad nesušaltų kambarinės gėlės. Girdėjau, kad šiąnakt tu netikėtai su kai kuo susitikai, Džiną Luiza.

— Iš kur jūs žinote?

— Atikus minėjo man šį rytą eidamas į darbą. Tiesą sakant, man gaila, kad nestovėjau ten drauge su jumis. Man jau būtų pakakę nuovokos atsisukti.

Negalėjau atsistebėti mis Mode. Beveik visas jos turtas žuvo liepsnose, numylėtas sodas primena mūšio lauką, o ji vis tiek gyvai ir nuoširdžiai domisi Džemio ir mano reikalais.

Matyt, ji pastebėjo, jog aš apstulbusi, todėl tarė:

— Šiąnakt man labiausiai buvo neramu dėl to, kad ir kitiems grėsė pavojus. Ugnis galėjo nušluoti visus aplinkinius namus. Misteris Eiveris savaitę turės gulėti lovoje — jis vos neiškepė. Aš jam taip ir pasakiau — tu per senas tokiems triukams. Kai tik vėl švariai galėsiu nusiplauti rankas, o mis Stefanija Kroford nematys, iškepsiu jam smėlinį pyragą. Stefanija jau trisdešimt metų stengiasi sužinoti mano receptą, bet jeigu ji mano, kad dabar, gyvendama pas ją, pasakysiu jį, tai ji labai apsirinka.

Aš pagalvojau, kad net jeigu mis Modei suminkštėtų širdis ir ji atskleistų savo paslaptį, tai mis Stefanija vis tiek neiškeptų tokio skanaus pyrago. Kartą mis Modė leido man pažiūrėti, kaip ji kepa, — be visų kitų dalykų, ten dar reikėjo įberti didelį puodelį cukraus.

Diena buvo rami. Oras buvo toks šaltas ir grynas, kad mes girdėjome, kaip džerška ir tarška, lyg iš visų jėgų stengdamasis, teismo rūmų laikrodis, ruošdamasis mušti valandą. Mis Modės nosis nusidažė taip, kaip man dar niekada nebuvo tekę matyti, ir aš paklausiau kodėl.

— Aš lauke nuo šešių ryto, — pasakė ji. — Sušalau į ožio ragą.

Mis Modė kilstelėjo rankas. Jos delnai buvo išvagoti skersai ir išilgai plonais ruoželiais, įrudę nuo purvo ir sukrešėjusio kraujo.

— Jūs susigadinote rankas, — pasakė Džemis. — Juk galite pasikviesti kokį negrą. — Ir pridūrė visai paprastai, nesididžiuodamas savo pasiaukojimu: — Ir mudu su Paukšteliu galime jums padėti.

Mis Modė atsakė:

— Dėkoju, bet ir jūs turite ką veikti. — Ji mostelėjo mūsų darželio link.

— Jūs kalbate apie mafroditą? — paklausiau aš. — Juokų darbas, mes jį kaipmat sutvarkysime.

Mis Modė įbedė į mane akis ir be garso pajudino lūpas. Paskui griebėsi rankomis už galvos ir kad ims kvatoti. Mudu apsisukom ir nuėjom namo, o ji vis nesiliovė springusi juoku.

Džemis pasakė, kad mis Modė — tikra keistuolė. 9

— Atsiimk savo žodžius, girdi?

Šitaip įsakiau Sesiliui Džeikobsui, ir nuo tos akimirkos mudviem su Džemiu prasidėjo nelabai malonios dienos. Aš sugniaužiau kumščius, ketindama paleisti juos į darbą. Atikus žadėjo iškaršti man kailį, jeigu dar kartą išgirs, kad aš su kuo nors susipešiau; aš jau buvau gana didelė ir man nederėjo vaikiškai elgtis, ir kuo greičiau išmoksiu susitvardyti, tuo geriau bus visiems. Bet staiga aš pamiršau Atikaus pažadą.

Pamiršau jį per Sesilį Džeikobsą. Vakar mokyklos kieme jis viešai pareiškė, kad Paukštelio Finč tėtis gina juodasnukius. Aš užginčijau, bet vėliau paklausiau Džemio, ką Sesilis turėjo galvoje.

— Nieko, — atsakė Džemis. — Pasiklausk Atikaus, jis paaiškins.

— Tu gini juodasnukius, Atikau? — paklausiau aš vakare.

— Žinoma, ginu. Bet nesakyk „juodasnukis“, Paukšteli. Tai vulgaru.

— Visi mokykloje taip sako.

— Nuo šios dienos sakys visi, išskyrus tave.

— Jeigu nenori, kad aš taip kalbėčiau, kodėl varai mane į mokyklą?

Tėtis lipšniai pažvelgė į mane ir žybtelėjo akimis. Nepaisydama mūsų susitarimo, aš tęsiau savo kampaniją vienokiu ar kitokiu būdu, kad tik išsisukčiau nuo pamokų, nes nuo pirmos dienos buvau soti jų iki kaklo; šiemet, kai tik prasidėjo rugsėjis, aš ėmiau negaluoti — man nuolat būdavo silpna, svaigo galva, raižė vidurius. Aš net sumokėjau penkis centus mis Reičelės virėjos sūnui, kurio galva buvo aptekusi piktšašiais, kad jis leistų man patrinti savo galvą į jo. Bet aš neužsikrėčiau.

Dabar mane graužė kitas rūpestis.

— Ar visi advokatai gina juod... negrus, Atikau?

— Žinoma, gina, Paukšteli.

— Tai kodėl Sesilis sako, kad tu gini juodasnukius? Ir dar tokiu tonu, tarsi būtų sakęs, kad tu kraustai svetimas kišenes.

Atikus atsiduso.

— Aš ginu negrą, ir tiek. Tomą Robinsoną, kuris gyvena už miesto, anapus šiukšlyno. Jis Kelpurnijos parapijietis, ir ji gerai pažįsta jo šeimą. Sako, kad jie padorūs žmonės, Paukšteli. Tu dar maža ir ne viską supranti, bet mieste ne vienas garsiai šaukia, kad man nėra ko stengtis dėl to žmogaus. Šis atvejis ypatingas, ir byla bus nagrinėjama ne anksčiau kaip vasarą. Džonas Teiloras buvo toks malonus, kad sutiko atidėti...

— Jeigu tau nėra ko stengtis, tai kodėl jį gini?

— Dėl daugelio priežasčių, — tarė Atikus. — Svarbiausia yra tai, kad aš, jei atsisakyčiau jį ginti, nebegalėčiau pažvelgti žmonėms į akis, netgi negalėčiau sakyti tau ar Džemiui, kad jūs ką nors blogai darote.

— Vadinasi, jeigu tu negintum to žmogaus, mudu su Džemiu galėtume tavęs neklausyti.

— Panašiai.