Харпер Ли: Nežudykit strazdo giesmininko

Iš anglų kalbos vertė

Silvija Lomsargytė-Pukienė

Turinys

Pirmoji dalis

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

Antroji dalis

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

Ponui Li ir Alisai — už meilę ir atsidavimą

Juristai kadaise tikriausiai irgi buvo vaikai.

Čarlzas Lemas

Pirmoji dalis 1

Baigdamas tryliktuosius metus, mano brolis Džemis labai sunkiai ties alkūne susilaužė ranką. Kai kaulas pagaliau suaugo ir Džemis liovėsi nuogąstavęs, kad nebegalės žaisti futbolo, jis beveik nesijaudino dėl šio sužeidimo. Kairioji ranka liko kiek trumpesnė už dešiniąją; kai Džemis stovėdavo ar eidavo, jis laikydavo plaštaką ne delnu prie šlaunies, o delnu atgal. Bet tai netrukdė mėtyti ir spardyti kamuolio, ir Džemiui visai nebuvo ko jaudintis.

Po kelerių metų, kai mes jau galėjome pažvelgti į praeitį iš toliau, kartais imdavome svarstyti, kodėl atsitiko ta nelaimė. Aš tvirtindavau, kad dėl visko kalti Juelai, bet Džemis, kuris buvo vyresnis už mane ketveriais metais, sakė, jog viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Jis sakė viską prasidėjus tą vasarą, kai pas mus atvažiavo Dilas ir pirmasis pasiūlė išvilioti iš namų Baubą Redlį.

O jeigu Džemiui rūpi pažvelgti plačiau, pasakiau aš, tai tikriausias kaltininkas yra Endrius Džeksonas. Jei generolas Džeksonas nebūtų nuvaręs Upokšnio genties indėnų upokšniu aukštyn, tai Saimonas Finčas niekad nebūtų atsiyręs čia Alabamos upe, o jeigu jis nebūtų atsiyręs, tai kur mes dabar būtume? Buvome jau toli gražu ne tokie maži, todėl ginčo kumščiais nesprendėme, o pasiteiravome Atikaus. Tėvas pasakė, kad mudu abu teisūs.

Mes pietiečiai, todėl kai kas mūsų šeimoje labai gėdijasi, kad metraščiuose neminimi mūsų protėviai, kurie būtų kovęsi vienoje ar kitoje pusėje Hastingso1 mūšyje. Mūsų genealogijoje tėra žinomas Saimonas Finčas, Kornvalio vaistininkas, buvęs kailinių žvėrelių medžiotojas, labai dievotas ir itin šykštus žmogus. Anglijoje Saimonui labai nepatiko, kad tuos, kurie vadina save metodistais, persekioja liberalesnieji jų broliai, o kadangi Saimonas laikė save metodistu, tai jis nusigavo per Atlantą į Filadelfiją, paskui į Jamaiką, o iš ten — į Mobilą, kol pagaliau atsidūrė Sen Stivense. Niekada nepamiršdamas, kad Džonas Veslis2 smerkė daugiažodžiavimą pirkimo ir pardavimo versle, Saimonas labai pralobo gydytojaudamas; jo laimę drumstė tik viena mintis — štai jis neatsispirs pagundai ir ims nešioti auksinius papuošalus, rengtis prabangiais drabužiais, o toks elgesys, jis žinojo, gali užrūstinti Viešpatį. Vis dėlto Saimonas pamiršo savo dvasios tėvo pamokymus apie žmonių, kaip darbo įrankių, valdymą, nusipirko tris vergus ir jų padedamas įkūrė fermą Alabamos upės pakrantėje keturiasdešimt mylių nuo Sen Stivenso. Jis pasirodė Sen Stivense tik vieną kartą, susirado ten žmoną, ir nuo jų prasidėjo giminė, kurioje dauguma buvo dukterų. Saimonas sulaukė gilios senatvės ir mirė labai turtingas.

Mūsų giminės vyrai paprastai likdavo ūkininkauti Saimono fermoje, Finčų prieplaukoje, ir augindavo medvilnę. Ši sodyba buvo gana kukli, palyginti su kaimyninėmis karališkomis valdomis, bet nepriklausoma — joje buvo gaminama viskas, ko reikia namams, tik ledo, miltų ir drabužių upiniai laivai atplukdydavo iš Mobilo.

Nesantaiką tarp Šiaurės ir Pietų Saimonas būtų sutikęs su bejėgišku įniršiu, nes ta nesantaika atėmė iš jo palikuonių viską, išskyrus žemę, tačiau tradicija gyventi prie žemės buvo sulaužyta tik dvidešimtajame amžiuje, kai mano tėvas, Atikus Finčas, išvažiavo į Montgomerį studijuoti teisės, o jaunesnysis jo brolis — į Bostoną, į medicinos fakultetą. Jų sesuo Aleksandra vienintelė iš Finčų liko Prieplaukoje ir ištekėjo už tylenio, kuris didžiąją dalį dienos gulėdavo hamake prie upės, laukdamas, kol ant meškerių prikibs žuvų.

Gavęs diplomą, mano tėvas grįžo į Meikombą ir ėmė advokatauti. Meikombas yra apygardos centras maždaug dvidešimt mylių į rytus nuo Finčų prieplaukos. Atikaus kontora teismo rūmuose buvo tuštutėlė — ten buvo tik kabykla skrybėlėms, spjaudyklė, šachmatų lenta ir naujutėlis Alabamos valstijos kodeksas. Pirmieji du jo klientai buvo žmonės, paskutinieji pakarti Meikombo apygardos kalėjime. Atikus ragino juos prisipažinti įvykdžius neplanuotą žmogžudystę, nes tokiu atveju jie galėjo tikėtis, kad įstatymas jiems dovanos gyvybę; tačiau jie buvo Heiverfordai, o Meikombo apygardoje visi žinojo, kad Heiverfordai užsispyrę kaip asilai. Šiedu susiginčijo dėl kumelės su geriausiu Meikombo kalviu, kuris neva tyčia tą kumelę sugavęs ir uždaręs, ir pasiuntė jį į aną pasaulį. Be to, jie buvo tokie kvaili, kad padarė tai trijų liudininkų akivaizdoje ir dar leptelėjo, kad tam kalės vaikui taip ir reikėję, nė kiek neabejodami, jog tai puikiausiai juos pateisina. Jie atkakliai tvirtino esą nekalti dėl sąmoningos žmogžudystės, ir Atikus niekaip negalėjo padėti savo klientams, — jam beliko stebėti, kaip jie iškeliauja iš šio pasaulio. Tikriausiai nuo to įvykio mano tėvas ėmė labai nemėgti baudžiamųjų bylų.

Pirmuosius penkerius metus Meikombe Atikui teko ne tiek advokatauti, kiek rūpintis namų ūkiu, skaičiuojant kiekvieną centą, nes kelerius metus jis siuntinėjo savo uždarbį besimokančiam broliui. Džonas Heilas Finčas buvo dešimčia metų jaunesnis už mano tėvą; jis pradėjo studijuoti mediciną kaip tik tuo metu, kai visai neapsimokėjo auginti medvilnės. Kai dėdė Džekas atsistojo ant kojų, Atikaus pajamos iš juridinės praktikos pasidarė visai pakenčiamos. Atikui patiko Meikombas, jis gimė ir augo Meikombo apygardoje. Tėvas pažinojo čionykščius žmones, ir tie pažinojo jį, o dėl plačios Saimono Finčo veiklos jis, jei ir ne giminiavosi, tai bent buvo artimiau ar tolimiau susijęs kone su kiekviena miesto šeima.

Meikombas buvo senas miestas, ir jis man pasirodė tiesiog pavargęs nuo ilgo gyvenimo, kai pamačiau jį pirmą kartą. Lietingomis dienomis gatvėse telkšodavo raudono vandens klanai; šaligatviai buvo apaugę žole, o teismo rūmai aikštėje persikreipę. Ir saulė anais laikais labiau kaitindavo: juodam šuniui vasaros dieną būdavo visai riesta; liesi mulai, įkinkyti į vežimus, mostaguodami uodegomis gynėsi nuo musių aikštėje, ąžuolų pavėsyje, kuris visai neapsaugojo nuo karščio. Krakmolytos vyrų apykaklės suglebdavo jau devintą valandą ryto. Damos maudydavosi vonioje dar prieš vidurdienį, paskui — po pietų, numigusios, o vakarop vis tiek atrodydavo panašios į minkštus pyragaičius, lyg aplietus glajumi iš prakaito ir pudros.

Tais laikais žmonės lėčiau judėdavo. Jie palengva žingsniuodavo per aikštę, neskubėdami apeidavo visas aplinkines parduotuves, niekur nelakstė kaip akis išdegę. Para turėjo dvidešimt keturias valandas, bet atrodė ilgesnė. Niekas neskubėjo, nes neturėjo kur eiti, neturėjo ką pirkti ir už ką pirkti, nebuvo jiems ko ieškoti ir už Meikombo apygardos ribų. Bet kai kam nestigo optimizmo: buvo sakoma, kad meikombiečiams nieko nereikia bijoti, nebent tik pačių savęs.

Mes gyvenome centrinėje, geriausioje miesto gatvėje — Atikus, Džemis, aš ir dar Kelpurnija, mūsų virėja. Tėvas man ir Džemiui atrodė visai neblogas: jis pažaisdavo su mumis, garsiai mums paskaitydavo, elgėsi su mumis mandagiai ir teisingai.

O štai Kelpurnija buvo visai kitokia. Kampuota ir kaulėta, trumparegė, žvaira; jos delnas buvo platus kaip ližė, tik dvigubai kietesnis.