Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Jūs pažinojote Meijelą Violetą Juel? — paklausė Atikus.

— Taip, sere, pro jos namus aš kasdien eidavau į plantaciją.

— Kieno plantaciją?

— Aš dirbu misterio Linko Dizo medvilnės plantacijoje.

— Ir lapkričio mėnesį rinkote medvilnę?

— Ne, sere, aš dirbu jo ūkyje ir rudenį, ir žiemą. Kiaurus metus pas jį dirbu, nes jis turi daug lazdynų, ir šiaip visokių darbų netrūksta.

— Jūs sakėte, kad į darbą ir iš darbo tenka eiti pro Juelų namus. Ar kito kelio nėra?

— Ne, sere, nėra.

— Tomai, ar mis Juel kada nors kalbino jus?

— O taip, sere. Eidamas pro šalį, aš visada kilstelėdavau kepurę, ir vieną dieną, pasivadinusi mane į kiemą, ji paprašė, kad sukapočiau spintą.

— Kada ji prašė jus sukapoti tą... spintą?

— Pernai pavasarį, misteri Finčai. Aš gerai tai atsimenu, nes buvo medvilnės kaupimo metas, ir aš nešiausi kauptuką. Pasakiau, kad turiu tik kauptuką, o ji atsakė duosianti man kirvį. Ji davė man kirvį, ir aš suskaldžiau spintą. Paskui ji paklausė: „Gal tau duoti penkis centus, kaip manai?“, o aš atsakiau: „Ne, mem, man nereikia atlyginimo“. Paskui nuėjau namo. Tai buvo aną pavasarį, misteri Finčai, jau daugiau kaip metai praėjo.

— O po to kada nors buvote užėjęs į jų kiemą?

— Taip, sere.

— Kada?

— Daug kartų buvau užėjęs, sere.

Teisėjas Teiloras instinktyviai ištiesė ranką prie plaktuko, bet belsti nereikėjo. Publika apačioje nutilo pati.

— Kokiomis aplinkybėmis?

— Nesuprantu, sere.

— Kodėl jūs ten taip dažnai užeidavote?

Tomo Robinsono kakta išsilygino.

— Mis Juel mane kviesdavo, sere. Kai tik aš eidavau pro šalį, ji paprašydavo manęs ką nors padaryti — tai žabų pakapoti, tai vandens atnešti. Tas raudonas gėles kasdien laistydavo...

— Ar ji jums mokėdavo už paslaugas?

— Ne, sere, tik tą pirmą kartą pasiūlė penkis centus. Man nebuvo sunku jai padėti, matote, misteris Juelas ne ką jai pagelbėdavo, vaikai irgi, be to, aš žinojau — iš kur jai imti tuos pinigus.

— Kur būdavo kiti vaikai?

— Sukinėdavosi aplinkui, kieme. Vis žiūrėdavo, kaip aš dirbu, aplink sustoję, o kiti galvas per langus iškišę.

— Ar mis Meijela kalbėdavosi su jumis?

— Taip, sere, kalbėdavosi.

Klausydamasi Tomo Robinsono parodymų suvokiau, kad Meijela Juel tikriausiai buvo baisiai vieniša. Gal dar vienišesnė už Baubą Redlį, kuris neišėjo iš namų dvidešimt penkerius metus. Kai Atikus paklausė, ar ji turi draugų, ji atrodė nesupratusi, apie ką jis kalba, o paskui pagalvojo, kad iš jos šaiposi. Ji buvo tokia vargšė, kaip tie Džemio vadinami metisai: baltieji neprasideda su ja, nes Juelai gyvena kaip kiaulės, o negrai irgi neprasideda, nes ji baltaodė. Ji negalėjo gyventi kaip misteris Dolfus Reimondas, kuriam labiau patiko negrų kompanija, nes ji neturėjo savo sklypo upės slėnyje ir nebuvo kilusi iš geros, senos šeimos. Apie Juelus niekas nesakydavo: „Tai jiems įgimta.“ Meikombo visuomenė duodavo jiems pašalpas, įteikdavo Kalėdų dovanas ir paskui nusiplaudavo rankas. Gal Tomas Robinsonas — vienintelis žmogus, kuris buvo jai geras. Bet ji pasakė, kad jis ją išprievartavo, o atsistojusi taip į jį pažiūrėjo, tarsi jis būtų buvęs purvas po jos kojomis.

Atikus pertraukė mano apmąstymus:

— Ar jūs kada nors buvote užėjęs į Juelų sodybą, ar buvote bent koją įkėlęs pas juos pats, niekieno iš jų nepakviestas?

— Ne, misteri Finčai, nebuvau. Niekada nebūčiau pats užėjęs, sere.

Atikus ne kartą buvo sakęs, kad geriau klausytis liudytojo, o ne žiūrėti į jį, jei nori sužinoti, ar jis meluoja, ar sako tiesą.

Aš pabandžiau šį metodą — Tomas pasakė „ne“ tris kartus vienu atsikvėpimu, bet ramiai, net nebandydamas verkšlenti, ir aš pasijutau tikinti juo. Aišku, kad jis doras negras, o doras negras nekviestas į svetimą kiemą neis.

— Papasakokite, Tomai, kas atsitiko pernai, lapkričio dvidešimt pirmosios vakare?

Apačioje žiūrovai giliai įkvėpė ir pasilenkė į priekį. Negrai už mūsų nugaros padarė tą patį.

Tomas buvo visai juodas, jo oda ne blizgėjo, o buvo kaip švelnus juodas aksomas. Veide švietė balti akių obuoliai ir žybčiojo dantys jam kalbant. Netgi būtų buvę galima pavadinti jį gražuoliu, jeigu būtų buvęs sveikas.

— Aš ėjau namo, misteri Finčai, — pradėjo jis, — kaip ir kiekvieną vakarą, ėjau pro Juelus, o mis Meijela stovėjo verandoje, kaip ji ir sakė. Pas juos buvo kažkaip tylu, aš nesupratau kodėl. Ėjau sau pro šalį ir galvojau, ko pas juos taip tylu, o čia ji ir pašaukė mane, paprašė, kad užeičiau minutėlei ir jai padėčiau. Na, aš užėjau į kiemą, apsidairiau, ką čia reikės kapoti, bet nieko nepamačiau. Tada ji pasakė, kad turi man darbo kambaryje. Neva senų durų vyriai išklerę, o šalti orai jau čia pat. Aš paklausiau, ar ji turi atsuktuvą. Ji atsakė, kad suras. Ji pamojo man eiti į vidų. Aš užėjau į kambarį, apžiūrėjau duris ir pasakiau: „Mis Meijela, šios durys nesugadintos.“ Aš tas duris pavarsčiau, o vyriai visai nebuvo išklibę. Tada ji užtrenkė duris man prieš nosį. Aš nusistebėjau, kad nematyti nė vieno mažylio, ir paklausiau mis Meijelos, kur visi vaikai.

Juoda aksominė Tomo oda ėmė blizgėti, jis perbraukė ranka per veidą.

— Taigi aš paklausiau, kur vaikai, — tęsė jis, — o ji nusijuokė... keistai kažkaip... Vaikai, sako, išėjo į miestą ledų valgyti. Septynis penkiacenčius kiaurus metus taupiau, sako, ir sutaupiau.

Tomui buvo labai nejauku, bet ne dėl to, kad jį visą išpylė prakaitas.

— Ką jūs tada pasakėte, Tomai? — paklausė Atikus.

— Aš pasakiau kažką panašaus į tai, kad ji labai šauniai pasielgė. O ji paklausė, ar tikrai. Ji nesuprato, ką aš galvojau, o aš tik norėjau pasakyti, kad ji labai šauni, kad gerai, jog sugalvojo pavaišinti vaikučius.

— Suprantu jus, Tomai. Kalbėkite toliau, — tarė Atikus.

— Tada pasakiau, kad jau eisiu, jei čia nėra ką dirbti, bet ji pasakė, kad yra. Aš paklausiau, ką dirbti, o ji liepė man lipti ant kėdės ir nukelti dėžę nuo spintos.

— Negi nuo tos spintos, kurią suskaldėte? — paklausė Atikus.

Tomas šyptelėjo.

— Ne, sere, nuo kitos. Tokios aukštos, beveik iki lubų. Aš jos paklausiau, užlipau ant kėdės ir ėmiau siekti tos dėžės, kai staiga pajutau... ji graibė man apie kojas, graibė aplink, misteri Finčai. Ji taip mane nugąsdino, kad aš nušokau žemyn ir apverčiau kėdę... Ta viena kėdė ir liko apversta, kai aš išbėgau, misteri Finčai, visi kiti daiktai buvo savo vietose. Prisiekiu Dievu.

— Kas atsitiko, kai jūs apvertėte kėdę?

Tomas Robinsonas užkando žadą. Jis žvilgtelėjo į Atiką, tada į prisiekusiuosius, o paskui į misterį Andervudą, sėdintį priešais.

— Tomai, jūs prisiekėte sakyti visą tiesą. Mes laukiame. Tomas nervingai perbraukė ranka per burną.

— Kas atsitiko paskui?

— Atsakyk į klausimą, paliepė teisėjas Teiloras. Trečdalis jo cigaro jau buvo dingęs.

— Nušokau nuo tos kėdės, misteri Finčai, ir apsigręžiau eiti, o ji kad puls ant manęs.

— Puolė ant jūsų? Su kumščiais?

— Ne, sere, ji... ji mane apkabino. Stipriai apkabino per juosmenį.

Šį kartą teisėjui Teilorui teko trinktelėti plaktuku, ir kaip tik tuo metu teismo salėje užsidegė viršutinės šviesos. Dar nebuvo sutemę, bet pavakario saulė jau nebešvietė į langus. Teisėjas Teiloras bematant sutramdė publiką.

— Ką ji darė toliau?

Liudytojas sunkiai nurijo seiles.

— Ji pasistiebė ir pabučiavo mane į žandą. Niekad, sako, nesu bučiavusi vyriškio, tai galiu ir juodaodį pabučiuoti. Ką tėtis daro su manimi, tai tas, sako, nesiskaito. Dabar, sako, tu mane pabučiuok, negre. Aš sakau, paleisk mane iš čia, mis Meijela. Bandžiau bėgti, bet ji užrėmė duris nugara, ir aš turėjau ją nustumti. Bet aš nenorėjau jos stumti, misteri Finčai, aš tik prašiau, kad leistų man praeiti, ir taip man jos beprašant, už lango suriko misteris Juelas.