Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Didžiausias niekšas, kokį tik Dievas sutvėrė šiame pasaulyje, — sumurmėjo Kelpurnija ir nusispjovė nuo verandos. Mes sužiurome į ją nustebę, nes Kelpurnija retai pasakydavo ką nors bloga apie baltuosius.

Kaimynai manė, kad dabar, kai misteris Redlis jau aname pasaulyje, Baubas pasirodys žmonėms, bet atsitiko kitaip: iš Pensakolos grįžo vyresnysis Baubo brolis ir užėmė misterio Redlio vietą. Nuo tėvo jis skyrėsi tik amžiumi. Džemis sakė, kad Natanas Redlis irgi užsiiminėja „medvilnės pirkimu“. Tačiau misteris Natanas atsakydavo, kai mes su juo pasisveikindavome, o kartais matydavome, kaip jis grįžta iš miesto nešinas žurnalu.

Kuo daugiau mes pasakojome Dilui apie Redlius, tuo daugiau jis norėjo sužinoti ir tuo ilgiau stovėdavo ties kampu apsikabinęs stulpą, degdamas vis didesniu smalsumu.

— Kažin ką jis ten viduje veikia, — murmėdavo Dilas. — Rodos, ims ir kyštelės galvą pro duris.

Džemis pasakė:

— Jis išeina, kai lauke būna taip tamsu, kad nors į akį durk. Mis Stefanija Kroford pasakojo, kad kartą nubudusi vidurnaktį ir pamačiusi jį žiūrint tiesiai į ją pro langą... Sakė, kad jo galva atrodžiusi kaip kaukolė. Negi tu niekad nenubundi naktį, Dilai, ir nieko negirdi? Jis vaikščioja šitaip... — Džemis čiuožtelėjo žvirgžduotu takeliu. — Manai, kad mis Reičelė be reikalo užrakina duris nakčiai? Ryte aš ne kartą mačiau jo pėdsakus mūsų galiniame kieme ir vieną naktį girdėjau jį krebždant galinėje verandoje, bet kai Atikus nuėjo ten, jo jau nebebuvo.

— Įdomu, kaip jis atrodo, — tarstelėjo Dilas.

Ir Džemis apibūdino Baubą gana nuosekliai: sprendžiant iš pėdsakų, Baubas maždaug pusseptintos pėdos ūgio, maitinasi žalia voveriena ir visokiomis katėmis, kokias pasiseka nutverti, todėl jo rankos visada kruvinos — kai ryji nevirtą mėsą, niekad negali nuplauti nuo rankų kraujo. Jo veidą kerta kreivas randas, dantys visi iki vieno geltoni ir išpuvę, akys išsprogusios, jam iš burnos visą laiką teka seilės.

— Pabandykime išvilioti jį laukan, — pasiūlė Dilas. — Man labai rūpi pamatyti, kaip jis atrodo.

Džemis pasakė, kad jei Dilas nori būti užmuštas, jam tereikia užlipti laipteliais ir pasibelsti į paradines duris.

Pirmasis mūsų antpuolis įvyko tik dėl to, kad Dilas susilažino su Džemiu — vienas iš „Pilkosios šmėklos“, kitas — iš dviejų Tomo Svifto tomų. Dilas tvirtino, kad Džemis nenueis toliau kaip iki Redlių vartelių. Bet Džemis niekad gyvenime neatmesdavo iššūkio.

Džemis galvojo tris dienas. Man atrodė, kad garbę jis vertino labiau negu savo galvą, todėl Dilas lengvai jį nugalėjo.

— Tau dreba kinkos, — tarė Dilas pirmąją dieną.

— Visai ne, tik nemandagu ten lįsti, — atkirto Džemis.

Kitą dieną Dilas pasakė:

— Tau taip dreba kinkos, kad į jų kiemą nė žingsnio nežengsi.

Džemis atsakė, kad nelaiko savęs bailiu, nes jau tiek laiko kasdien eina į mokyklą pro Redlių sodybą.

— Ir visada tekinas, — pridūriau aš.

Bet trečią dieną Dilas įveikė Džemį pasakęs, kad Meridiano gyventojai drąsa gerokai lenkia meikombiečius — tokių bailių kaip Meikombe jis kaip gyvas nėra matęs.

Tų žodžių pakako, kad Džemis nueitų iki kampo. Ten jis sustojo, atsirėmė į žibinto stulpą ir ėmė stebėti vartelius, kreivai kybančius ant namuose pasidarytų vyrių.

— Tikiuosi, tu supranti, kad jis užmuš mus visus iki vieno, Dilai Hari, — pasakė Džemis, kai mudu su Dilu priėjome prie jo. — Nekaltink manęs, kai jis iškabins tau akis. Pats užvirei šią košę, taip ir žinok.

— O tau vis dar dreba kinkos, — įgėlė Dilas.

Džemis paprašė Dilą kartą ir visiems laikams įsidėmėti, kad jis ničnieko nebijo:

— Aš tik negaliu sugalvoti, kaip čia išviliojus jį, kad jis mūsų nenutvertų.

Be to, Džemis turįs pagalvoti ir apie savo mažąją sesutę.

Tada aš supratau, kad jis bijo. Džemis galvojo apie savo mažąją sesutę ir tada, kai aš pakursčiau jį nušokti nuo namo stogo.

— Jeigu aš užsimušiu, ką tu darysi be manęs? — paklausė jis.

Paskui šoko žemyn, liko gyvas ir sveikas, o atsakomybės jausmas išdulkėjo ir grįžo tik tada, kai jis atsidūrė prie Redlių sodybos.

— Tai gal nebesilažini? — paklausė Dilas. — Jeigu ne, tai...

— Dilai, juk tokius dalykus reikia apgalvoti, — pertraukė jį Džemis. — Palauk, leisk pagalvoti... Žinai, kaip galima priversti vėžlį iškišti galvą?

— Kaip? — paklausė Dilas.

— Uždegti po juo degtuką.

Aš pasakiau, kad apskųsiu Džemį Atikui, jei jis bandys padegti Redlių namus.

Dilas pareiškė, kad kišti degtuką po vėžliu būtų koktu.

— Koks čia koktumas! Juk reikia jį... įtikinti. Aš nesakau, kad jį patį reikia įmesti į ugnį, — suniurnėjo Džemis.

— O ką tu gali žinoti, gal jam ir nuo degtuko skaudėtų?

— Vėžliai nieko nejaučia, kvailuti, — tarė Džemis.

— Gal pats kada buvai vėžlys, a?

— Na žinai, Dilai! Leisk man pagalvoti... Na, jei apmėtytume jį akmenimis...

Džemis stovėjo ir galvojo taip ilgai, kad Dilas truputį nusileido:

— Jeigu įeisi į kiemą ir paliesi namą, tarsime, kad laimėjai lažybas, ir gausi „Pilkąją šmėklą“.

Džemis nušvito.

— Paliesti namą, ir viskas?

Dilas linktelėjo galvą.

— Iš tikrųjų? O kai sugrįšiu, ar neimsi šaukti, kad ką nors padariau ne taip?

— Sakau, kad viskas, — tarė Dilas. — Pamatęs tave kieme, jis gali pulti laukan. Tada mudu su Paukšteliu šoksim ant jo, parversim ir laikysim tol, kol išaiškinsim, kad neketiname jam padaryti nieko bloga.

Mes žengėme į priekį, perėjome skersai gatvę ir sustojome ties varteliais.

— Na, keliauk, — tarė Dilas. — Mudu liekam čia.

— Einu, — tarė Džemis, — neskubink manęs.

Jis nuėjo iki sodybos kampo, paskui grįžo atgal, tyrinėdamas aplinką ir svarstydamas, kaip geriau įeiti į kiemą, ir visą laiką raukėsi bei kasėsi pakaušį.

Tada aš prunkštelėjau.

Džemis staigiai atplėšė vartelius, puolė prie namo, pliaukštelėjo delnu per sieną ir apsisukęs prašvilpė pro mus, net neatsigręžęs pažiūrėti, kuo baigėsi jo išpuolis. Mudu su Dilu nuskuodėme jam iš paskos.

Atgal pažvelgėme tik iš mūsų saugios verandos, uždusę, sunkiai gaudydami kvapą.

Senas namas stovėjo toks pats susmukęs ir liūdnas, bet mums pasirodė, tarsi būtų sujudėjusios vieno lango vidaus langinės. Takšt. Menkas, vos pastebimas judesys, ir namas vėl paskendo tyloje. 2

Rugsėjo pradžioje Dilas atsisveikino su mumis ir išvažiavo atgal į Meridianą. Mes palydėjome jį į penktos valandos autobusą, ir paskui aš baisiai jo ilgėjausi, kol staiga man dingtelėjo, kad po savaitės ir aš pradėsiu lankyti mokyklą. Dar nieko gyvenime nebuvau laukusi taip nekantriai. Būdavo, žiemą ilgas valandas tupiu mūsų medžio namelyje, spoksau į mokyklos kiemą už tvoros, stebiu vaikų skruzdėlyną pro žiūroną, kurį man buvo davęs Džemis, seku akimis raudoną Džemio striukę, šmėsčiojančią tarp judrių gužynes žaidžiančių vaikų, slapčia jaudinuosi dėl jų nesėkmių ir džiaugiuosi mažutėmis jų pergalėmis. Aš troškau būti drauge su jais.

Džemis teikėsi nuvesti mane į mokyklą pirmąją dieną. Šiaip jau tai tėvų pareiga, bet Atikus pasakė, kad Džemis mielu noru parodys mano klasę. Man atrodo, kad šis reikalas buvo susijęs su pinigais, nes Džemio kišenėse išgirdau neįprastą skambčiojimą, kai mudu tekini lenkėme Redlių sodybą. Pasiekę mokyklos kiemą, sulėtinome žingsnį, ir tada Džemis pradėjo man rūpestingai aiškinti, kad mokykloje jo netrukdyčiau, nesipainiočiau jam po kojomis ir neprašyčiau sužaisti kokį skyrelį iš knygos „Tarzanas ir žmonės skruzdėlės“, nedaryčiau jam nemalonumų užuominomis apie asmeninius jo reikalus, neslampinėčiau jam iš paskos per pertraukas, taip pat ir per didžiąją pertrauką. Mano vieta tarp pirmokų, o jo — su penktokais.