Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Legenda apie tuos namus pasklido seniai, kai pasaulyje dar nebuvo nei Džemio, nei manęs. Redlių šeima, šiaip maloniai sutinkama mieste, gyveno užsidariusi, o šitokių dalykų meikombiečiai nedovanoja. Redliai nevaikščiojo į bažnyčią nors tai buvo pagrindinė pramoga meikombiečiams, o garbino Dievą namuose. Ant pirštų buvo galima suskaičiuoti, kiek kartų misis Redli buvo nuėjusi pas kaimynes išgerti priešpiečiams puodelio kavos, o misijos tikinčiųjų susirinkime nepasirodė nė karto. Misteris Redlis išeidavo į miestą kiekvieną dieną pusę dvyliktos ir grįždavo atgal lygiai dvyliktą kartais nešinas rudu popieriniu maišeliu; kaimynai galvodavo, kad maišelyje yra maisto produktai. Aš niekaip negalėjau suprasti, iš ko gyvena senasis misteris Redlis. Džemis sakydavo, kad jis „supirkinėja medvilnę“ — šitaip būdavo mandagiai vadinamas dykinėjimas. Bet misteris Redlis, jo žmona ir du sūnūs gyveno čia nuo neatmenamų laikų.

Sekmadieniais Redlių namų langinės ir durys būdavo uždarytos, o tai irgi prieštaravo Meikombo papročiams: uždarytos durys reiškė, kad namuose kas nors serga arba kad lauke labai šalta. Sekmadienis buvo oficialių popietinių apsilankymų diena: moterys tą dieną vaikščiodavo su korsetais, vyrai — su švarkais, vaikai — su batais. Bet nė vienas iš kaimynų nebūtų tokią popietę užkopęs Redlių namų laipteliais ir šūktelėjęs: „Sveiki!“ Redlių name nebuvo durų su stiklu. Kartą aš paklausiau Atikų, ar tokios durys ten kada nors buvo, ir Atikus atsakė, kad buvo, bet dar prieš man gimstant.

Kaimynai pasakojo tokią istoriją: kai jaunesnysis Redlių sūnus buvo dar paauglys, jis susibičiuliavo su vienos Kaningemų šeimos berniukais iš Senojo Saremo. Kaningemai buvo gausi giminė, iškrikusi po visą šiaurinę mūsų apygardos dalį. Visi jie drauge suorganizavo kažką panašaus į gaują, o tai buvo visai negirdėta Meikombe. Gauja neiškrėtė nieko baisaus, bet kalbų miestui užteko, o dar pastoriai įspėjo juos iš trijų sakyklų.

Pasirodo, tie paaugliai be darbo slampinėdavo aplink kirpyklą, sekmadieniais autobusu važiuodavo į Ebotsvilį ir eidavo į kiną; jie lankė šokius „Rasos lašo ir žvejų stovyklos“ užeigoje, bjaurioje lošimo landynėje Alabamos upės pakrantėje; jie ėmė ragauti stipriausią viskį. Nė vienas žmogus Meikombe nedrįso pasakyti misteriui Redliui, kad jo berniukas eina blogais keliais.

Vieną vakarą itin įsismaginę, berniukai atvažiavo į aikštę pasiskolintu automobiliuku ir ėmė sukti ratus aplink užpakaliu į priekį. Jie nepaklausė senojo Meikombo bažnyčios seniūno misterio Konerio, kuris norėjo juos sulaikyti, ir užrakino jį teismo rūmų išvietėje. Tada jie nutarė, kad reikia kažko griebtis; misteris Koneris sakėsi atpažinęs visus berniukus iki vieno ir buvo pasiryžęs jiems šito nedovanoti. Taigi nepilnamečiai pateko į teismą, buvo apkaltinti chuliganizmu, ramybės drumstimu, įžeidimais veiksmu, taip pat įžeidžiančiomis ir nepadoriomis kalbomis moterų akivaizdoje. Teisėjas paklausė misterį Konerį, kuo paremtas pastarasis kaltinimas, ir misteris Koneris pareiškė neabejojąs, kad tokį garsų plūdimąsi turėjusios girdėti visos Meikombo damos. Teisėjas nusprendė išsiųsti berniukus į valstijos techninę mokyklą, į kurią vaikai būdavo siunčiami vien dėl to, kad būtų aprūpinti maistu bei gera pastoge, nes mokykla nebuvo nei kalėjimas, nei gėda. Bet misteris Redlis galvojo kitaip. Jis pažadėjo, jei tik teisėjas atleistų jo sūnų Artūrą nuo bausmės, pasirūpinti, kad jis nepridarytų daugiau nemalonumų. Teisėjas mielai sutiko, nes žinojo, kad misterio Redlio žodis tvirtas.

Kiti berniukai lankė techninę mokyklą ir gavo geriausią išsilavinimą, koks tik įmanomas mūsų valstijoje, vienas iš jų vėliau dar baigė aukštąją technikos mokyklą Obeme. Redlių namų durys po to įvykio užsidarė ir šiokiadieniais, ir šventadieniais, ir misterio Redlio sūnaus niekas nematė penkiolika metų.

Paskui atėjo diena, kurią Džemis prisiminė lyg per miglą — kai kurie žmonės pastebėjo Baubą Redlį ir ėmė apie jį kalbėti, bet Džemiui neteko jo pamatyti. Džemis sakė, kad Atikus niekad daug nekalbėdavo apie Redlius. Kai Džemis imdavo klausinėti, Atikus atsakydavo vienodai — rūpinkis savo reikalais, o Redliai tegu rūpinasi savais, tai jų teisė, paskui, pasakojo Džemis, Atikus tik papurtydavo galvą ir sumurmėdavo: „Hm, hm, hm“.

Daugiausia Džemis sužinojo iš mis Stefanijos Kroford, didžiausios paskalų nešiotojos. Ji sakėsi viską puikiausiai žinanti. Pasak mis Stefanijos, Baubas kartą sėdėjęs svetainėje ir karpęs iš „Meikombo tribūnos“ kažkokius straipsnelius, kuriuos vėliau klijuodavo į iškarpų albumą. Tuo metu į kambarį įžengęs misteris Redlis. Jam einant pro šalį, Baubas suvaręs žirkles savo tėvui į koją, paskui ištraukęs jas, nušluostęs į kelnes ir tęsęs savo darbą.

Misis Redli išbėgusi į gatvę ir ėmusi klykti, kad Arturas juos žudąs, tačiau atskubėjęs šerifas radęs Baubą tebesėdintį svetainėje ir karpantį „Tribūną“. Tada jam buvo trisdešimt treji.

Mis Stefanija pasakojo, kad Baubui buvo siūloma kuriam laikui išvykti į Taskaluzą gal gydymas jam padėtų, bet misteris Redlis pareiškęs, kad nė vienas Redlis nebuvo ir nebus beprotnamyje. Anot jo, Baubas visai ne beprotis, tik kartais būnąs labai nervingas. Misteris Redlis sutikęs, kad uždaryti sūnų būtų visai ne pro šalį, bet pareikalavęs jo neteisti: juk Baubas ne nusikaltėlis. Širdis neleido šerifui laikyti Baubą kalėjime kartu su negrais, todėl uždarė jį teismo rūmų rūsyje.

Džemis beveik neprisiminė, kaip Baubas grįžo iš rūsio į namus. Mis Stefanija Kroford pasakojo, kad kai kurie miesto tarybos nariai pasiūlė misteriui Redliui atsiimti Baubą, nes rūsyje nuo drėgmės ir pelėsių jis numirsiąs. Be to, kiekgi jis gali gyventi išlaikomas apygardos!

Niekas nežinojo, kaip misteriui Redliui pavyko įgąsdinti Baubą, kad tasai nesirodytų žmonėms, bet, Džemio nuomone, misteris Redlis beveik ištisai laikąs jį grandine prirakintą prie lovos. Atikus pasakė, kad nieko panašaus nesą, nes žmogų galima paversti šmėkla ir kitokiais būdais.

Aš prisimenu matydavusi, kaip misis Redli retkarčiais atidarydavo paradines duris ir nuo verandos laistydavo savo kanas. O misterį Redlį, einantį į miestą ir grįžtantį namo, mudu su Džemiu regėdavome kasdien. Jis buvo liesas, išdžiūvęs kaip šikšna, išblukusiomis akimis — tokiomis išblukusiomis, kad negalėjai suprasti, kokia jų spalva. Jo žandikauliai buvo išsišovę, burną plati, viršutinė lūpa plona, apatinė — atvipusi. Anot Stefanijos Kroford, jis toks doras ir teisingas dėl to, kad klauso tik Dievo žodžio, ir mes ja tikėjome, nes misteris Redlis iš tiesų vaikščiojo kaip mietą prarijęs.

Misteris Redlis su mumis niekad nekalbėdavo. Kai jis eidavo pro šalį, mes nudelbdavome akis ir tardavome: „Labas rytas, sere“, o jis atsakydamas tik kostelėdavo. Misterio Redlio vyresnysis sūnus gyveno Pensakoloje; jis parvažiuodavo namo Kalėdoms ir buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos mes matydavome įeinant į tuos namus arba išeinant iš jų. Žmonės kalbėjo, kad namai tarsi apmirė nuo tos dienos, kai misteris Redlis uždarė juose Artūrą.

Ir štai vieną dieną Atikus pasakė, kad mums smarkiai klius, jeigu triukšmausime kieme, ir prisakė Kelpurnijai prižiūrėti mus jam nesant, kad mes nė necyptelėtume. Misteris Redlis gulėjo mirties patale.

Mirti jis neskubėjo. Mediniai ožiai užtvėrė gatvę abipus Redlių sklypo, šaligatvis buvo nubarstytas šiaudais, visas judėjimas nukreiptas šonine gatve. Gydytojas Reinoldsas palikdavo automobilį prie mūsų namo ir pėsčias eidavo į Redlių namus kiekvieną kartą, kai jį iškviesdavo. Mudu su Džemiu per dienas slampinėjome po kiemą. Pagaliau ožiai buvo nuimti, o mes stovėjome verandoje ir žiūrėjome, kaip misteris Redlis pro mūsų namus iškeliauja į paskutinę kelionę.