Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Ji amžinai varydavo mane lauk iš virtuvės, nepamiršdama paklausti, kodėl aš negaliu elgtis taip gerai, kaip Džemis, nors puikiai žinojo, kad Džemis vyresnis, ir visada šaukdavo mane namo, kai aš dar nenorėdavau grįžti. Nuolatiniai mūsų susirėmimai buvo karingi ir visada baigdavosi vienodai: Kelpurnija laimėdavo paprastai todėl, kad Atikus visada ją palaikydavo. Ji tarnavo pas mus nuo pat Džemio gimimo, ir aš, kiek prisimenu, visada jutau tironišką jos priespaudą.

Mūsų mama mirė, kai man buvo tik dveji, todėl aš niekada jos nepasigesdavau. Ji buvo kilusi iš Grehemų šeimos, iš Montgomerio; Atikus susipažino su ja, kai pirmą kartą buvo išrinktas į valstijos atstovų rūmus. Tada jis buvo jau pagyvenęs, penkiolika metų už ją vyresnis. Džemis gimė pirmaisiais jų santuokos metais, po ketverių metų gimiau aš, o dar po dvejų mūsų mama mirė nuo staigaus širdies smūgio. Žmonės kalbėjo, kad širdies ligą ji buvo paveldėjusi. Aš mamos nepasigesdavau, bet Džemis, atrodo, labai jos ilgėjosi. Jis gerai ją prisiminė ir kartais bežaisdamas giliai atsidusdavo, mesdavo viską, nueidavo už garažo ir imdavo žaisti ten vienas. Aš žinojau — kai jis toks, verčiau nelįsti jam į akis.

Kai aš ėjau šeštuosius, o Džemis dešimtuosius, vasarą mums leisdavo nueiti nuo namų tiek toli, kad išgirstume Kelpurniją mus šaukiant, — iki misis Henri Lafajet Djuboz, už dviejų namų nuo mūsų į šiaurę, ir iki Redlių sodybos už trijų namų į pietus. Mes niekada nesusigundydavome peržengti ribų. Redlių sodyboje gyveno kažkokia nežinoma būtybė, kurią užtekdavo tik įsivaizduoti, ir baimė mums atimdavo žadą, o misis Djuboz buvo tikra ragana.

Kaip tik tą vasarą pas mus atvažiavo Dilas.

Vieną ankstyvą rytmetį, kai mudu su Džemiu žaidėme galiniame kieme, išgirdome kažką krebždant artimiausios mūsų kaimynės mis Reičelės Heiverford kopūstų lysvėse. Mes nubėgome prie vielinės tvoros pasižiūrėti, gal ten mažas šuniukas, — mat mis Reičelės terjere turėjo atsivesti šuniukų, — tačiau radome berniuką. Sėdėdamas ten ir žiūrėdamas į mus, jis atrodė ne ką didesnis už kopūsto galvą. Mes įsispoksojome į jį, ir jis prabilo:

— Sveiki!

— Ir tu sveikas! — draugiškai atsiliepė Džemis.

— Aš esu Čarlis Beikeris Haris, — tarė berniukas. — Aš moku skaityti.

— Na ir kas? — paklausiau aš.

— Maniau, jums bus įdomu, kad aš moku skaityti. Jei reikia ką nors perskaityti, aš galiu...

— Kiek tau metų, — paklausė Džemis, — ketveri su puse?

— Eina septinti.

— Irgi nustebino, — pasakė Džemis, bakstelėdamas į mane nykščiu. — Šit Paukštelis skaito nuo pat gimimo dienos, nors dar nelanko mokyklos. Tu eini septintuosius, o atrodai toks pipiras.

— Aš mažo ūgio, bet jau subrendęs, — pasakė berniukas.

Džemis nusibraukė nuo kaktos plaukus, kad geriau matytų.

— Eik šen, Čarli Beikeri Hari, — tarė jis. — Dieve, na ir vardas.

— Tavo nė kiek ne geresnis. Teta Reičelė sakė, kad tu vadiniesi Džeremis Atikus Finčas.

Džemis susiraukė.

— Mano vardas man tinka — aš pakankamai didelis, — pasakė jis. — O tavasis ilgesnis už tave patį. Einu lažybų, kad ilgesnis visa pėda.

— Mane vadina Dilu, — pasakė berniukas, ropomis kepumėdamasis pro tvoros apačią.

— Geriau reikėjo ropštis per viršų, o ne lįsti pro apačią, — pasakiau aš. — Iš kur tu?

Dilas buvo iš Misisipės valstijos, Meridiano miesto. Jis atvažiavo vasaros atostogų pas savo tetą mis Reičelę ir dabar kas metai vasaros Meikombe. Jo šeima buvo kilusi iš Meikombo apygardos, motina dirbo pas Meridiano fotografą. Nusiuntusi Dilo nuotrauką „Gražiausio vaiko“ konkursui, ji laimėjo penkis dolerius. Tuos pinigus motina atidavė Dilui, ir jis jau dvidešimt kartų buvo nuėjęs į kiną.

— Čia mes jokių filmų nematome, tik kartais teismo rūmuose rodo apie Jėzų, — pasakė Džemis. — Matei ką nors gero?

Dilas buvo matęs „Drakulą“, ir šita naujiena privertė Džemį pažvelgti į Dilą pagarbiau.

— Papasakok mums, — paprašė jis.

Dilas buvo kažkoks keistas. Jis mūvėjo trumpas mėlynas drobines kelnes, sagomis prisegtas prie marškinių, jo plaukai, balti it sniegas, atrodė kaip ančiuko pūkai; jis buvo metais už mane vyresnis, tačiau gerokai mažesnis. Kai pasakojo mums Drakulos istoriją, mėlynos jo akutės čia nušvisdavo, čia vėl patamsėdavo. Kartais jis prapliupdavo smagiai juoktis ir nuolat pešiojo užkritusią ant kaktos plaukų sruogą.

Kai Dilas baigė pasakoti apie Drakulą ir Džemis pasakė, kad filmas, matyt, geresnis už knygą, aš paklausiau Dilą, kur jo tėvas.

— Tu dar nieko apie jį nepasakojai.

— Aš neturiu tėvo.

— Jis miręs?

— Ne...

— Jeigu nemiręs, kaip gali neturėti?

Dilas išraudo, ir Džemis liepė man užsičiaupti — tai buvo aiškus ženklas, kad Dilas ištirtas ir priimtas į mūsų draugiją. Paskui vasaros dienos slinko vienodai ir maloniai: mes vis tobulinome savo namelį, įtaisytą galiniame kieme tarp dviejų milžiniškų platanų kamienų, plušėjome ir vieną po kito vaidinome Oliverio Optiko, Viktoro Epltono ir Edgaro Raišo Berouzo veikalus. Dilas mums buvo tikra laimė. Jis atlikdavo sunkių charakterių vaidmenis, kurie anksčiau būdavo primetami man, — beždžionę „Tarzane“, misterį Krebtrį „Broliuose Rouversuose“, misterį Deimoną „Tome Svifte“. Ir mes pamatėme, kad Dilas yra beveik kaip burtininkas Merlinas, kad jo galvoje knibždėte knibžda netikėčiausi sumanymai, keisčiausi planai ir įstabiausios fantazijos.

Bet baigiantis rugpjūčiui mūsų repertuaras nuo begalinio kartojimo įsipyko, ir kaip tik tuo metu Dilas pasiūlė išvilioti iš namų Baubą Redlį.

Redlių sodyba tiesiog apkerėjo Dilą. Ji traukė jį, kaip mėnulis traukia vandenį, nors mes jį visaip gąsdinome ir atkalbinėjome. Bet jis laikėsi nepavojingo atstumo iki Redlių vartelių ir toliau kaip iki kampinio stulpo nėjo. Apkabinęs ranka storą žibinto stulpą, jis ilgai stovėdavo, smalsiai spoksodamas į tą sodybą.

Redlių sodyba buvo toje vietoje, kur gatvė staigiai suka į šoną. Jei nuo mūsų namų eitum į pietus, tai atsitrenktum į jų verandą, bet čia šaligatvis staigiai pasuka ir aplenkia jų sklypą. Namas buvo žemas, kadaise baltai dažytas, su didele veranda ir žaliomis langinėmis, o dabar patamsėjęs nuo senatvės, nešvariai pilkas, kaip ir visas kiemas. Lietaus supūdytos malksnos karojo nuo stogo, ąžuolų lapai nepraleido saulės spindulių. Likę tvoros žiogriai, siūbuodami kaip girti, saugojo priekinį, „šluojamą“, kiemą, kuris visada būdavo nešluotas, gausiai prižėlęs piktžolių.

O pačiame name gyveno nelaboji šmėkla. Žmonės kalbėjo, kad ji tikrai ten esanti, bet mudu su Džemiu niekada jos nematėme. Anot žmonių, ji išeina iš namų naktimis, kai nusileidžia mėnulis, ir žiūri pro svetimus langus. Azalijos darželiuose nuleipsta ne šalčio pakąstos, o todėl, kad į jas būna kvėptelėjusi toji šmėkla. Visos mažos, slaptos piktadarybės Meikombe — jos darbas. Vienu metu miestą vienas po kito buvo užgriuvę įtartini naktiniai įvykiai: žmonės rytais rasdavo sužalotus viščiukus ir kitus naminius gyvulėlius. Vėliau paaiškėjo, kad dėl visko buvo kaltas kvaišelis Edis, kuris galų gale nusiskandino Barkerio tvenkinyje, tačiau žmonės vis tiek žvairavo į Redlių sodybą neatsisakydami ankstesnių įtarimų. Nė vienas negras naktį nepraeidavo pro Redlių sodybą — jis pasukdavo į kitą gatvės pusę ir imdavo dėl drąsos švilpauti. Meikombo mokyklos sporto aikštelė siekėsi su Redlių galiniu kiemu; ten, vištų aptvare, augo aukšti lazdynai, o riešutai nuo jų byrėjo tiesiai į mokyklos sklypą bet nė vienas vaikas jų nelietė — nuo Redlių riešutų žmogus gali kristi negyvas. Jeigu beisbolo sviedinys įlėkdavo į Redlių kiemą visi žinojo, kad jis žuvęs, ir nė neužsimindavo apie jį.