Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Arturas Redlis sėdi namuose, ir viskas, — pasakė mis Modė. — Argi tu nesėdėtum namuose, jeigu nenorėtum bėgioti lauke?

— Aha, bet aš norėčiau bėgioti lauke. Kodėl jis nenori?

Mis Modė prisimerkė.

— Tu žinai visą istoriją ne blogiau už mane.

— Bet aš nežinau kodėl. Niekas man nesakė kodėl.

Mis Modė pasitaisė dantų protezą.

— Juk žinai, kad senasis misteris Redlis buvo iš tų baptistų, kurie plauna kojas...

— Tai jūs irgi iš tokių?

— Aš ne tokia kietakaktė, vaikeli. Aš paprasta baptiste.

— Ar jūs manote, kad kojų nereikia plauti?

— Manome, kad reikia. Namuose, vonioje.

— Bet jūs meldžiatės kitaip negu mes...

Matyt, mis Modei pasirodė, kad paprastą baptizmą lengviau apibūdinti negu uždarą maldą ir ji tarė:

— Tie, kurie plauna kojas, kiekvieną malonumą laiko nuodėme. Žinai, vieną šeštadienį keli tokie iš miško atėjo prie mano namų ir pareiškė, kad aš su visomis savo gėlėmis eisiu į pragarą.

— Ir gėlės eis į pragarą?

— Taip, mieloji. Gėlės degs pragaro ugnyje kartu su manimi. Jiems atrodo, kad aš per ilgai būnu lauke ir per trumpai — kambaryje su Biblija.

Aš pamėginau įsivaizduoti mis Modę, kepančią įvairiausių protestantiškų pragarų amžinojoje ugnyje, ir truputį suabejojau pamokslininkų gražbylystėmis. Mis Modės liežuvis aštrus, tai tiesa, ir ji neužsiiminėja labdara kaip mis Stefanija Kroford. Bet nors nė vienas šiek tiek sveiko proto turįs žmogus nepasikliovė mis Mode, mudu su Džemiu daug ką jai patikėdavome. Ji niekada mūsų neskųsdavo, neveidmainiaudavo kalbėdama su mumis ir nekišdavo nosies į mūsų reikalus. Ji buvo mūsų bičiulė. Ir aš visiškai negalėjau suprasti, kodėl tokiai protingai būtybei gresia amžinos kančios.

— Tai neteisinga, mis Mode. Jūs geriausia iš visų moterų, kurias aš pažįstu.

Mis Mode šyptelėjo.

— Dėkui, mieloji. Matai, kojų mazgotojai mano, kad kiekviena moteris yra nuodėmių šaltinis. Jie aiškinasi Bibliją pažodžiui, supranti?

— Tai misteris Arturas neina iš namų todėl, kad bijo moterų?

— Ką aš žinau.

— Kvailystė. Jeigu misteris Arturas taip trokšta patekti į rojų, tai bent jau verandoje galėtų pasirodyti. Atikus sako: kaip mylėsite vienas kitą, taip ir Dievas jus mylės...

Mis Modė liovėsi suptis ir prabilo rūsčiu balsu.

— Tu dar per maža, kad suprastum, — tarė ji. — Bet kartais žmogus su Biblija rankoje yra pavojingesnis už... na, už tavo tėvą su degtinės buteliu.

Jos žodžiai mane labai nustebino.

— Atikus negeria degtinės, — pasakiau. — Nė lašelio negėrė kaip gyvas, tikrai negėrė. Sakėsi kadaise paragavęs ir jam nepatikę.

Mis Modė ėmė juoktis.

— Aš ir nesakiau, kad tavo tėvas geria, — tarė ji. — Aš pasakiau — jeigu Atikus Finčas gertų ir prasigertų, vis tiek nebūtų toks žiaurus ir negailestingas kaip kitas žmogus, būdamas normalios būsenos. Yra tokia rūšis žmonių, kurie taip rūpinasi anuo pasauliu, kad neišmoksta gyventi šiame. Tik pažiūrėk į kitą gatvės pusę ir pamatysi rezultatus.

— Kaip manote, ar tiesa tai, kas šnekama apie Bau... apie misterį Artūrą?

— O kas šnekama?

Aš papasakojau.

— Tris ketvirtadalius sukūrė negrai, o ketvirtadalį — Stefanija Kroford, — niūriai tarė mis Modė. — Stefanija Kroford net man pasakojo nubudusi kartą vidurnaktį ir pamačiusi jį žiūrint pro langą. O ką tu, Stefanija, paklausiau aš, pasislinkai lovoje, priėmei jį šalia? Tada ji ir prikando liežuvį.

Kur neprikąsi Mis Modės toks balsas, kad gali bet kam užčiaupti burną.

— Ne, vaikeli, tie namai pilni liūdesio. Aš prisimenu Artūrą Redlį nuo tada, kai jis buvo dar tik berniukas. Kad ir ką žmonės apie jį sakytų, bet jis visada mandagiai kalbėdavo su manimi. Kalbėdavo taip mandagiai, kaip tik mokėjo.

— Kaip manote, ar jis pamišęs? Mis Modė palingavo galvą.

— Dabar jau turėtų būti pamišęs, jeigu anksčiau ir nebuvo. Mes niekad gerai nežinome, kas atsitinka žmonėms. Kas darosi namuose, kitapus uždarytų durų, kokios paslaptys...

— O Atikus su manimi ir Džemiu visada elgiasi vienodai ir kambaryje, ir lauke, — tariau aš, pajutusi pareigą apginti savo tėvą.

— Mieliausias vaikeli, aš norėjau paaiškinti tau šitą paslaptį, o apie tavo tėvą visai negalvojau. Bet jeigu tu priminei jį, aš pasakysiu, — Atikus Finčas neturi ką slėpti nuo žmonių akių. Ar norėtum parsinešti namo pyrago gabalėlį?

Aš labai norėjau.

Nubudusi kitą rytą pamačiau, kad Džemis su Dilu kažką gyvai aptarinėja galiniame kieme. Aš nuėjau prie jų, bet jie, kaip visada, pavarė mane šalin.

— Neisiu. Šitas kiemas ne tik tavo, bet ir mano, Džemi Finčai. Aš irgi turiu teisę čia žaisti, ne vien tu.

Dilas su Džemiu kažką šnipštelėjo vienas kitam.

— Jeigu nori būti su mumis, turėsi daryti, ką liepsime, — įspėjo Dilas.

— Tik pamanyk, — pasakiau aš, — ir iš kur staiga tokia puikybė?

— Jeigu neprižadi daryti, ką liepsim, nieko tau nesakysim, — tęsė Dilas.

— Užsigeidė ožka pipirų! Gerai, prižadu, sakykite greičiau.

Džemis ramiai pasakė:

— Mes ruošiamės perduoti Baubui Redliui raštelį.

— Kaip tai?

Stengiausi užgniaužti nejučiomis savyje kylančią baimę. Mis Modė gali sau leisti apie tai kalbėti — ji sena ir saugi savo verandoje. O mums visai kas kita.

Džemis ketino paprasčiausiai prikabinti raštelį prie karties ir įsprausti jį pro langines. Jeigu kas eitų pro šalį, Dilas skambtelėtų varpeliu.

Dilas pakėlė dešinę ranką. Jis laikė joje sidabrinį mano motinos varpelį, kuriuo būdavo kviečiama pietums.

— Nueisiu už namo kampo, — tarė Džemis. — Vakar žiūrėjome iš kitapus gatvės, ten viena langinė atsiknojusi. Gal pasiseks bent ant palangės prakišti.

— Džemi...

— Pati įsipiršai, todėl dabar niekur nedingsi. Turi klausyti, panele Zirzekle!

— Klausau, klausau, bet aš nenoriu saugoti. Džemi, aną kartą ten kažkas...

— Saugosi, turėsi stebėti aną pusę sklypo. Dilas stebės namus iš priekio ir iš gatvės, o pamatęs ką ateinant skambtelės varpeliu. Aišku?

— Gerai, aišku. Ką jūs jam parašėte?

Dilas paaiškino:

— Mes labai mandagiai paprašėme jį kartais išeiti į lauką ir papasakoti mums, ką jis ten, viduje, veikia. Parašėme, kad nieko blogajam nepadarysime, kad nupirksime ledų.

— Jūs visai pakvaišote! Jis mus užmuš!

Dilas tarė:

— Aš viską apgalvojau. Man atrodo, kad jam bus tik smagiau, jeigu jis išeis truputėlį pasėdėti su mumis.

— O iš kur tu žinai, kad jam dabar nesmagu?

— O tau būtų gera sėdėti uždarytai šimtą metų ir valgyti vien tik kates? Einu lažybų, kad jam užaugo barzda iki...

— Kaip tavo tėčio?

— Jis neturi barzdos, jis... — Dilas nutilo, tarsi stengdamasis kažką prisiminti.

— Aha, įmerkei uodegą, — sušukau aš. — Anąkart sakei, kad traukinyje važiavai su savo tėčiu, ir jis buvo su juoda barzda...

— Jeigu nori žinoti, praėjusią vasarą jis nusiskuto! Jei netiki, galėsiu parodyti laišką — jis atsiuntė man du dolerius!

— Na žinoma, kurgi ne... Gal jis tau atsiuntė dar ir policininko uniformą? Meluok sau sveikas, vaikuti...

Dilas Haris meluodavo kaip pasamdytas. Nekalbant jau apie kitus dalykus, jis septyniolika kartų skrido pašto lėktuvu, buvo Naujojoje Škotijoje, matė dramblį, o jo senelis buvo brigados generolas Džou Vileris ir jis paliko Dilui savo kardą.

— Gana jums pliaukšti niekus, — nutraukė mus Džemis. Jis mikliai palindo po namu ir ištraukė geltoną bambukinę lazdą. — Kažin ar pasieksiu su ja nuo šaligatvio?