Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Nieko nesuprantu, visai nesuprantu... pats nežinau, Paukšteli... — Jis žvilgtelėjo svetainės pusėn. — Man dingtelėjo pasakyti Atikui... Bet ne, gal nereikia.

— Nori, aš pasakysiu?

— Ne, Paukšteli, nesakyk. Paukšteli?

— Ką-ą?

Visą vakarą Džemiui knietėjo man kažką pasakyti; čia jo veidas nušvisdavo ir jis atsisukdavo į mane, čia vėl apsigalvodavo. Apsigalvojo ir šį kartą.

— Ai, nieko.

— Nagi, rašykim laišką.

Aš pakišau jam panosėn bloknotą ir pieštuką.

— Gerai. „Mielas pone...“

— Kodėl manai, kad jis vyras? Einu lažybų, kad čia mis Modės darbas... Seniai jaučiu, kad jos.

— Cha, mis Modė negali kramtyti gumos, — šyptelėjo Džemis. — Juk žinai, ji kartais labai gražiai moka pakalbėti. Kartą aš pasiūliau jai gabalėlį, o ji — ne, dėkui, kramtomoji guma, girdi, prilimpa prie gomurio, ir tada prarandi kalbos dovaną. Puikiai skamba, ar ne?

— Aha, kartais ji labai dailiai pasako. Be to, iš kur ji būtų gavusi laikrodį su grandinėle.

— „Gerbiamasis misteri, — kūrė Džemis. — Mes labai dėkojame už tokį... ne, mes dėkojame už visus tuos daiktus, kuriuos įdedate mums į drevę. Pagarbiai, Džeremis Atikus Finčas.“

— Jeigu taip parašysi, Džemi, jis nesupras, kas čia toks.

Džemis nutrynė savo vardą ir pasirašė: „Džemis Finčas.“ Aš pasirašiau apačioje: „Džiną Luiza Finč (Paukštelis)“. Džemis įdėjo laiškelį į voką.

Kitą rytą, kai mudu bėgome į mokyklą, Džemis pralenkė mane ir pirmas sustojo prie medžio. Jis stovėjo ir žiūrėjo į drevę, o jo veidas blyško, kol pasidarė baltas kaip drobė.

— Paukšteli!

Aš pribėgau. Kažkas buvo užlipdęs mūsų drevę cementu.

— Neverk, Paukšteli... nagi, neverk, nusiramink, — šnibždėjo jis man visą kelią iki mokyklos.

Kai grįžom namo pietauti, Džemis beveik nekramtydamas prarijo savo valgį, tada išbėgo į verandą ir sustojo ant laiptelių. Aš nusekiau iš paskos.

— Dar nepraėjo pro šalį, — pasakė jis.

Kitą dieną Džemis vėl išėjo budėti, ir jam pasisekė.

— Labas, misteri Natanai, — tarė jis.

— Labas, Džemi, Paukšteli, — atsakė misteris Redlis nesustodamas.

— Misteri Redli, — pašaukė Džemis.

Vyriškis atsigręžė.

— Misteri Redli, hm... ar jūs užlipdėte cementu drevę aname medyje?

— Taip, aš, — atsakė jis.

— Kodėl, sere?

— Medis miršta. Kai medžiai suserga, jie užkamšomi cementu. Turėtum tai žinoti, Džemi.

Visą dieną Džemis nieko daugiau apie tai nekalbėjo. Kai priėjome medį, jis susimąstęs delnu patapšnojo per cementą ir paskui ilgai apie kažką galvojo. Aš mačiau, kad jis vis labiau niaukiasi, todėl nelindau jam į akis.

Tą vakarą, kaip ir visuomet, mudu pasitikome iš darbo grįžtantį Atikų. Kai priėjome mūsų namą, Džemis tarė:

— Atikau, prašau pažiūrėti antai į tą medį.

— Kokį medį, sūnau?

— Redlių sklypo kampe, į mokyklos pusę.

— Taip?

— Ar tas medis miršta?

— Ne, sūnau, tikrai nemiršta. Žiūrėk — lapai žali, sodrus, niekur negelsta...

— Ir jis net neserga?

— Jis toks pat sveikas, kaip ir tu, Džemi. O kodėl klausi?

— Misteris Natanas Redlis sakė, kad medis miršta.

— Gal ir tiesa. Misteris Redlis, be abejo, geriau už mus nusimano apie savo medžius.

Atikus paliko mus verandoje. Džemis atsirėmė į stulpelį ir ėmė trintis į jį nugara.

— Tau niežti, Džemi? — paklausiau aš kiek galėdama mandagiau. Jis nieko neatsakė. — Eime vidun, Džemi.

— Tuojau ateisiu.

Jis stovėjo ten, kol visai sutemo, o aš laukiau jo. Kai grįžome į kambarius, pamačiau, kad Džemis buvo verkęs; veidas murzinas kaip tik ten, kur susimurzina verkiant, tik man buvo keista, kodėl aš nieko negirdėjau. 8

Tais metais po rudens vis dėlto atėjo žiema. O kodėl — to negalėjo suprasti net patys įžvalgiausi Meikombo apygardos pranašai. Dvi savaites truko dideli šalčiai, ir Atikus sakė, kad tokių nebuvo nuo 1885-ųjų. Anot misterio Eiverio, Rozetės akmenyje parašyta, kad orai būna labai blogi tada, jeigu vaikai neklauso tėvų, rūko cigaretes, pešasi vieni su kitais, ir mudu su Džemiu labai graužėmės, kad dėl mūsų kaltės gamta iškrypo iš vėžių, kad kaimynams per tai vienos bėdos, o mums patiems irgi nieko gera.

Tą žiemą mirė senoji misis Redli, bet vargu ar kam virptelėjo širdis dėl jos mirties — kaimynai retai ją matydavo, tik tada, kai ji laistydavo darželyje kanas. Mudu su Džemiu nusprendėme, kad Baubas galų gale pribaigė ją, bet Atikus grįžo iš Redlių namų ir labai mus nuvylė, pasakęs, kad ji mirė sava mirtimi.

— Paklausk, — kuštelėjo Džemis.

— Tu klausk, tu vyresnis.

— Štai todėl paklausti turėtum būtent tu.

— Atikau, — paklausiau aš, — ar tu matei misterį Artūrą?

Atikus rūsčiai pažvelgė į mane pro laikraščio viršų ir pasakė:

— Nemačiau.

Džemis neleido man daugiau klausinėti. Jis pasakė, kad Atikus dar nepamiršęs mūsų nuotykių su Redliais, todėl neverta jo erzinti. Džemio manymu, Atikus vis dar įtaria, kad aną vasaros naktį mes buvom užsiėmę ne tik nusirengiamuoju pokeriu. Tokia Džemio nuomonė neturėjo rimto pagrindo; jis sakėsi, kad jam taip tik atrodą.

Kitą rytą nubudusi žvilgtelėjau pro langą ir vos nenumiriau iš baimės. Aš taip ėmiau klykti, kad Atikus atbėgo iš vonios nebaigęs skustis.

— Pasaulio pabaiga, Atikau! Gelbėk!.. — Aš nutempiau jį prie lango ir parodžiau.

— Ne, ne, — tarė jis. — Čia tik sniegas.

Džemis paklausė Atikų, ar ilgai taip snigs. Džemis irgi niekada nebuvo matęs sniego, bet žinojo, kad toks yra. Atikus pasakė apie sniegą išmanąs ne ką daugiau už Džemį.

— Tikriausiai jis pavirs lietumi, jei bus toks vandeningas kaip dabar.

Pusryčiaujant suskambėjo telefonas, ir Atikus, pakilęs nuo stalo, nuėjo atsiliepti.

— Skambino Jula Mei, — grįžęs pasakė jis. — Kartoju jos žodžius: „Kadangi Meikombo apygardoje nėra snigę nuo 1885-ųjų, tai šiandien pamokų nebus.“

Jula Mei buvo vyriausioji Meikombo telefonistė. Ji perduodavo viešus skelbimus, kvietimus į vestuves, pranešdavo apie gaisrą, o išvykus gydytojui Reinoldsui, suteikdavo informaciją apie pirmąją pagalbą ligoniui.

Kai Atikus pagaliau liepė mums apsiraminti ir žiūrėti į savo lėkštes, o ne į langus, Džemis paklausė:

— Kaip nulipdyti sniego senį?

— Neįsivaizduoju, — atsakė Atikus. — Nenoriu jūsų liūdinti, bet šito sniego vargu ar pakaks sniego gniūžtei.

Įėjusi Kelpurnija pasakė, kad sniegas limpa. Mes išbėgome į kiemą, padengtą plonyčiu šlapio sniego sluoksniu.

— Mes neturėtume vaikščioti per tą sniegą, — pasakė Džemis. — Žiūrėk, kiekvienas tavo žingsnis naikina jį.

Atsigręžiau pažiūrėti į savo patižusius pėdsakus. Džemis pasakė, kad jei palauksime, kol prisnigs daugiau, tai galėsime nusilipdyti sniego senį. Aš iškišau liežuvį ir pagavau didelę purią snaigę. Ji nudegino.

— Džemi, ji karšta!

— Ne, ne karšta. Ji tokia šalta, kad atrodo deginanti. Nevalgyk sniego, Paukšteli, negadink jo. Tegul daugiau prisninga.

— Bet aš noriu vaikščioti per jį.

— Sugalvojau — eime pavaikščioti į mis Modės kiemą.

Džemis nušokavo per darželį. Aš — iš paskos, taikydama į jo pėdsakus. Gatvėje, ties mis Modės namu, mus užkalbino misteris Eiveris. Jo veidas buvo rausvas, po diržu pūpsojo didelis pilvas.

— Matote, ko jūs pridarėte? — paklausė jis. — Meikombe nėra snigę nuo neatmenamų laikų. Per tokius blogus vaikus orai ir sugenda.