Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Šiandien niekur iš kiemo neisite, — pasakė teta, kai mes pasukome į priekinę verandą.

Gatvėje buvo judru kaip šeštadienį. Daugybė žmonių iš pietinių apygardos rajonų lėtai traukė pro mūsų namus.

Pro šalį ant grynaveislio žirgo, susmukęs kaip maišas, prajojo misteris Dolfus Reimondas.

— Neįsivaizduoju, kaip jis išsilaiko balne, — sumurmėjo Džemis.

Ir kaip šitaip galima — dar nėra nė aštuonių ryto, o jis jau girtas.

Pro mus prabildėjo vežimas, pilnas moterų. Jos buvo su medvilninėmis skrybėlaitėmis nuo saulės ir suknelėmis ilgomis rankovėmis. Vadeliojo barzdotas vyriškis su vilnone kepure.

— Antai menonitai, — pasakė Džemis Dilui. — Jie vilki drabužius be sagų.

Menonitai gyveno toli miškuose. Norėdami apsipirkti ir parduoti savo produktus, jie keldavosi į kitą upės pusę ir retai pasirodydavo Meikombe. Dilas klausėsi susidomėjęs.

— Jie visi mėlynakiai, — aiškino Džemis, — o vyrai, kai veda, nebegali skustis. Jų žmonoms patinka, kai tos barzdos jas kutena.

Ant mulo prajojo misteris Iksas Bilapsas. Jis pamojavo mums.

— Keistas žmogus, — pasakė Džemis. — Iksas yra jo vardas, o ne inicialas. Kartą jis liudijo teisme, ir ten paklausė jo vardo. Jis atsakė — Iksas Bilapsas. Sekretorius paprašė pasakyti paraidžiui, ir jis pakartojo — Iksas. Jį vėl paklausė, o jis vėl — Iksas. Taip jie aiškinosi, kol jis parašė raidę X ant popieriaus lapo ir iškėlęs parodė, kad visi pamatytų. Jį paklausė, iš kur toks vardas, ir jis paaiškino, kad namiškiai taip jį pavadino, kai jis gimė.

Žiūrėdamas į važiuojančius pro šalį žmones, Džemis pasakojo Dilui visokias istorijas, trumpai apibūdindamas įdomiausius asmenis: misteris Tenso Džonsas balsavo už sausą įstatymą; mis Emilija Deivis pasislėpusi uosto tabaką; misteris Baironas Voleris moka groti smuiku; misteriui Džeikui Sleidui trečią kartą dygsta dantys.

Pasirodė vežimas žmonių neįprastai rūsčiais veidais. Kai jie važiavo pro mis Modės Atkinson kiemą, skendintį ryškiose vasarinėse gėlėse, mis Modė išėjo ant slenksčio. Labai keista — kai mis Modė stovi ant savo slenksčio, tai ji yra gana toli nuo mūsų verandos, ir mums sunku gerai įžiūrėti jos veidą, bet iš jos stovėsenos visada galime nesuklysdami įspėti, kaip ji nusiteikusi. Štai ir dabar: ji stovi įsirėmusi rankomis į šonus, gunktelėjusi, pakreipusi galvą; jos akinių stiklai blykčioja saulėje. Ir mes jau žinome — jos lūpos šiepiasi pačiai kandžiausiai šypsenai.

Vežėjas pristabdė mulus, ir viena moteris suspiegė šaižiu balsu:

— Tas, kas vaikšto tuštybėje, skendės tamsybėje!

Mis Modė atkirto:

— Kas džiaugiasi širdyje, to veidas giedras!

Matyt, kojų mazgotojams pasirodė, kad čia pats nelabasis cituoja šventraštį savo tikslais, todėl vežėjas paragino mulus. Man buvo nesuprantama, kuo jiems užkliuvo mis Modės kiemas: juk mis Modė puikiai mokėjo Šventąjį Raštą, nors ir kapstydavosi nuo ryto iki vakaro savo sodelyje.

Mes nuėjome prie jos namų.

— Ar eisit šiandien į teismą? — paklausė Džemis.

— Ne, neisiu, — atsakė ji. — Šiandien aš neturiu ką ten veikti.

— Nenorite pasižiūrėti? — paklausė Dilas.

— Nenoriu. Bjauru žiūrėti, kaip tą vargšelį ims ir nuteis myriop. O žmonės, tik pažiūrėkite, traukia kaip į karnavalą.

— Jį ir reikia teisti viešai, mis Mode, — pasakiau aš. — Kitaip būtų neteisinga.

— Žinau, žinau, — atsakė ji. — Teismas viešas, todėl man ir nėra ko ten eiti, ar ne?

Pro šalį praėjo mis Stefanija Kroford. Ji buvo su skrybėle ir pirštinaitėmis.

— Oi, oi, oi, — pasakė ji. — Tik pažiūrėkit, kiek žmonių susirinko. Galima pagalvoti, kad sakys kalbą pats Viljamas Dženingsas Brajenas.

— O kur tu eini, Stefanija? — paklausė mis Modė.

— Einu nusipirkti laikraščio.

Mis Modė pareiškė kaip gyva nemačiusi, kad mis Stefanija eitų laikraščio su skrybėlaite.

— Ko gero, — pasakė mis Stefanija, — užsuksiu ir į teismą pasižiūrėti, pasiklausyti, ką ten Atikus šnekės.

— Saugokis, kad jis tau neįbruktų kvietimo liudyti teisme.

Mes paprašėme mis Modę, kad ji paaiškintų daugiau. Ji pasakė, kad mis Stefanija atrodo daug žinanti apie tą bylą ir galėtų būti liudytoja.

Mes kentėjome iki vidurdienio, kol Atikus atėjo pietų ir pasakė, kad jie visą pusdienį rinko prisiekusiuosius. Po pietų užsukome pas Dilą ir visi patraukėme į miestą.

Kas ten dėjosi! Prie geležinių stulpų arkliams rišti nė uodas nosies nebūtų įkišęs: mulų ir vežimų buvo pristatyta po kiekvienu medžiu. Teismo aikštėje knibždėte knibždėjo žmonės: jie sėdėjo ant laikraščių kaip per iškylą ir valgė bandeles su džemu, užsigerdami šiltu pienu iš didelių ąsočių. Kai kurie kramtė šaltą vištieną ar kiaulienos kepsnį. Turtingesnieji užkandžiavo užsigerdami kokakola iš apskritų bokalų. Tarp žmonių šmižinėjo paišini vaikai, o patys mažiausieji sotinosi iš savo motinų krūtinių.

Tolimiausiame aikštės kampe, saulės atokaitoje, tyliai sėdėjo negrai: jie valgė sardines, sausainius, gėrė maloniai kvepiančią nehikolą. Tarp jų sėdėjo ir misteris Dolfus Reimondas.

— Džemi, — pasakė Dilas, — jis geria tiesiai iš maišo.

Misteris Dolfus Reimondas iš tiesų taip gėrė; įsikandęs du šiaudelius, kokius duoda vaistinėje, jis traukė kažką iš rudo popierinio maišo gelmių.

— Šitaip tai dar nemačiau, — pasakė Dilas. — Ką jis ten turi ir kaip jam neišbėga?

Džemis nusikvatojo.

— Ten įdėtas butelis nuo kokakolos, pripiltas degtinės. Jis tyčia taip daro, kad moterys nesipiktintų. Matyt, siurbs taip visą dieną, o vakarop nueis daugiau prisipilti.

— Kodėl jis sėdi su negrais?

— Jis visada taip. Man atrodo, kad negrai jam patinka labiau negu mes. Jis gyvena atsiskyręs, pačiame apygardos pakraštyje. Turi žmoną negrę ir daugybę vaikų mulatų. Parodysiu tau juos, jeigu pamatysiu.

— Į pašlemėką jis nepanašus, — pasakė Dilas.

— Jis ir nėra pašlemėkas. Jis turi žemės sklypą šiapus upės ir yra kilęs iš geros senos šeimos.

— Tai kodėl jis taip gyvena?

— Jam taip patinka, — atsakė Džemis. — Žmonės šneka, kad jis niekaip negali atsigauti po savo vestuvių. Jis ketino vesti, rodos, kažkurią Spenderių merginą. Ruošėsi iškelti didžiausią puotą, bet nieko neišėjo... Po užsakų nuotaka nuėjo į savo kambarį ir paleido šratų užtaisą sau į kaktą. Nuspaudė gaiduką kojos pirštais.

— Kodėl ji taip padarė?

— Niekas nežino, — pasakė Džemis, — tik vienas misteris Dolfus. Kalbama, esą ji sužinojusi, kad jis turėjo meilužę negrę, kad norėjo ir tą negrę pasilikti, ir ją vesti. Nuo to laiko jis visada atrodo šiek tiek įkaušęs. Bet vaikučius jis tikrai myli...

— Džemi, — paklausiau aš, — kas yra mulatas?

— Pusiau baltas, pusiau juodas. Tu esi jų mačiusi, Paukšteli. Prisimeni vaistinės pasiuntinį, tą garbanotą rudaplaukį? Jis yra mulatas. Visi jie vargšai.

— Kodėl vargšai?

— Jie niekur nepritampa. Negrai nenori priimti jų į savo tarpą, nes jie pusiau baltieji; baltieji irgi nenori, nes jie ne visai balti, todėl jie nei šiokie, nei tokie, negali niekur pritapti. Kalbama, kad misteris Dolfus jau išsiuntė du savo vaikus į šiaurę. Ten, šiaurėje, niekam nė motais, kad tu negras. Antai eina vienas mulatas.

Į mūsų pusę tipeno mažas vaikutis, nusitvėręs negrės rankos. Man jis atrodė tikras negras — tamsiai šokoladinis, plačiomis šnervėmis ir puikiais baltais dantimis.