Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Kokioje verandoje?

— Viena tėra pas mus, priekinė.

— Ką jūs darėte verandoje?

— Nieko.

Teisėjas Teiloras tarė:

— Papasakok viską, kas ten atsitiko. Ar galėsi papasakoti?

Meijela pažvelgė į jį išpūtusi akis, paskui staiga apsipylė ašaromis.

Ji kūkčiojo užsidengusi burną rankomis. Teisėjas Teiloras leido jai valandėlę paverkti, tada tarė:

— Na, užteks. Jeigu sakysi tiesą, tau nėra ko bijoti. Aš žinau, kad čia tau viskas neįprasta, bet nieko, nebūgštauk ir nesigėdink. O gal ko bijai?

Meijela sumurmėjo kažką sau į delnus.

— Ar bijai ko nors? — paklausė teisėjas.

— Jo, — sukūkčiojo ji, parodžiusi į Atikų.

— Misterio Finčo?

Ji ėmė smarkiai linkčioti galvą ir pasakė:

— Nenoriu, kad mane taip sudirbtų, kaip sudirbo tėtį kairiu išvadino...

Teisėjas Teiloras pasikrapštė žilą gauruotą galvą. Su tokia problema jam dar niekad nebuvo tekę susidurti.

— Kiek tau metų? — paklausė jis.

— Devyniolika su puse, — atsakė Meijela.

Teisėjas Teiloras krenkštelėjo ir pabandė sušvelninti savo balsą, nors jam ir labai sunkiai sekėsi.

— Misteris Finčas nė negalvoja tavęs gąsdinti, — suniurzgė jis, — o jeigu ir norėtų, tai aš jam neleisčiau. Dėl to aš čia ir sėdžiu. Tu jau didelė mergina, todėl sėdėk tiesiai ir pasakok... Papasakok, kas tau atsitiko. Ar mokėsi papasakoti?

— Gal ji kvailiukė? — pašnibždomis paklausiau Džemį.

Džemis kreivai žvilgtelėjo į liudytojų pakylą.

— Dar nežinau, — atsakė jis. — Jai užteko proto sukelti teisėjui gailestį, bet, ko gero... na, aš nežinau.

Aprimusi Meijela dar kartą baugiai žvilgtelėjo į Atikų ir ėmė pasakoti misteriui Džilmeriui:

— Aš, sere, buvau verandoje... ir pamačiau jį einant pro šalį. Žinote, pas mus kieme stovėjo sena spinta, tėtis ją malkoms buvo atvilkęs... tėtis liepė man ją sukapoti, o pats išėjo į mišką, bet aš nelabai gerai jaučiausi ir kaip tik pamačiau jį...

— Kas tas jis?

Meijela pirštu parodė į Tomą Robinsoną.

— Paprašyčiau jus kalbėti aiškiau, — pasakė misteris Džilmeris. — Sekretoriui sunku užrašinėti jūsų mostus.

— Aure tas, — tarė ji. — Robinsonas.

— Kas buvo toliau?

— Aš pasakiau: eik šen, juodasnuki, sukapok man šitą spintą, aš tau duosiu penkis centus. Jam nesunku sukapoti, ką jam reiškia. Tada jis atėjo į kiemą, o aš nuėjau į kambarį atnešti jam penkių centų. Apsigręžiau, o jis kad puls ant manęs. Mat atsekė į kambarį iš paskos. Sugriebė už kaklo, ėmė keiktis ir visokią bjaurastį kalbėti... Aš norėjau ištrūkti ir rėkiau, o jis mane smaugė. Ir kad ims tvoti...

Misteris Džilmeris palaukė, kol Meijela truputį atsigaus: ji susuko prakaituotą nosinę kaip virvę, paskui išvyniojo, norėdama nusišluostyti veidą; nosinė buvo visa drėgna nuo jos sukaitusių rankų. Ji laukė, kol misteris Džilmeris vėl ko nors paklaus, o nesulaukusi tęsė:

— Paskui parvertė mane ant grindų, prismaugė ir įveikė.

— Jūs šaukėte? — paklausė misteris Džilmeris. — Ar šaukėte ir priešinotės?

— Kaip nerėksi, rėkiau, klykiau kiek įmanydama, spardžiausi ir klykiau iš visų jėgų.

— O toliau?

— Gerai neprisimenu, bet paskui pamačiau, kad tėtis stovi prie manęs ir rėkia, klausia, kas taip padarė. Paskui aš kaip ir apmiriau, o vėliau pajutau, kad misteris Teitas kelia mane nuo grindų ir veda prie kibiro su vandeniu.

Bepasakodama Meijela pasijuto drąsiau, nors ir nesielgė taip akiplėšiškai kaip tėvas. Ji buvo atsargi it katė, kuri žiūri neperprantamu žvilgsniu ir raito uodegą.

— Sakote, kad priešinotės kiek įmanydama? Dantimis ir nagais? — paklausė misteris Džilmeris.

— Ir dar kaip, — atsakė Meijela, mėgdžiodama tėvą.

— Jūs tvirtinate, kad jis įveikė jus?

Meijela padarė grimasą, ir aš išsigandau, kad ji vėl pravirks. Tačiau ji tarė:

— Ką jis norėjo, tą ir padarė.

Misteris Džilmeris perbraukė galvą ranka, visiems primindamas, kad šiandien karšta diena.

— Kol kas užteks, — maloniai tarė jis. — Bet jūs dar neikite. Aš manau, kad tas baisusis misteris Finčas turi jums klausimų.

— Kaltintojui nederėtų nuteikti liudytojo prieš gynėją, — pedantiškai pareiškė teisėjas Teiloras, — bent jau šiuo atveju nedera.

Šyptelėjęs Atikus atsistojo, bet, užuot priėjęs prie liudytojų pakylos, atsisegiojo švarką, užkišo nykščius už liemenės ir palengva nužingsniavo prie lango. Pažvelgė pro jį, bet neatrodė, kad jis ko dairosi, ir grįžo prie liudytojų pakylos. Iš patyrimo žinojau, kad jis stengėsi apsispręsti.

— Mis Meijela, — tarė jis šypsodamasis, — bent jau šiuo metu aš visai neketinu jūsų gąsdinti. Geriau susipažinkime kaip reikiant. Kiek jums metų?

— Sakiau, kad devyniolika, prieš tai sakiau teisėjui.

Meijela nepatenkinta mostelėjo galva teisėjo pusėn.

— Sakėte, mem, tikrai sakėte. Bet jums bus vargo su manimi, mis Meijela, aš jau nebejaunas, mano atmintis šlubuoja. Aš galiu jus antrą kartą paklausti ir to, ką jau esate sakiusi, bet jūs vis tiek man atsakinėsite, tiesa? Gerai.

Nesuprantu, iš kur Atikus ištraukė, kad ji pasiruošusi jam atsakinėti; iš jos veido aš nemačiau nieko panašaus. Ji žiūrėjo į Atikų labai tulžingai.

— Nė žodžio daugiau nesakysiu, kol jūs iš manęs šaipysitės, — tarė ji.

— Ką jūs pasakėte, mem? — paklausė Atikus, labai nustebęs.

— Kol jūs juoksitės iš manęs.

Teisėjas Teiloras tarė:

— Misteris Finčas nesijuokia iš tavęs. Ką tu čia išsigalvoji?

Meijela iš padilbų žvilgtelėjo į Atikų ir tarė teisėjui:

— Kol jis man sakys „mem“ ir „mis Meijela“. Labai čia man reikia jo pajuokas kęsti, nėra čia ko.

Atikus vėl nužingsniavo prie langų, palikdamas teisėjui Teilorui tvarkytis pačiam. Teisėjas Teiloras išvis buvo ne iš tų žmonių, kurie galėtų sužadinti gailestį, bet man tikrai jo pagailo besiklausant, kaip jis stengiasi atvesti ją į protą.

— Misteris Finčas visada taip kalba, — paaiškino jis Meijelai. — Mes jau daug metų dirbame šiame teisme, ir misteris Finčas visada su visais mandagus. Jis visai nenori juoktis iš tavęs, jis tik nori būti mandagus. Jis visuomet toks.

Teisėjas atsilošė kėdėje.

— Atikau, tęskite toliau, ir tegu iš protokolo būna aišku, kad iš liudytojos niekas nesišaipė, nors ji galvoja kitaip.

Įdomu, ar Meijelą kas nors anksčiau buvo pavadinęs „mem“ arba „mis Meijela“. Tikriausiai ne, jeigu ją taip įžeidė paprasčiausias mandagumas. Koks, po galais, jos gyvenimas? Ir greitai aš sužinojau.

— Sakote, kad jums devyniolika, — tęsė Atikus. — Kiek brolių ir seserų turite?

Jis grįžo nuo lango atgal prie liudytojų pakylos.

— Septynis, — atsakė ji, o aš pagalvojau, nejaugi visi jie tokie egzemplioriai kaip tas, kurį mačiau pirmąją dieną mokykloje?

— Jūs vyriausia? Pati didžiausia šeimoje?

— Aha.

— Kada mirė jūsų mama?

— Nežinau... seniai.

— Ar lankėte mokyklą?

— Skaityt ir rašyt sugebu ne blogiau už tėtį.

Meijela kalbėjo visai kaip misteris Džinglis kažkada mano skaitytoje knygoje.

— Ilgai lankėte mokyklą?

— Dvejus metus... trejus gal... nežinau.

Palengva aš ėmiau suvokti, kur suka Atikus: savo klausimais, kurių misteris Džilmeris negalėjo pavadinti neesminiais ir nesusijusiais su byla, Atikus pamažu piešė prisiekusiesiems Juelų šeimos gyvenimo paveikslą. Štai ką sužinojo prisiekusieji: pašalpos toli gražu nepakakdavo šeimai pramisti, greičiausiai misteris Juelas ją pragerdavo; jis kartais išeidavo į pelkes, kelias dienas nesirodydavo, o grįždavo girtas; oras retai kada būdavo toks šaltas, kad reikėtų batų, o kai reikėdavo, buvo galima sumeistrauti puikiausius kaliošus iš senų padangų; vandenį šeima nešiojosi kibirais iš upelio, kuris tekėjo pro sąvartyną, ten, prie namo, šiukšlės neverčiamos, — o švaros reikalais rūpinosi kas sau: nori nusiprausti — pats atsitempk vandens; jaunesnieji vaikai amžinai peršalę ir neatsigina niežų; kartais pas juos užeidavo kažkokia lediji klausinėdavo, kodėl Meijela nelanko mokyklos, ir užsirašinėdavo tai, ką išgirsdavo; jeigu namuose du moka skaityti ir rašyti, tai kitiems nėra reikalo vaikščioti į mokyklą, jie tėčiui ir namuose reikalingi.