Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Misteri Vitli, kitą kartą panašus fokusas atsieis jums šimtą dolerių.

Jis puikiai išmanė teisės reikalus ir kiekvieną bylą išnagrinėdavo rimtai, nuodugniai, nors atrodydavo į viską žiūrįs pro pirštus. Tik vieną kartą teisėjas Teiloras susipainiojo byloje, o supainiojo jį Kaningemai. Senajame Sareme nuo seno gyveno dvi visai atskiros šeimos, bet jos, nelaimei, turėjo beveik tokią pačią pavardę. Kaningemų šeimos vaikai tuokdavosi su Koningemų šeimos vaikais, ir niekam nerūpėjo, kaip tos pavardės rašomos... nerūpėjo tol, kol vienas iš Kaningemų susiginčijo su vienu iš Koningemų dėl žemės sklypo ir padavė pastarąjį į teismą. Teismo metu Džimsas Kaningemas pareiškė, kad jo motina savo pavardę visuose raštuose ir dokumentuose rašydavo Kaningem, bet iš tiesų ji buvo Koningem, tik nemokėjo taisyklingai parašyti, be to, ji ir skaitė tik vos vos, o kai, anot jo, atsisėsdavo vakarais verandoje, tai kad įsižiūrės, būdavo, į vieną tašką. Devynias valandas teisėjas Teiloras klausėsi pasakojimų apie Senojo Saremo gyventojų keistybes, o paskui paskelbė, kad byla nutraukiama. Paklaustas, kokiu pagrindu, teisėjas Teiloras atsakė:

— Abiejų šalių sutikimu.

Ir dar pridūrė šventai tikįs, kad šalys patenkintos, gavusios viešai pasisakyti. Taip ir buvo. Besibylinėjantieji to ir norėjo.

Teisėjas Teiloras turėjo vieną įdomų įprotį. Jis leido rūkyti teismo salėje, nors pats nerūkė; vis dėlto kai kam pasisekdavo pamatyti, kaip jis įsikišdavo į burną cigarą ir imdavo jį kramtyti. Cigaras pamažu visai išnykdavo burnoje ir pasirodydavo tik po kelių valandų — teisėjas Teiloras išspjaudavo jį iščiulptą iš jo tebūdavo likusi košelė, sumišusi su seilėmis. Kartą paklausiau Atikų, kaip misis Teilor gali su juo bučiuotis, ir Atikus pasakė, kad jie bučiuojasi retai.

Pakyla liudytojams buvo teisėjo Teiloro dešinėje. Kai mes įsitaisėme savo vietose, ten jau sėdėjo misteris Hekas Teitas. 17

— Džemi, — paklausiau aš, — ar štai ten sėdi ne Juelai?

— Ša, — nutildė mane Džemis, — misteris Hekas Teitas duoda parodymus.

Misteris Teitas šia proga buvo persirengęs. Jis vilkėjo paprastą kasdieninį kostiumą ir dėl to beveik nesiskyrė nuo visų kitų žmonių: nebuvo nei aulinių batų, nei odinės striukės, nei diržo su šoviniais. Nuo šios akimirkos aš lioviausi jo bijojusi. Jis sėdėjo ant liudytojų pakylos pasilenkęs į priekį, ant kelių sunėręs rankas ir atidžiai klausydamasis apygardos prokuroro.

Prokurorą misterį Džilmerį mes mažai pažinojome. Jis gyveno Ebotsvilyje; matydavome jį tik per teismo posėdžius, o tai būdavo retai, nes mudu su Džemiu paprastai nesidomėjome bylomis. Misteris Džilmeris buvo plikas, švariai nuskustu veidu; jam buvo galima duoti ir keturiasdešimt, ir šešiasdešimt. Nors jis sėdėjo nugara į mus, mes žinojome, kad viena jo akis žvairuoja, ir tuo jis gudriai naudodavosi: atrodydavo, kad jis žiūri į tave, nors iš tiesų nė negalvodavo žiūrėti, o tai būdavo tikra bėda prisiekusiesiems ir liudytojams. Prisiekusieji, galvodami, kad prokuroras juos akylai stebi, stengdavosi pasitempti; tą patį darydavo liudytojai, irgi panašiai galvodami.

— Kalbėkite savais žodžiais, misteri Teitai, — tarė misteris Džilmeris.

— Taip, — pradėjo misteris Teitas, taisydamasis akinius ir žiūrėdamas į savo kelius, — mane iškvietė...

— Misteri Teitai, prašau kreiptis į prisiekusiuosius. Dėkoju. Kas jus iškvietė?

Misteris Teitas tęsė:

— Bobas mane susirado... misteris Bobas Juelas tą vakarą...

— Kokį vakarą, sere?

— Lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą. Aš jau buvau beeinąs namo iš savo kontoros, tik staiga įėjo Bo... misteris Juelas. Jis buvo labai susijaudinęs, prašė greitai važiuoti pas jį, nes vienas juodasnukis išprievartavęs jo dukrą.

— Jūs nuvažiavote?

— Žinoma. Sėdau į automobilį ir nudūmiau kuo greičiausiai.

— Ir ką jūs radote?

— Radau merginą, gulinčią ant grindų pirmame kambaryje, įėjus į dešinę. Ji buvo sumušta, ir aš padėjau jai atsistoti ant kojų. Ji nuėjo prie kibiro su vandeniu, nusiprausė veidą ir pasakė, kad jaučiasi visai gerai. Aš paklausiau, kas ją nuskriaudė, ir ji atsakė, kad Tomas Robinsonas...

Teisėjas Teiloras, iki šiol įdėmiai apžiūrinėjęs savo nagus, pakėlė akis, tarsi laukdamas prieštaravimų, bet Atikus tylėjo.

— Paklausiau, ar jis ją sumušė, ir ji atsakė, kad taip. Aš nuėjau pas Tomą Robinsoną į namus ir atsivedžiau jį. Ji patvirtino, kad tai tikrai tas pats, ir aš tada jį suėmiau. Tai ir viskas.

— Dėkoju, — pasakė misteris Džilmeris.

Teisėjas Teiloras paklausė:

— Turite klausimų, Atikau?

— Taip, — atsakė mano tėvas. Jis sėdėjo už savo stalo, pastatęs kėdę įstrižai, užsimetęs koją ant kojos, vieną ranką uždėjęs ant kėdės atlošo.

— Ar pakvietei gydytoją, šerife? O gal kas nors kitas pakvietė gydytoją? — paklausė Atikus.

— Ne, sere, — atsakė misteris Teitas.

— Nepakvietėte gydytojo?

— Ne, sere, — pakartojo misteris Teitas.

— Kodėl? — Atikus truputį pakėlė balsą.

— Galiu pasakyti kodėl. To nereikėjo, misteri Finčai. Mergina buvo gerokai apkulta. Aiškiai buvo matyti, kad čia nešvarus reikalas.

— Bet gydytojo nepakvietėte? Ir niekas nepasiuntė pakviesti gydytojo, nereikalavo jo, ir pačios merginos pas jį nenuvedė?

— Ne, sere.

Čia įsikišo teisėjas Teiloras:

— Jis jau tris kartus atsakė, Atikau. Jis nekvietė gydytojo.

— Aš norėjau tvirtai įsitikinti, teisėjau, — pasakė Atikus, ir teisėjas šyptelėjo.

Džemio ranka, visą laiką ramiai gulėjusi ant balkono krašto, staiga stipriai sugniaužė turėklą. Jis garsiai įkvėpė. Aš pažvelgiau žemyn, bet nepastebėjau, kad ten kas nors būtų panašiai nerimavęs, todėl nesupratau, ko čia Džemis pradėjo vaidinti tragediją. Dilas sėdėjo visai ramus, pastoriui Saiksui, atrodė, irgi viskas buvo gerai.

— Kas atsitiko? — sušnibždėjau aš, bet jis vėl liepė man nutilti.

— Šerife, — klausinėjo toliau Atikus, — jūs sakėte, kad mergina buvo gerokai apkulta. O kaip?

— Na...

— Tiesiog nupasakokite, kaip ji buvo sumušta, Hekai.

— Na, veidas buvo sumuštas. Ant rankų matėsi mėlynės, nors jau pusė valandos buvo praėjusi...

— Iš kur žinote, kad pusė?

Misteris Teitas vyptelėjo.

— Atleiskite, bet jie taip sakė. Tiesą sakant, merginos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, kai aš atėjau, ir akis buvo stipriai pamušta.

— Kuri akis?

Misteris Teitas sumirksėjo ir abiem rankom perbraukė per plaukus.

— Tuojau prisiminsiu, — negarsiai tarė jis, paskui pažvelgė į Atikų, tarsi nesuprasdamas, kam reikia tokių smulkmenų.

— Neprisimenate? — paklausė Atikus.

Tada misteris Teitas bakstelėjo pirštu į kažką nematomą priešais save ir tarė:

— Kairė.

— Vieną sekundę, šerife, — pasakė Atikus. — Kairė, jei ji stovėtų priešais ar šalia?

— Na, tada išeina, kad dešinė. Dešinė akis, misteri Finčai. Dabar aš prisimenu, visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta... — pasakė misteris Teitas ir vėl sumirksėjo, tarsi staiga kažką supratęs. Jis pasuko galvą ir pažvelgė į Tomą Robinsoną. Tomas Robinsonas, tarsi pajutęs jo žvilgsnį, irgi pakėlė akis.

Kažkas paaiškėjo ir Atikui; jis staiga atsistojo.

— Šerife, prašau pakartoti, ką pasakėte.

— Aš pasakiau — dešinė akis.

— Ne...

Atikus nuėjo prie sekretoriaus stalo ir pasilenkė prie mikliai dirbančios rankos. Ranka sustojo, sekretorius atvertė lapą ir perskaitė: „Misteri Finčai, dabar aš prisimenu — visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta. “