Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tavo pilvas gurgia, — pasakiau aš.

— Žinau, — atsakė jis.

— Turėtum išgerti sodos.

— Išgersiu, — pasakė jis.

— Atikau, ar dabar viskas bus kitaip? Ir kaip tu...

Jis paglostė man galvą.

— Nesijaudink dėl nieko, — pasakė jis. — Kol kas dar nereikia jaudintis.

Išgirdusi tuos žodžius supratau, kad jis vėl mūsų pusėje. Aš iš karto atkutau ir pakėliau galvą.

— Tu iš tiesų nori, kad mes būtume tokie?.. Aš neįstengiu prisiminti visko, ką Finčai turi daryti...

— Ir nereikia prisiminti. Pamiršk visa tai.

Atikus pakilo ir išėjo iš kambario. Jis vos netrinktelėjo paskui save durų, bet paskutinę minutę susigriebė ir uždarė jas tyliai. Mudu su Džemiu žiūrėjome į duris išpūtę akis, kai jos vėl atsidarė ir Atikus įkišo galvą. Jo antakiai buvo pakelti, akiniai nusmukę ant nosies galo.

— Atrodo, kad aš kasdien darausi vis panašesnis į mūsų giminaitį Džošua. Kaip manote, ar nereikės šeimai galų gale ir už mane pakloti penkių šimtų dolerių?

Dabar aš žinau, ko jis norėjo iš mūsų, bet juk Atikus buvo tik vyriškis. O čia kaip tik reikėjo moters. 14

Teta daugiau nė žodžio nepasakė apie Finčų šeimą, užtat gana daug apie ją išgirsdavome mieste. Kai šeštadieniais, pasiėmę savo centus, jei tik Džemis leisdavo man eiti drauge (mat dabar jis sunkiai pakęsdavo mane šalia savęs viešose vietose), mudu braudavomės pro suprakaitavusią minią, dažnai išgirsdavome už nugaros: „Ana, jo vaikai“ arba „Aure, Pinčiukai“. Mudu tuoj atsigręždavom pažiūrėti, kas čia apie mus kalba, bet pamatydavom tik kokį fermerį su žmona, atidžiai apžiūrinėjančius klizmas Meiko vaistinės vitrinoje, ar keletą kresnų kaimiečių su šiaudinėmis skrybėlėmis, sėdinčių vežime.

— Tegu jie sau savavaliauja, tegu išprievartauja visas iki vienos — mūsų apygardos veikėjams dėl to galvos neskauda, — tokį nesuprantamą posakį ištarė vienas liesas vyriškis, eidamas pro mus. Tada aš prisiminiau, kad turiu kai ko paklausti Atikų.

— Ką reiškia išprievartauti? — paklausiau jo tą patį vakarą.

Atikus pažvelgė į mane virš laikraščio. Jis sėdėjo savo krėsle prie lango. Paūgėję mudu su Džemiu nusprendėme, kad bus labai gražu, jei po vakarienės pusvalandžiui paliksime jį vieną ramybėje.

Jis atsiduso ir pasakė, kad išprievartavimas yra kūniškas moters pažinimas, panaudojant jėgą ir be jos sutikimo.

— Jeigu tik tiek, tai kodėl Kelpurnija užčiaupė man burną, kai aš prašiau paaiškinti?

Atikus susimąstęs pažiūrėjo į mane.

— Apie ką tu čia?

— Aš paklausiau Kelpurnijos, ką tai reiškia, kai mes ėjome iš bažnyčios, o ji liepė paklausti tavęs, bet aš tada pamiršau.

Atikus pasidėjo laikraštį ant kelių.

— Papasakok, kaip ten buvo, — paprašė jis.

Aš smulkiai papasakojau jam apie mūsų kelionę į bažnyčią su Kelpurnija. Visa tai Atikui, atrodo, labai patiko, bet teta Aleksandra, kuri tyliai sėdėjo kampe ir siuvo, pasidėjo siuvinį ir įsmeigė į mus akis.

— Tai tą sekmadienį jūs buvote Kelpurnijos bažnyčioje?

— Taip, tetule, ji mus nusivedė.

Tada aš prisiminiau dar kai ką.

— Beje, Kelpurnija prižadėjo, kad aš kokią dieną galėsiu užeiti pas ją į namus. Atikau, aš norėčiau nueiti sekmadienį, galima? Kela žadėjo ateiti ir mane pasiimti, jei tu būsi išvažiavęs.

— Negalima.

Tai pasakė teta Aleksandra. Krūptelėjusi atsigręžiau į ją, paskui vėl į Atikų ir sugavau jo žvilgsnį, kurį jis skubiai metė į ją. Pastebėjusi tą žvilgsnį, pasakiau:

— Aš jūsų neklausiau!

Nors Atikus buvo labai didelis, bet niekas nemokėjo vikriau už jį pašokti nuo kėdės. Jis jau stovėjo ant kojų.

— Atsiprašyk tetos, — pasakė jis.

— Aš jos neklausiau, aš klausiau tavęs...

Atikus pasuko galvą ir sveikąja akimi remte prirėmė mane prie sienos. Jo balse nebuvo pasigailėjimo:

— Pirmiausia atsiprašyk tetos.

— Atleiskite, tetule, — sumurmėjau aš.

— Ir žinok, — pasakė jis, — vieną dalyką: tu turi klausyti Kelpurnijos, turi klausyti manęs ir turi klausyti tetos, kol ji gyvena mūsų namuose. Supratai?

Aš supratau, valandėlę pagalvojau ir nutariau, kad geriausias būdas atsitraukti, galutinai nepraradus orumo, — tai nueiti į vonią. Išbuvau ten tiek laiko, kad jie galvotų, jog aš tikrai turėjau ten reikalą. Grįždama sustojau prieškambaryje pasiklausyti aštraus ginčo, kuris buvo girdėti svetainėje. Pro duris mačiau Džemį ant sofos. Jis sėdėjo prisidengęs žurnalu apie futbolą ir mikliai sukinėjo galvą čia į vieną, čia į kitą pusę, tarsi žurnalo puslapiuose kas būtų žaidęs tenisą.

— Su ja reikia ką nors daryti, — kalbėjo teta. — Per ilgai tu į viską žiūrėjai pro pirštus, Atikau, per ilgai.

— Nesuprantu, kas čia blogo, jeigu ji ten nueis. Kela prižiūrės ją ten taip pat gerai, kaip ir čia.

Kas ta „ji“, apie kurią jie šneka? Mano širdis suvirpėjo, suplazdėjo — juk tai aš. Tuoj pajutau ant savo kūno kietos rausvos medvilninės medžiagos drabužį, kuris dėvimas pataisos namuose, ir antrą kartą gyvenime man kilo mintis pabėgti. Tuojau pat.

— Labai puiku, kad tu toks geraširdis, Atikau, toks nuolaidus, bet tu privalai galvoti ir apie savo dukterį. O tavo duktė auga.

— Apie tai aš kaip tik ir galvoju.

— O to klausimo neišvengsi. Jį vis tiek anksčiau ar vėliau reikės išspręsti, tai kodėl ne šiandien. Dabar ji mums nereikalinga.

Atikaus balsas buvo ramus.

— Aleksandra, Kelpurnija išeis iš mano namų tik tada, kai pati to panorės. Galvok, ką nori, bet aš nebūčiau apsiėjęs be jos per visus tuos metus. Ji yra ištikimas mano šeimos narys, ir tau paprasčiausiai teks su tuo susitaikyti. Be to, sesute, aš nenoriu, kad plūktumeisi dėl mūsų pasiraitojusi rankoves... to visai nereikia. Kaip anksčiau, taip ir dabar Kela mums labai reikalinga.

— Bet, Atikau...

— Aš nė kiek neabejoju, kad Kelpurnijos auklėjimas vaikams nė trupučio nepakenkė. Kai kuriais atvejais ji yra reiklesnė, negu būtų buvusi tikra motina... Ji niekada nepraleidžia pro pirštus nė vieno jų prasižengimo, niekada jiems nepataikauja ir nenuolaidžiauja kaip kitos auklės negrės. Ji stengiasi auklėti juos pagal savo sugebėjimus, ir jai visai neblogai sekasi. Ir dar — vaikai ją myli.

Aš lengviau atsikvėpiau. Jie kalbėjo ne apie mane, o apie Kelpurniją. Nurimusi grįžau į svetainę. Atikus vėl įsikniaubė į laikraštį, o teta Aleksandra palinkusi siuvinėjo. Puk, puk, puk — badė jos adata lankelyje įtemptą audeklą. Ji padėjo adatą, dar labiau įtempė siuvinį — puk, puk, puk. Teta buvo įsiutusi.

Džemis pakilo ir išsliūkino iš kambario. Mostelėjo man galva, kad ateičiau pas jį. Jis nusivedė mane į savo kambarį ir uždarė duris. Jo veidas buvo labai rimtas.

— Paukšteli, jie barėsi.

Tomis dienomis mudu su Džemiu riedavomės labai dažnai, bet aš niekada nebuvau mačiusi ar girdėjusi Atikų su kuo nors kivirčijantis. Tas reginys visai nebuvo malonus.

— Paukšteli, stenkis neerzinti tetos, girdi?

Man vis dar buvo skaudu dėl Atikaus barimo, todėl aš ne iš karto suvokiau, ko Džemis manęs prašo. Aš pasipūčiau.

— Dar imsi mane mokyti?

— Ne... bet, matai, jis dabar ir be mūsų turi daug rūpesčių.

— Kokių gi?

Man visai neatrodė, kad Atikus būtų dėl ko nors susirūpinęs.

— Tai vis ta Tomo Robinsono byla, ji neduoda Atikui ramybės...

Aš pasakiau, kad Atikus atrodo visiškai ramus. Be to, dėl bylos galima pasijaudinti vieną dieną, o paskui viskas praeina.