Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tai mudu nebegalėsime žaisti? — paklausiau aš.

— Namuose žaisime kaip visada, — atsakė jis. — Pamatysi, mokykloje viskas kitaip.

Ir tikrai buvo kitaip. Jau patį pirmąjį rytą mūsų mokytoja mis Karolina Fišer pastatė mane prieš visą klasę, pliaukštelėjo per delną liniuote ir liepė stovėti kampe iki ilgosios pertraukos.

Mis Karolinai buvo dvidešimt vieneri, ne daugiau. Jos plaukai buvo tamsiai kaštoniniai, skruostai rausvi, nagai — nulakuoti raudonai. Ji avėjo lakiniais aukštakulniais bateliais, vilkėjo suknelę raudonais ir baltais dryželiais. Mis Karolina kvepėjo mėtomis ir pati atrodė tarsi mėtinis saldainiukas. Ji gyveno kitoje gatvės pusėje, beveik priešais mūsų namus, viršutiniame mis Modės Atkinson kambaryje. Kai mis Modė mus su ja supažindino, Džemis ištisas dienas vaikščiojo tarsi apdujęs.

Mis Karolina spausdintomis raidėmis parašė ant lentos savo vardą bei pavardę ir tarė:

— Čia parašyta, kad mano vardas mis Karolina Fišer. Aš esu gimusi Alabamos šiaurėje, Vinstono apygardoje.

Klasė neramiai sukruto — gal ir ji tokia pat keistuolė, kaip kiti to krašto žmonės. (Kai 1861 metų sausio vienuoliktąją Alabamos valstija atsiskyrė nuo pietinių valstijų sąjungos, Vinstono apygarda atsiskyrė nuo Alabamos, ir Meikombo apygardoje tai žinojo kiekvienas vaikas.) Alabamos šiaurėje buvo pilna alkoholio varyklų, audimo fabrikų, plieno kompanijų, respublikonų, profesorių ir kitų neaiškios kilmės tipų.

Iš pradžių mis Karolina perskaitė mums pasaką apie kates. Katės vis kalbėjosi tarpusavyje, jos vilkėjo prašmatnius drabužėlius ir gyveno šiltame namelyje, virtuvėje po krosnimi. Jau ties ta vieta, kur ponia Katė telefonu užsisako iš vaistinės džiovintų pelių šokolado, visi mokiniai erzeliavo ir krebždėjo tarsi vėžiai pintinėje. Matyt, mis Karolina nežinojo, kad ne vienam apiplyšusiam pirmaklasiui, ne vienam berniukui prasta palaidinuke ir mergytei maišinio audeklo sijonėliu teko kaupti medvilnę ir šerti kiaules nuo tos dienos, kai jie išmoko vaikščioti, ir grožinė literatūra nelabai juos domina. Baigusi skaityti, mis Karolina tarė:

— Kokia miela pasakėlė, tiesa, vaikučiai?

Paskui ji nuėjo prie lentos, didžiulėmis spausdintomis raidėmis parašė abėcėlę, atsigręžė į klasę ir paklausė:

— Ar žinote, kas čia?

Visi žinojo; dauguma pirmokų buvo likę antriems metams.

Aš manau, kad ji pašaukė mane prie lentos dėl to, kad žinojo mano pavardę. Man skaitant abėcėlę, mis Karolinos kaktoje įsirėžė neryški statmena raukšlelė, paskui, liepusi man ilgai skaityti „Elementorių“ ir biržos skelbimus iš „Mobilo kronikos“, ji įsitikino, kad aš esu raštinga, ir pažvelgė į mane dabar jau aiškiai nepatenkinta. Mis Karolina liepė pasakyti tėvui, kad jis manęs nebemokytų, nes jo pamokos tik trukdys man mokykloje.

— Nebemokytų? — nustebau aš. — Jis manęs nemokė, mis Karolina. Atikus neturi laiko mane mokyti, — pridūriau, kai mis Karolina šyptelėjo ir papurtė galvą. — Vakarais jis būna toks nuvargęs, kad tik sėdi svetainėje ir skaito.

— Jeigu ne jis, tai kas gi tave mokė? — atlaidžiai pasiteiravo mis Karolina. — Kas nors turėjo mokyti, juk ne iš prigimties moki skaityti „Mobilo kroniką“.

— Anot Džemio, būtent taip ir yra. Jis skaitė vieną knygą, kur aš buvau ne Finč, o Bulfinč. Džemis sako, kad iš tiesų mano vardas Džiną Luiza Bulfinč, kad mane ką tik gimusią apkeitė ir iš tiesų aš esu...

Mis Karolina, matyt, pagalvojo, kad aš meluoju.

— Nereikia tuščiai fantazuoti, mieloji, — pertraukė ji mane. — Ir pasakyk tėveliui, kad tavęs nebemokytų. Geriausia pradėti mokytis skaityti šviežia galva. Pasakyk jam, kad dabar aš mokysiu tave ir pasistengsiu ištaisyti tą žalą...

— Atleiskite, panele?

— Tavo tėvelis nežino, kaip reikia mokyti. Dabar gali sėstis.

Aš burbtelėjau „atleiskite“ ir grįžau į vietą, galvodama apie savo nusikaltimą. Aš niekad specialiai nesimokiau skaityti, bet neraginama kasdien knaisiodavausi po laikraščius. O gal aš išmokau skaityti per ilgas pamaldų valandas? Kiek prisimenu, visada mokėjau skaityti giesmes. Tiesą sakant, skaityti aš pradėjau savaime, kaip savaime išmokau nežiūrėdama nugaroje užsisegti kombinezoniuką, atnarplioti ir kaspinėliu užsirišti batų raištelius. Aš neprisimenu, kada eilutės, po kuriomis Atikus vedžiodavo pirštu, suskilo į žodžius, bet prisimenu, kad žiūrėdavau į jas, klausydamasi paskutinių žinių, naujų įstatymų projektų, Lorenco Dou dienoraščių — visko, ką tik Atikus skaitydavo vėlyvą vakarą, kai aš įsitaisydavau jam ant kelių. Aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek.

Supratau, kad supykdžiau mis Karoliną, todėl sėdėjau susigūžusi ir žiūrėjau pro langą, kol prasidėjo pertrauka ir Džemis sužvejojo mane būryje pirmokų mokyklos kieme. Jis paklausė, kaip man sekasi. Aš pasipasakojau.

— Maučiau iš čia, jeigu tik galėčiau. Džemi, ta bjauri panelė sako, kad Atikus mokė mane skaityti ir kad daugiau taip nedarytų...

— Nesijaudink, Paukšteli, — paguodė mane Džemis. — Mūsų mokytoja sako, kad mis Karolina moko vaikus pagal naują metodą. Taip ją mokė koledže. Greitai panašiai mokys visose klasėse. Iš knygų nedaug tereikės mokytis. Pavyzdžiui, jeigu nori sužinoti, kas yra karvė, turi ją pamelžti, supratai?

— Taip, Džemi, bet aš nenoriu mokytis apie karves, aš...

— Nejaugi? Apie karves būtinai turi žinoti, nes Meikombo apygardos ūkyje gyvulininkystė yra labai svarbi.

Aš paklausiau, ar Džemis kartais nekuoktelėjo.

— Aš tik bandau paaiškinti tau apie naują metodą, pagal kurį mokomi pirmaklasiai, kietakakte. Jis vadinasi Diujo dešimtainė sistema.

Kadangi aš nebuvau pratusi abejoti Džemio skelbiamomis tiesomis, tai nieko daugiau ir neklausinėjau. Mokydama pagal Diujo dešimtainę sistemą, mis Karolina mojavo mums prieš nosis popieriaus lapeliais, ant kurių spausdintomis raidėmis buvo parašyta: KATĖ, PELĖ, TĖTĖ, GĖLĖ. Iš mūsų, matyt, nebuvo laukiama kokių nors komentarų, ir klasė tylėdama priėmė šiuos impresionistinius atradimus. Galiausiai man nusibodo, ir aš pradėjau rašyti laišką Dilui. Mis Karolina nutvėrė mane berašančią ir dar kartą liepė pasakyti tėčiui, kad jis liautųsi mane mokęs.

— Be to, — pridūrė ji, — pirmoje klasėje mes rašome tik spausdintomis raidėmis. Rašytinių raidžių mokysiesi trečioje klasėje.

Čia jau buvo Kelpurnijos kaltė. Neįgudusią ranka ji iškeverzodavo ant lentelės abėcėlę ir, padėjusi Bibliją, užduodavo man perrašyti žemiau vieną skyrelį — man atrodė, kad šitaip ji gelbėdavosi nuo manęs, kad nekvaršinčiau jai galvos lietingomis dienomis. Jeigu aš patenkinamai pamėgdžiodavau jos raštą, ji duodavo man duonos riekę, apteptą sviestu ir apibarstytą cukrumi. O mokė Kelpurnija be sentimentų: retai kada aš jai įtikdavau ir retai kada ji mane taip palepindavo.

— Kas eina priešpiečių namo, pakelkite rankas, — pasakė mis Karolina, sukliudydama man supykti ant Kelpurnijos.

Vaikai iš miesto pakėlė rankas, ir ji atidžiai mus peržvelgė.

— Kas atsinešė priešpiečius, padėkite juos ant suolo.

Bematant ant suolų sublizgo daug skardinių nuo sirupo, ir ant lubų sublykčiojo saulės zuikučiai. Mis Karolina ėmė vaikščioti tarp suolų, kaišiodama nosį į visų indelius, linkčiojo galvą, jeigu jie patikdavo, o kartais raukė kaktą. Prie Valterio Kaningemo suolo ji sustojo.

— Kur tavo priešpiečiai? — paklausė mis Karolina.