Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kas toks drąsus, kad nueina ir paliečia namą, tam nereikėtų ir karties, — leptelėjau aš. — Galima paprasčiausiai pasibelsti į duris.

— Čia... visai... kas kita, — tarė Džemis. — Kiek kartų tau reikia aiškinti?

Dilas išsitraukė iš kišenės popierėlį ir padavė jį Džemiui. Visi trys atsargiai nužingsniavome prie senojo namo. Dilas pasiliko prie žibinto stulpo ties Redlių sodybos kampu, o mudu su Džemiu nuėjome šaligatviu pro namą. Paskui Džemis sustojo, o aš paėjau toliau ir įsitaisiau ten, iš kur galėčiau matyti, kas dedasi už kampo.

— Visur ramu, — pasakiau. — Nematyti nė gyvos dvasios.

Džemis atsigręžė į Dilą. Tas linktelėjo.

Džemis pritvirtino raštelį prie karties ir per darželį stengėsi įtaikyti jį į tą langą, kurį pasirinko. Karčiai trūko kelių colių, ir Džemis svėrėsi per tvorą, kiek tik įmanydamas. Aš kurį laiką žiūrėjau, kaip jis ten krapštosi, paskui palikau savo postą ir atbėgau pas jį.

— Raštelis nenusikabina, — sumurmėjo Džemis, — jei nestipriai prikabinsiu — nesilaikys. Eik atgal stebėti, Paukšteli.

Aš grįžau prie kampo ir pažiūrėjau į tuščią gatvę. Paskui atsigręžiau į Džemį ir ėmiau stebėti, kaip jis atkakliai stengiasi padėti raštelį ant palangės. Raštelis vis nukrisdavo ant žemės, ir Džemis vėl jį prisitraukdavo, o aš tuo tarpu ėmiau galvoti, kad Baubas Redlis, ko gero, nemokės perskaityti, net jeigu laiškas ir paklius jam į rankas.

Atsigręžiau į gatvę ir staiga išgirdau skambant varpelį.

Krūptelėjau kaip įgelta — gal Baubas Redlis jau siekia manęs kruvinomis iltimis. Bet ne, tai Dilas iš visų jėgų kratė varpelį pačioje Atikaus panosėje.

Džemis taip persigando, kad man jo net pagailo, ir aš nebepasakiau, jog buvau išpranašavusi panašią pabaigą. Jis lėtai nupėdino šaligatviu, vilkdamas paskui save kartį.

Atikus griežtai paliepė Dilui:

— Liaukis skambinti tuo varpeliu.

Dilas suspaudė pirštais varpelio šerdį; stojo tokia spengianti tyla, kad aš panorau vėl išgirsti jį skambinant. Atikus atsmaukė skrybėlę ant pakaušio ir įsirėmė rankomis į šonus.

— Džemi, — paklausė jis, — ką tu darai?

— Nieko.

— Nemeluok man. Sakyk.

— Aš... mes norėjome kai ką perduoti misteriui Redliui.

— Ką gi jūs norėjote perduoti?

— Laiškelį.

— Parodyk man.

Džemis ištiesė jam murziną popierėlį. Atikus paėmė jį ir šiaip taip perskaitė.

— Kodėl jūs norite, kad misteris Redlis išeitų laukan?

Dilas atsakė:

— Mes manėme, kad jam gal patiktų su mumis... — ir tuojau nuščiuvo, išvydęs Atikaus žvilgsnį.

— Sūnau, — tarė Atikus Džemiui, — aš pasakysiu tau vieną dalyką, kurio antrą kartą nebekartosiu: liaukis kankinęs tą žmogų. Ir jūs abu taip pat.

Ką misteris Redlis daro, tai jo reikalas, paaiškino Atikus. Jeigu jis norės išeiti — išeis. Jeigu nori sėdėti namuose — jis turi teisę sėdėti netrukdomas įkyrių smalsuolių, o šitoks pavadinimas dar labai švelnus tokiems kaip mes. Ar mums patiktų, jeigu Atikus nepasibeldęs įsibrautų naktį į mūsų kambarius? O juk mes taip elgiamės su misteriu Redliu. Gal mums ir atrodo, kad misteris Redlis gyvena labai keistai, bet jam pačiam tai visiškai nekeista. Negana to — ar mums niekada neatėjo į galvą, kad civilizuoti žmonės bendrauja vieni su kitais pasibelsdami į duris, o ne braunasi pro langus? Pagaliau išvis nereikia lįsti prie to namo, kol mūsų niekas nekviečia, ir nedera žaisti tokių paikų žaidimų, kokius jis matė mus žaidžiant, arba šaipytis iš kurio nors mūsų gatvės ar mūsų miesto gyventojo...

— Mes visai nesišaipėme iš jo, tikrai nesijuokėme, — tarė Džemis, — mes tik...

— Vadinasi, aš nesuklydau, ką?

— Kad mes iš jo šaipėmės?

— Ne, — tarė Atikus. — Jūs demonstravote visiems kaimynams jo gyvenimo istoriją.

Džemis bandė dar piktintis.

— Aš nesakiau, kad mes tai darėme, aš juk nesakiau!

Atikus šaltai šyptelėjo.

— Pasakei ką tik dabar, — tarė jis. — Tuojau pat baik šitas nesąmones, visi baikite.

Džemis išsižiojęs spoksojo į tėvą.

— Tu, rodos, nori būti juristas? — Mūsų tėtis įtartinai spaudė lūpas, tarsi nenorėdamas, kad jos prasivertų.

Džemis nutarė, kad išsisukinėti beprasmiška, ir nieko nebepasakė. Kai Atikus nuėjo į namus pasiimti dokumentų, kuriuos iš ryto buvo pamiršęs, Džemis pagaliau susivokė, kad tėvas iškrėtė jam seniausiai visiems žinomą juridinį pokštą. Jis stovėjo per pagarbų atstumą nuo priekinių laiptelių ir laukė, kol Atikus išeis į miestą. Kai Atikus jau buvo nuėjęs taip toli, kad nieko nebegalėjo išgirsti, Džemis šūktelėjo jam:

— Norėjau būti juristas, bet dabar nebesu tuo tikras!

6

— Galima, — pasakė mūsų tėtis, kai Džemis paklausė, ar mums galima pasėdėti prie mis Reičelės tvenkinio su Dilu, nes rytoj jis išvažiuos iš Meikombo. — Palinkėkite jam laimingos kelionės nuo manęs ir pasakykite, kad lauksime jo kitą vasarą.

Mudu peršokome per žemą tvorelę, skiriančią mis Reičelės kiemą nuo įvažiavimo į mūsiškį. Džemis sučirškė kurapkos balsu, ir Dilas atsiliepė iš tamsos.

— Nė lapelis nejuda, — tarė Džemis. — Antai pažvelkite.

Jis parodė į rytų pusę. Didžiulis mėnulis kilo pro mis Modės lazdynus.

— Atrodo, kad nuo jo net šilčiau, — pridūrė Džemis.

— Šiandien ant jo kryžius? — paklausė Dilas, nepakeldamas galvos. Iš laikraščio skiautelės ir plaušų jis suko cigaretę.

— Ne, moteris. Tik nedek tos cigaretės, Dilai, tu pasmardinsi pusę miesto.

Kai Meikombe žiūri į mėnulį, jame gali pamatyti moterį. Ji sėdi prie tualetinio stalelio ir šukuojasi plaukus.

— Liūdna bus be tavęs, drauguži, — pasakiau aš Dilui. — Gal einam patykoti misterio Eiverio?

Misteris Eiveris gyveno kitapus gatvės, priešais misis Henri Lafajet Djuboz namus. Sekmadieniais misteris Eiveris su lėkštele rinkdavo aukas bažnyčioje, o vakarais sėdėdavo verandoje iki devintos valandos ir čiaudėdavo. Vieną vakarą mums teko laimė išvysti reginį, kuris daugiau niekada nebepasikartojo: nors ir kiek po to dar tykojome, misteris Eiveris daugiau taip nedarė. Tą vakarą mudu su Džemiu lipome žemyn mis Reičelės verandos laipteliais, kai Dilas mus sustabdė:

— Nieko sau! Pažiūrėkit ten.

Jis mostelėjo kitapus gatvės. Iš pradžių nieko nepastebėjome, tik vijoklių apraizgytą verandą, bet geriau įsižiūrėję išvydome keistą dalyką pro lapus tryško vandens srovelė ir lanku leidosi žemyn į, kaip mums atrodė, už dešimties pėdų esantį žibinto apšviestą ratą gatvėje. Džemis pasakė, kad misteris Eiveris nejaučia atstumo, o Dilas pareiškė, kad tas žmogus, matyt, turįs išgerti visą galoną vandens per dieną. Paskui jiedu pradėjo ginčytis, kuris numes akmenį toliau ir tiksliau, o aš ir vėl likau atstumta, nes šioje srityje negalėjau su jais varžytis.

Dilas pasitempė, nusižiovavo ir tarė net per daug nerūpestingai:

— Sugalvojau — einam pasivaikščioti.

Aš supratau, kad čia tik akių dūmimas. Meikombe niekas neina šiaip sau pasivaikščioti.

— Kur, Dilai?

Dilas mostelėjo galva pietų pusėn.

— Einam, — sutiko Džemis, o kai aš pasipriešinau, jis meiliai tarė: — Tau niekas ir neliepia eiti, brangusis angelėli.

— Ir tau negalima. Atsimink...

Bet Džemis buvo ne iš tų, kurie ilgai mini senas nesėkmes. Matyt, Atikaus pamokymai jam sužadino tik vieną troškimą išmokti kryžminės apklausos gudrybių.