Vieną dieną, kai ėjome per mokyklos kiemą namo, Džemis staiga pareiškė:
— Aš tau ne viską papasakojau.
Jau senokai jis nebuvo pasakęs tokio ilgo sakinio, todėl aš jį padrąsinau:
— Apie ką?
— Apie aną naktį.
— Tu man nieko nepasakojai apie aną naktį, — pataisiau aš jį.
Džemis tik numojo ranka į mano žodžius, tarsi baidydamas uodus.
Jis valandėlę patylėjo, paskui tarė:
— Kai grįžau prie savo kelnių... Tada, kai aš bėgdamas iš jų išsinėriau, jos buvo taip įstrigusios tarp vielų, kad negalėjau atkabinti. O kai grįžau atgal... — Džemis giliai atsikvėpė, — ...kai grįžau atgal, jos gražiai sulankstytos kabojo ant tvoros... tarsi man paruoštos.
— Kabojo...
— Ir tai dar ne viskas... — Džemis kalbėjo lygiu, be jokios išraiškos balsu. — Kai grįšim namo, parodysiu. Jos buvo susiūtos, bet ne moters ranka, o taip, lyg aš pats būčiau siuvęs. Kreivai, šleivai. Atrodo, tarytum...
— ... Kažkas žinojo, kad tu ateisi jų pasiimti.
Džemis krūptelėjo.
— Tarytum kas būtų skaitęs mano mintis... ar būtų puikiausiai žinojęs, ką aš ketinu daryti. Juk niekas negalėjo žinoti, ką aš ruošiuosi daryti, jeigu manęs nepažįsta, ar ne, Paukšteli?
Jis klausė taip, lyg būtų prašęs jam pritarti. Ir aš pritariau.
— Niekas negalėtų pasakyti, ką tu ruošiesi daryti, tik tas, kuris gyvena kartu su tavimi, net ir aš negalėčiau, ne visada galiu.
Mudu kaip tik ėjome pro mūsų ąžuolą. Drevėje gulėjo pilkos virvelės kamuoliukas.
— Neimk, Džemi, — pasakiau aš. — Čia tikrai kažkieno slaptavietė.
— Vargu, Paukšteli.
— Tikrai, tikrai. Gal Valteris Kaningemas ar koks kitas berniukas atbėga čia per pertrauką ir slepia savo daiktus, o mes ateinam ir pasiimam. Klausyk, palikim čia tą kamuoliuką ir palaukim keletą dienų. Jeigu jis vis dar bus čia, tada pasiimsime, gerai?
— Gerai, — tarė Džemis, — gal ir tavo teisybė. Tikriausiai čia kokio nors mažo vaiko slaptavietė, kur jis slepia savo daiktus nuo suaugusiųjų. O juk per atostogas mes nieko nerasdavom.
— Aha, — pasakiau aš, — bet vasarą čia niekada nevaikščiodavome.
Mudu nuėjome namo. Kitą rytą kamuoliukas tebebuvo drevėje.
Jis buvo ten ir trečią dieną, o tada Džemis įsikišo jį kišenėn. Nuo tos dienos visus drevėje rastus daiktus mes laikėme savais.
Antroje klasėje buvo baisi nuobodybė, bet Džemis tvirtino, kad mokykla man patiks kuo toliau, tuo labiau, kad pradžia ir jam buvo tokia, ir tik tada, kai pasieki šeštą klasę, gali išmokti kai ko vertingo. Matyt, šeštoje klasėje jam ėmė patikti nuo pat pirmos dienos: jis išgyveno trumpą vadinamąjį egiptietiškąjį periodą, o aš tik spoksojau akis išpūtusi, kaip Džemis stengiasi vaikščioti tiesus it lenta — atkišęs vieną ranką į priekį, kitą užsukęs už nugaros, kojų pėdas statydamas vieną paskui kitą. Jis pasakė, kad šitaip vaikščiodavę egiptiečiai. Aš pareiškiau, kad jeigu jie šitaip vaikščiojo, tai man visai nesuprantama, kaip jie galėjo ką nors nuveikti. Džemis paaiškino, kad egiptiečiai padarę kur kas daugiau už amerikiečius: jie išradę tualetinį popierių ir amžinąjį balzamavimą. Anot jo, kur mes šiandien būtume, jeigu ne jų išradimai. Atikus pasakė man — reikia atmesti būdvardžius, tada faktai bus teisingi.
Alabamos pietuose riba tarp metų laikų nelabai ryški; vasarą nepastebimai pakeičia ruduo, žiema kartais taip ir neateina, tik rudens dienos vėl nušvinta pavasariu, o pavasaris vėl virsta vasara. Tais metais ruduo buvo ilgas ir toks šiltas, kad nereikėjo nė megztuko. Vieną tokią ramią ir šiltą spalio popietę, bindzindami savo taku iš mokyklos, vėl sustojome prie drevės. Viduje kažkas bolavo.
Šį kartą Džemis leido pašeimininkauti man: aš ištraukiau dvi mažytes, iš muilo išpjaustytas figūrėles. Viena buvo berniukas, kita vilkėjo paprastą, grubiai išdrožtą suknutę.
Aš suspigau ir sviedžiau jas šalin, visai pamiršusi, kad užkeikti daiktai — grynas prasimanymas.
Džemis tuoj pat pakėlė figūrėles.
— Ką darai? — suriko jis ir ėmė valyti nuo jų raudonas dulkes. — Tokios gražios, — pasakė jis. — Niekada nebuvau matęs tokių gražių.
Jis ištiesė man figūrėles. Tikri du vaikučiai, tik labai mažyčiai. Berniukas mūvėjo trumpas kelnes, sruoga plaukų dryksojo ant kaktos iki pat antakių. Aš žvilgtelėjau į Džemį. Tiesių kaštoninių plaukų sruoga gulė ant kaktos. Anksčiau niekada nebuvau to pastebėjusi.
Džemis pakėlė akis nuo mergaitės figūrėlės į mane. Figūrėlė buvo su kirpčiukais. Kaip ir aš.
— Čia mes, — pasakė Džemis.
— Kaip manai, kas jas padarė?
— Kas iš mūsų kaimynų moka raižyti? — paklausė jis.
— Misteris Eiveris.
— Misteris Eiveris tik pjaustinėja medį. Aš klausiau, kas moka išdrožti figūras.
Kas savaitę misteris Eiveris sudroždavo maždaug po pliauską, prisidirbdavo dantų krapštukų ir paskui juos kramtydavo.
— O tas mis Stefanijos Kroford kavalierius? — tarstelėjau aš.
— Jis drožinėja, tiesa, bet gyvena kaime. Kada gi jis būtų galėjęs įsižiūrėti į mus?
— Gal jis sėdėdamas verandoje žiūrėdavo ne į mis Stefaniją, o į mus. Juo dėta aš taip ir daryčiau.
Džemis spoksojo į mane neatitraukdamas akių taip ilgai, kad aš paklausiau, kas atsitiko, bet gavau tik trumpą atsakymą:
— Nieko, Paukšteli.
Kai grįžome namo, Džemis įsidėjo figūrėles į savo skrynelę.
Nepraėjo nė dvi savaitės, ir mes radome drevėje visą pakelį kramtomosios gumos, kurią mėgaudamiesi sužiaumojome, ir Džemis net neprisiminė, kad viskas Redlių sodyboje nuodinga.
Kitą savaitę drevė padovanojo mums patamsėjusį medalį. Džemis parodė jį Atikui, ir tas paaiškino, kad tai medalis už taisyklingą rašymą, kad dar prieš mums gimstant Meikombo apygardos mokyklose būdavo rengiamos taisyklingo rašymo varžybos, ir laimėtojai gaudavo medalius. Atikus pasakė, kad kažkas, matyt, bus tą medalį pametęs, ir pasiteiravo, ar mes apklausinėjom kaimynus. Aš jau buvau besižiojanti sakyti, kur mes jį suradome, bet Džemis slapčia man įspyrė. Paskui Džemis paklausė Atikų, gal jis prisimena, kas yra laimėjęs tokį medalį, tačiau Atikus neprisiminė.
O po keturių dienų atsirado didžiausia dovana — kišeninis laikrodis su grandinėle ir aliumininiu peiliuku. Laikrodis nėjo.
— Kaip manai, Džemi, čia baltasis auksas?
— Nežinau. Parodysiu Atikui.
Atikus pasakė, kad toks laikrodis, jei būtų naujas, kartu su peiliuku ir grandinėle kainuotų maždaug dešimt dolerių.
— Apkeitei mokykloje į savąjį? — paklausė Atikus.
— O ne, tėte! — Džemis išsitraukė savo senelio laikrodį, kurį Atikus leisdavo jam segėti vieną dieną per savaitę su sąlyga, kad Džemis saugos jį kaip savo akį. Ir Džemis tomis dienomis vaikščiodavo tarsi stiklinis. — Atikau, jei sutinki, aš geriau segėsiu šitą. Gal kaip nors pasiseks jį sutaisyti.
Prieš šią naują dovaną nublanko ir senelio laikrodis, kurį saugoti Džemiui buvo tikra našta; dabar jam nebereikės kas penkios minutės žiūrėti, kuri valanda.
Jis smarkiai pasidarbavo — išardė ir vėl sudėjo laikrodį, ir tik viena spyruoklė bei dvi mažytės detalės atliko, o laikrodis vis tiek nėjo.
— Oi, oi, — dūsavo Džemis, — jis niekada nepradės eiti. Klausyk, Paukšteli?
— A?
— Kaip manai, gal reikėtų parašyti laišką tam, kas dovanoja mums visus tuos daiktus?
— Būtų labai gerai, Džemi, mudu galėtume padėkoti... Kas tau?
Džemis ėmė linguoti galvą, užspaudęs rankomis ausis.
Читать дальше