Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Jus žinote, ko mes norime, — pasakė kitas vyriškis.

— Pasitraukite nuo durų, misteri Finčai.

— Važiuokite namo, Valteri, — mandagiai pasakė Atikus.

— Čia netoliese yra Hekas Teitas.

— Nė velnio jo čia nėra, — tarė kitas vyriškis. — Hekas su savo vyrais taip toli miškuose, kad neatsiras čia iki ryto.

— Tikrai? Ką jie ten veikia?

— Gaudo vėją lauke, — trumpai drėbė kažkas. — Ar apie tai nepagalvojote, misteri Finčai?

— Pagalvojau, bet nenorėjau patikėti. O jeigu jau taip, — Atikaus balsas nebuvo pasikeitęs, — tai visai kitas reikalas, ar ne?

— Žinoma, — atsiliepė kitas vyriškis storu balsu; pats jis stovėjo šešėlyje.

— Jūs tikrai taip manote?

Per dvi dienas aš jau antrą kartą išgirdau šiuos žodžius iš Atikaus lūpų, o tai reiškė, kad kažkas gaus pipirų. Negi praleisi tokį reginį. Aš atsiplėšiau nuo Džemio ir bėgte pasileidau prie Atikaus. Džemis riktelėjo, bandė mane sugriebti, bet jiedu su Dilu manęs nebepavijo. Prasibrovusi pro tuos vyrus, aš iššokau į šviesos ratą.

— Aš čia, Atikau!

Maniau, kad jis labai apsidžiaugs išvydęs mane, bet mano džiaugsmas bematant išgaravo, kai pamačiau jo veido išraišką. Atikaus akys buvo kupinos baimės, kuri truputį atslūgo, kai į šviesą išlindo Džemis su Dilu.

Aplink tvyrojo degtinės ir tvarto kvapai. Aš apsidairiau ir pamačiau, kad čia visai svetimi žmonės. Tai ne tie, kuriuos mačiau vakar vakare. Aš taip sumišau, kad mane net karštis išmušė: drąsiai įsibroviau į patį vidurį o čia nė vieno pažįstamo.

Atikus pakilo nuo kėdės, bet judėjo jis labai pamažu, kaip senis. Lėtai ir atsargiai jis padėjo laikraštį ant kėdės. Jo pirštai truputį virpėjo.

— Eik namo, Džemi, — paliepė jis. — Ir veskis Paukštelį su Dilu.

Mes buvom pripratę tuoj pat paklusti bet kokiam Atikaus įsakymui, tegu ir ne visada su dideliu noru. Bet dabar Džemis stovėjo taip nusiteikęs, kad aš supratau — jis nė negalvoja eiti.

— Eik namo, sakau tau.

Džemis papurtė galvą. Atikus įsisprendė rankomis į šonus, ir Džemis padarė tą patį. Jie stovėjo vienas priešais kitą: Džemis, kuris švelnius kaštoninius plaukus, rudas akis, veido ovalą ir prie galvos prigludusias ausis buvo paveldėjęs iš mamos, ir Atikus juodais, jau žilstelėjusiais plaukais, kampuotu veidu. Jie buvo labai skirtingi, bet drauge turėjo kažką panašaus. Gal tai, kad jiedu žiūrėjo vienas į kitą su aiškiu ketinimu nė už ką nenusileisti.

— Sūnau, aš liepiu tau eiti namo.

Džemis vėl papurtė galvą.

— Aš nusiųsiu jį namo, — pasakė vienas drimba, ir nutvėręs Džemį už pakarpos taip papurtė, kad tas vos išsilaikė ant kojų.

— Neliesk jo! — surikau aš ir spyriau tam drimbai. Buvau basa, todėl labai nustebau, kad jis atšoko ir susirietė iš skausmo. Norėjau vožti jam į kelį, bet pataikiau kiek per aukštai.

— Gana, Paukšteli. — Atikus uždėjo ranką man ant peties. — Nespardyk žmonių. Patylėk, — pridūrė jis, kai aš norėjau pasiteisinti.

— Tegul niekas nelenda prie Džemio, — pasakiau aš.

— Gerai, misteri Finčai, išvarykite vaikus iš čia, — suniurzgė kažkas. — Turite penkiolika sekundžių atsikratyti jų.

Atikus stovėjo to keisto būrio viduryje ir stengėsi įkalbėti Džemį eiti namo.

— Aš neisiu, — atkakliai laikėsi savo Džemis, nepaisydamas nei Atikaus reikalavimų, nei grasinimų. Nepaveikė jo nei nuolankus prašymas:

— Džemi, prašau vestis juos namo.

Man visa tai jau ėmė po truputį nusibosti, bet aš jaučiau, kad Džemis ne veltui taip spiriasi, o juk galima įsivaizduoti, kaip jam klius nuo Atikaus namuose. Peržvelgiau visus tuos žmones. Buvo vasaros naktis, bet dauguma vyrų vilkėjo kombinezonus ir paprastus medvilninius marškinius, užsagstytus iki pat kaklo. Pagalvojau, kad jie, matyt, labai bijo peršalti, jeigu jų net rankovės neparaitotos ir rankogaliai užsegti. Kai kurie jų buvo ant ausų užsimaukšlinę skrybėles. Tie žmonės atrodė nepratę bastytis tokiu vėlyvu metu — jie buvo mieguisti, paniurę. Aš dar kartą permečiau juos akimis, ieškodama pažįstamo veido, ir staiga išvydau jį pačiame mus supančio puslankio viduryje.

— Sveiki, misteri Kaningemai.

Atrodė, kad jis manęs neišgirdo.

— Sveiki, misteri Kaningemai. Kaip jums sekasi byla dėl teisių apribojimo?

Misterio Kaningemo bylos istoriją aš gerai žinojau: Atikus vieną kartą man viską smulkiai išaiškino. Didelis, stambus vyras tik sumirkčiojo akimis ir užsikišo nykščius už kombinezono petnešų. Atrodė, kad jam labai nejauku, — jis krenkštelėjo ir nusuko akis į šoną. Draugiškas mano pasisveikinimas liko be atsako.

Misteris Kaningemas buvo vienplaukis. Viršutinė jo kaktos dalis bolavo ir smarkiai skyrėsi nuo rudai įdegusio veido — aš supratau, kad jis dažniausiai vaikšto su kepure. Jis mindžikavo kojomis, apautomis didžiuliais darbiniais batais.

— Nejau nepamenate manęs, misteri Kaningemai? Aš Džiną Luiza Finč. Prisimenate, kartą atnešėte mums riešutų?

Man pasirodė, kad aš veltui stengiuosi — visada būna labai nesmagu, kai užkalbini kokį pažįstamą, o jis tavęs neprisimena.

— Aš mokausi kartu su Valteriu, — pamėginau dar kartą. — Jis jūsų sūnus, tiesa? Ar taip, sere?

Čia misteris Kaningemas vis dėlto vos pastebimai linktelėjo. Galų gale jis mane pažino.

— Mudu mokomės vienoje klasėje, — pasakiau aš. — Ir jis labai gerai mokosi. Jis geras berniukas, tikrai labai malonus berniukas. Kartą mudu su broliu buvome parsivedę jį namo papietauti. Gal jis ir pasakojo jums apie mane. Vieną kartą aš jį apkūliau, bet jis nesupyko. Perduokite jam nuo manęs labų dienų, gerai?

Atikus sakydavo, kad su žmonėmis mandagu kalbėti ne apie tokius dalykus, kurie įdomūs tau, o apie tokius, kurie rūpi jiems. O kadangi misteris Kaningemas, atrodė, nelabai domėjosi savo sūnumi, aš vėl griebiausi teisių apribojimo temos; pabandysiu, pamaniau, paskutinį kartą, gal jis vis dėlto kaip nors sureaguos.

— Teisių apribojimas — labai bjaurus dalykas, — pradėjau aš ir staiga pastebėjau, kad mano samprotavimų klausosi visi. Vyrai spoksojo į mane, kai kurie net prasižioję. Atikus liovėsi varęs Džemį namo: jie abu stovėjo greta Dilo. Jie žiūrėjo į mane kaip užkerėti. Net ir Atikus stovėjo prasižiojęs, nors pats man buvo sakęs, kad tai labai negražu. Mūsų akys susitiko, ir jis užsičiaupė.

— Atikau, aš tik norėjau pasakyti misteriui Kaningemui, kad teisių apribojimas yra bjaurus dalykas ir su juo maži juokai, bet tu sakei, kad nereikia jaudintis, tokios bylos kartais ilgai užtrunka... kad jūs kaip nors išsikapstysite bendromis jėgomis...

Aš pagaliau nutilau supratusi, kad pripliauškiau baisių kvailysčių. Matyt, apie teisių apribojimus tinka šnekėti tik svetainėje.

Pajutau, kad mano plaukai visai sudrėkę nuo prakaito: argi gali ištverti, kai toks būrys žmonių žiūri į tave. O jie tik žiūrėjo ir nieko nesakė.

— Kas atsitiko? — paklausiau aš.

Atikus tylėjo. Aš apsidairiau, paskui pažiūrėjau į misterį Kaningemą. Jo veidas buvo toks pat bejausmis. Paskui jis pasielgė visai netikėtai — atsitūpė prie manęs ir padėjo rankas man ant pečių.

— Aš perduosiu jam labų dienų, mažoji ledi, — pasakė jis.

Tada jis atsistojo ir mostelėjo didžiule letena.

— Eime iš čia! — šūktelėjo. — Važiuojam namo, vyrai!

Ir jie po vieną, po du, kaip buvo atėję, patraukė prie savo apdaužytų automobilių. Sutrinksėjo durelės, suburzgė motorai, ir jie nuvažiavo.

Aš atsigręžiau į Atikų, bet jis stovėjo nusisukęs veidu į sieną. Priėjusi truktelėjau jį už rankovės.