Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Ar jūs Meijelos Juel tėvas? — vėl paklausė prokuroras.

— Aš ar ne aš, ką dabar besužinosi, močia jau mirusi, — atsakė misteris Juelas.

Teisėjas Teiloras krustelėjo. Jis palengva pasigręžė sukamojoje kėdėje ir nepiktai nužvelgė liudytoją.

— Ar jūs Meijelos Juel tėvas? — paklausė jis tokiu balsu, kad kikenimas salėje bematant liovėsi.

— Taip, sere, — nuolankiai atsakė misteris Juelas.

Teisėjas Teiloras toliau tęsė maloniu balsu:

— Ar jūs teisme pirmą kartą? Man rodos, kad anksčiau nesu jūsų čia matęs.

Kai liudytojas linktelėjo, jis tęsė:

— Jei taip, susitarkime štai ką. Kol aš teisėjas, nė vienas šioje salėje nepasakys jokios nešvankybės bet kokiu klausimu. Supratote?

Misteris Juelas linktelėjo, bet man atrodė, kad jis nieko nesuprato. Teisėjas Teiloras atsiduso ir tarė:

— Prašau, misteri Džilmeri.

— Dėkoju, sere. Misteri Juelai, malonėkite papasakoti savais žodžiais, kas įvyko lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą.

Džemis šyptelėjo ir nusibraukė nuo kaktos plaukus. Misteris Džilmeris buvo įsikandęs tą „savais žodžiais“. Mes negalėdavome suprasti, ko misteris Džilmeris bijo; kieno gi dar žodžiais gali kalbėti liudytojas?

— Taigi pareinu aš iš miško lapkričio dvidešimt pirmą vakare, nešdamasis žabų glėbį, ir palei tvorą išgirstu, kad Meijela žviegia kambary kaip skerdžiama kiaulė...

Čia teisėjas Teiloras aštriai žvilgtelėjo į liudytoją, bet tikriausiai nutarė, kad tas taip kalba ne iš blogos valios, ir tik paklausė mieguistu balsu:

— Kuriuo laiku grįžote, misteri Juelai?

— Prieš saulėlydį. Taigi, kaip sakiau, Meijela spiegia, tarsi ją velniai...

Pamatęs teisėjo žvilgsnį, misteris Juelas užsikirto.

— Ji spiegė? Toliau, — paragino misteris Džilmeris.

Misteris Juelas sumišęs žvilgtelėjo į teisėją.

— Taigi Meijela taip laido gerklę, kad aš metu žemėn žabus ir nudundu, kiek tik turėdamas sveikatos. Čia užsikabinu už tvoros, bet greitai išsilaisvinu, pribėgu prie lango ir matau... — misterio Juelo veidas iškaito. Jis atsistojo ir bakstelėjo pirštu Tomo Robinsono pusėn, — ...ir matau, kaip šitas juodasnukis kočioja mano Meijelą!

Teisėjas Teiloras vesdavo bylas labai ramiai, jam retai kada tekdavo naudoti savo plaktuką, bet dabar jis stukseno kiauras penkias minutes. Atikus atsistojęs kažką jam sakė, o misteris Hekas Teitas, tiesioginis mūsų apygardos pareigūnas, stovėjo ties praėjimu, bandydamas nutildyti sausakimšą salę. Negrų eilėse už mūsų nugarų buvo girdėti piktas prislopintas murmesys.

Pastorius Saiksas, pasilenkęs per Dilą ir mane, truktelėjo Džemį už rankovės.

— Misteri Džemi, — pasakė jis, — geriau parveskite panelę Džiną Luizą namo. Misteri Džemi, girdite?

Džemis atsigręžė.

— Paukšteli, eik namo. Dilai, veskis Paukštelį namo.

— O tu pabandyk mane priversti, — pasakiau aš, prisiminusi išganingą susitarimą su Atikumi.

Džemis piktai sužaibavo į mane akimis, paskui tarė pastoriui Saiksui:

— Nieko baisaus, pastoriau, ji vis tiek nieko nesupranta.

Aš mirtinai įsižeidžiau.

— Puikiausiai suprantu. Jeigu tu supranti, tai ko čia man nesuprasti.

— Ai, nutilk. Ji nesupranta, pastoriau, jai dar nėra nė devynerių.

Juodos pastoriaus akys buvo pilnos nerimo.

— O misteris Finčas žino, kad jūs čia? Panelei Džinai Luizai nereikėtų klausytis tokių dalykų, o judviem irgi.

Džemis papurtė galvą.

— Atikus nepamatys mūsų iš taip toli. Nesirūpinkite, pastoriau.

Žinojau, kad Džemis perkalbės pastorių, nes supratau, kad niekas nepriverstų jo iš čia išeiti. Mudu su Dilu galėjome sėdėti ramūs, bent jau kurį laiką, nes Atikus vis tiek pamatytų mus, jeigu tik žvilgtelėtų mūsų pusėn.

Kol teisėjas Teiloras daužė plaktuku, misteris Juelas patenkintas sėdėjo liudytojų kėdėje, ramiausiai stebėdamas, ką iškrėtė. Vienu sakiniu jis pavertė smalsuolius neramia, grėsminga, piktai ūžiančia minia, kuri ėmė palengva rimti, hipnotizuojama plaktuko smūgių. Galiausiai vienintelis garsas teismo salėje liko tylus stuksenimas: atrodė, kad teisėjas tykiai baksnoja stalą pieštuku.

Pamatęs, kad publika vėl pasidarė klusni, teisėjas Teiloras atsirėmė į kėdės atlošą. Staiga man pasirodė, kad jis pavargęs, kad jis jau gerokai pagyvenęs, ir aš prisiminiau, kaip Atikus sakė, kad jie su misis Teilor nelabai dažnai bučiuojasi; matyt, jam bus netoli septyniasdešimties.

— Man pasiūlė, — tarė teisėjas Teiloras, — išprašyti iš salės žiūrovus arba bent jau moteris su vaikais, bet aš kol kas susilaikysiu. Žmonės dažniausiai vis tiek išgirsta, ką nori išgirsti, jų teisė ir savo vaikams leisti stebėti panašius spektaklius, bet aš jus įspėju — arba klausysitės tyliai, arba turėsite išsinešdinti, o aš visą šitą triukšmadarių gaują patrauksiu atsakomybėn už teismo įžeidimą. Misteri Juelai, pasistenkite duoti parodymus tokiais žodžiais, kokiais kalba padorūs žmonės. Prašau, misteri Džilmeri.

Misteris Juelas priminė man kurčnebylį. Aišku, kad jis niekad nebuvo girdėjęs tokių žodžių, kokiais teisėjas Teiloras kreipėsi į jį. Jis tik be garso judino lūpas ir nebūtų galėjęs jų pakartoti, bet esmę, matyt, suvokė. Pasitenkinimas savimi jo veide išblėso, užleisdamas vietą perdėtam dėmesingumui. Bet teisėjo Teiloro neapmulkinsi: kol misteris Juelas sėdėjo ant liudytojų pakylos, teisėjas nenuleido nuo jo akių, tarsi būtų pasiruošęs jį pričiupti, jeigu tik kas nors bus ne taip.

Misteris Džilmeris ir Atikus susižvalgė. Atikus vėl sėdėjo savo vietoje, parėmęs skruostą kumščiu, ir mes nematėme jo veido. Misteris Džilmeris atrodė nusiminęs. Jis lengviau atsikvėpė, kai teisėjas Teiloras paklausė:

— Misteri Juelai, ar jūs matėte, kad kaltinamasis turėjo lytinius santykius su jūsų dukra?

— Taip, mačiau.

Publika tylėjo, tik kaltinamasis kažką pasakė. Atikus irgi kažką jam sušnibždėjo, ir Tomas Robinsonas nutilo.

— Jūs sakote, kad žiūrėjote pro langą? — paklausė misteris Džilmeris.

— Taip, sere.

— Langas aukštai nuo žemės?

— Kokios trys pėdos.

— Jūs gerai matėte, kas buvo kambaryje?

— Taip, sere.

— Kaip atrodė kambarys?

— Taigi viskas buvo sujaukta, kaip po peštynių.

— Ką darėte jūs, pamatęs kaltinamąjį?

— Apibėgau aplink namą prie durų, bet jis greičiau išbėgo. Bet aš jį gerai mačiau. Kur man jį vytis, — juk man rūpėjo Meijela? Įbėgau vidun, o ji gulėjo ant grindų ir bliovė...

— Ką tada darėte?

— Taigi nubėgau pas Teitą kiek įkabindamas. Aš jį pažinau, kur nepažinsi, gyvena tenai, juodasnukių lizde, kasdien pro šalį vaikšto. Aš jau penkiolika metų reikalauju, kad valdžia išrūkytų tą lizdą. Vienas pavojus šalia gyventi, ir mano turtui grėsmė...

— Dėkoju, užteks, misteri Juelai, — pertraukė jį misteris Džilmeris.

Liudytojas kone bėgte pasileido į savo vietą ir užšoko tiesiai ant Atikaus, kuris atsistojo pateikti jam klausimų. Teisėjas Teiloras leido publikai truputėlį pasijuokti.

— Vieną valandėlę, sere, — mandagiai sustabdė jį Atikus. — Gal atsakysite į kelis klausimus?

Misteris Juelas atatupstas grįžo ant liudytojų pakylos, atsisėdo ir įsmeigė į Atikų išdidaus įtarumo kupiną žvilgsnį — šitaip žiūri Meikombo apygardos liudytojai, kai juos ima klausinėti priešingos šalies advokatas.

— Misteri Juelai, — pradėjo Atikus, — tą vakarą iš tiesų buvo daug lakstymo. Štai jūs sakėte bėgęs prie namo, bėgęs prie lango, bėgęs į vidų, bėgęs prie Meijelos, bėgęs pas misterį Teitą. Ir jūs, tiek bėgiodamas, nenubėgote daktaro?