Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kodėl?

— Aš negalėčiau reikalauti, kad jūs manęs klausytumėte. Kiekvienas advokatas, Paukšteli, bent kartą gyvenime gauna bylą, kuri paliečia jį asmeniškai. Man atrodo, kad ši byla tokia ir bus. Gal mokykloje tu išgirsi apie ją daug negerų žodžių, bet aš prašau tik vieno dalyko: laikyk galvą aukštai, o kumščius nuleisk žemyn. Kad ir ką tau kas sakytų — valdykis. Pabandyk pakariauti smegenimis... o tavo smegenys geros, nors ir priešinasi mokslui.

— Atikau, ar mes laimėsime bylą?

— Ne, mieloji.

— Tada kodėl...

— Prieš šimtą metų mus paguldė ant menčių, bet jau vien dėl šios priežasties mes neturime atsisakyti kovos, — tarė Atikus.

— Tu kalbi kaip dėdė Aikas, — pasakiau aš.

Dėdė Aikas Finčas buvo vienintelis dar gyvas pietiečių konfederacijos veteranas Meikombo apygardoje. Jis turėjo barzdą kaip generolas Hudas ir neišpasakytai ja didžiavosi. Mažiausiai kartą per metus Atikus, Džemis ir aš aplankydavome dėdę Aiką, ir man tekdavo jį pabučiuoti. Tai būdavo siaubinga. Mudu su Džemiu pagarbiai klausydavomės, kaip Atikus ir dėdė Aikas samprotaudavo apie karą.

— Supranti, Atikau, — sakydavo dėdė Aikas, — Misūrio kompromisas4 — štai kas paguldė mus ant menčių. Jeigu viską reikėtų pakartoti, aš vėl žengčiau į priekį lygiai taip pat, kaip tada, ir vėl žengčiau atgalios kaip tada, ir paskui jau mes juos suriestume į ragą... tais 1864-aisiais, kai mus užgriuvo Džeksonas... dovanokite, jaunuoliai, apsirikau. Mėlynasis senis tuo metu jau buvo dausose, tebūnie jam lengva žemelė...

— Eikš pas mane, Paukšteli, — pašaukė Atikus.

Aš užsiropščiau jam ant kelių ir pakišau galvą po smakru. Jis apkabino mane ir švelniai pasūpavo.

— Dabar yra kitaip, dabar mes kovojame ne su jankiais, o su savaisiais. Bet niekada nepamiršk štai ko — kad ir kokių nemalonumų tau tektų patirti, tie žmonės vis tiek mūsiškiai, ir čia vis tiek mūsų tėviškė.

Išklausiusi tuos žodžius, kitą dieną mokyklos kieme susidūriau akis į akį su Sesiliu Džeikobsu:

— Atsiimk savo žodžius, girdi?

— Nesulauksi! — suriko jis. — Maniškiai sako, kad tavo tėtis visiems daro gėdą, o tą juodasnukį reikia pakarti ant vandens bokšto!

Jau ketinau jį pulti, bet prisiminiau, ką sakė Atikus, todėl nuleidau kumščius ir nuėjau šalin, o mano ausyse skambėjo žodžiai:

— Bailė, bailė!

Pirmą kartą gyvenime aš pasitraukiau iš mūšio lauko.

Man pasirodė, kad apkalusi Sesilį išduosiu Atikų. Atikus taip retai prašydavo Džemį ir mane ką nors dėl jo padaryti, kad tik dėl jo aš nutylėjau, kai mane pavadino baile. Jaučiausi itin kilni, kad prisiminiau tėčio žodžius, ir likau kilni dar tris savaites. Paskui atėjo Kalėdos, ir mane ištiko nelaimė.

Kalėdos mudviem su Džemiu buvo ir malonumas, ir ne. Mes džiaugėmės eglute ir tuo, kad atvažiuos dėdė Džekas Finčas. Kasmet Kūčių dieną mes pasitikdavome dėdę Džeką Meikombo geležinkelio stotyje, ir jis viešėdavo pas mus visą savaitę.

Tačiau buvo ir antroji medalio pusė — susitikimas su teta Aleksandra ir Frensiu.

Dar turbūt turėčiau paminėti dėdę Džimį, tetos Aleksandros vyrą, bet kadangi jis kaip gyvas nėra ištaręs man nė žodžio, išskyrus vieną kartą, kai liepė nulipti nuo tvoros, tai aš nemačiau reikalo kreipti į jį dėmesio. Teta Aleksandra jo irgi beveik nepastebėdavo. Labai seniai teta su dėde Džimiu padovanojo pasauliui sūnų Henrį, kuris paliko namus, pirmai progai pasitaikius, vedė ir paleido į pasaulį Frensį. Kalėdoms Henris su žmona atveždavo Frensį seneliams, o patys tuo metu mėgaudavosi visais gyvenimo teikiamais malonumais.

Atikus nekreipdavo dėmesio į mūsų dūsavimus ir nesutikdavo, kad mes praleistume Kalėdas namuose. Kiek prisimenu, mes visada važiuodavome į Finčų prieplauką. Teta Aleksandra prigamindavo gardžiausių patiekalų, ir jie būdavo bent šioks toks atlyginimas už tai, kad mes būdavome priversti per Kalėdas bendrauti su Frensiu Henkoku. Jis buvo metais už mane vyresnis, ir aš stengiausi jo vengti, nes jis mėgo visa, kam aš nepritardavau, o mano sumanymai, net ir patys nekalčiausi, jam nepatikdavo.

Teta Aleksandra buvo Atikaus sesuo, bet, prisiklausiusi Džemio pasakojimų apie sukeistus ir primestus vaikus, aš nutariau, kad ją ką tik gimusią nušvilpė, o jos vieton mano seneliams pakišo kokį nors Krofordų giminės vaiką. Jeigu aš būčiau tikėjusi tuo, kad kiekvieną advokatą ir teisėją slegia sunkiausias kalnas, tai teta Aleksandra būtų prilygusi Everestui — visą mano vaikystę ji kur buvus, kur nebuvus, žiūrėk, ir užgriūdavo ant mano galvos.

Kai dėdė Džekas išlipo iš traukinio Kūčių dieną, mums dar teko palaukti, kol palydovas paduos jam du pailgus ryšulius. Mudviem su Džemiu visada atrodydavo juokinga, kad dėdė Džekas pasisveikindamas pakštelėdavo Atikui į žandą; juodu buvo vieninteliai vyrai, kuriuos mes kada nors matėme bučiuojantis. Dėdė Džekas paspaudė ranką Džemiui, o mane pakylėjo, bet nelabai aukštai. Dėdė Džekas buvo visa galva žemesnis už Atikų ir jaunesnis už tetą Aleksandrą, šeimos pagrandukas. Juodu buvo panašūs su teta, bet jo veidas atrodė visai kitoks: smaili nosis ir aštrus smakras niekada mūsų negąsdino.

Dėdė Džekas buvo vienas iš nedaugelio mokytų žmonių, kurių aš nebijojau, gal dėl to, kad jis niekad nesielgė kaip daktaras. Kai jis darydavo kokią paslaugėlę man ar Džemiui, sakykim, traukdavo rakštį iš kojos, tai smulkiai nupasakodavo, kaip viską atliks, pasakydavo, ar labai skaudės, išaiškindavo, koks instrumentas kam naudojamas. Kartą per Kalėdas aš įsivariau į koją kreivą pašiną ir slapsčiausi kampuose iš skausmo, nieko neprisileisdama artyn. O dėdė Džekas pagavo mane ir ėmė juokinti, pasakodamas apie vieną dvasininką, kuris taip nemėgo vaikščioti į bažnyčią, kad kiekvieną dieną stovėdavo prie savo vartelių vilkėdamas chalatą, rūkydamas kaljaną ir sakydamas penkių minučių pamokslą kiekvienam praeiviui, kuriam tik buvo reikalingas dvasios penas. Aš pertraukiau dėdę Džeką ir paprašiau, kad jis pasakytų, kada pradės traukti, o jis parodė man pincetu suspaustą kruviną pašiną ir pasakė, kad išlupo jį man besijuokiant ir kad tai įrodo, jog pasaulyje viskas yra sąlygiška.

— Kas tuose ryšuliuose? — paklausiau aš, rodydama į siaurus, ilgus paketus, kuriuos dėdei Džekui padavė palydovas.

— Ne tavo reikalas, — atsakė jis.

Džemis paklausė:

— Kaip gyvena Roza Elmer?

Roza Elmer buvo dėdės Džeko augintinė, puiki rudaplaukė katė. Dėdė Džekas sakydavo, kad ji viena iš nedaugelio moteriškių, kurių draugiją jis gali pakęsti visą laiką. Jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė kelias nuotraukas. Jos mums labai patiko.

— Ji atrodo pastorėjusi, — pasakiau aš.

— Aš manau. Juk ji suėda visus pirštus ir ausis, kuriuos aš nupjaunu ligoninėje.

— Ot velnias! — leptelėjau aš.

— Atleisk, ką tu pasakei?

— Nekreipk į ją dėmesio, Džekai, ji tiesiog bando tave. Kela sakė, kad ji plūstasi jau visą savaitę be pertraukos, — įsiterpė Atikus.

Dėdė Džekas tik kilstelėjo antakius ir nieko nepasakė. Keiksmažodžiai man apskritai patiko, be to, aš vis dar tikėjausi, nors ir nelabai tvirtai, kad Atikus persigalvos ir nebevers manęs eiti į mokyklą, kai sužinos, kur aš tų žodelių prisirankiojau.

Bet dar tą pačią dieną, kai aš vakarieniaujant paprašiau paduoti man tą velnio kumpį, dėdė Džekas bakstelėjo į mane pirštu.

— Mudu vėliau pasikalbėsime, jaunoji panele, — tarė jis.

Po vakarienės dėdė Džekas nuėjo į svetainę ir atsisėdo. Jis paplekšnojo sau per šlaunis, kviesdamas įsitaisyti jam ant kelių. Man patikdavo jį uostyti — jis kvepėjo kaip buteliukas su spiritu ir dar kažkuo maloniai saldžiu. Nubraukęs kirpčius man nuo kaktos, jis pažiūrėjo į mane.