Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tau bloga? — paklausiau, kai nulipome laiptais.

Dilas stengėsi nusiraminti. Mes nusileidome pietinėje pusėje esančiais laiptais į lauką. Ant apatinės pakopos vienišas sėdėjo misteris Linkas Dizas.

— Kas nors atsitiko, Paukšteli? — paklausė jis, kai mes ėjome pro šalį.

— Ne, sere, — atsakiau jam per petį. — Tik išvedžiau Dilą, jam bloga. Eime po medžiais, — pasakiau Dilui. — Tikriausiai gavai saulės smūgį.

Išsirinkome tankiausią ąžuolą ir atsisėdome jo pavėsyje.

— Aš nebegalėjau to pakęsti, — pasakė Dilas.

— Ko, Tomo?

— Ne, to bjauraus misterio Džilmerio. Jis taip šiurkščiai kalbėjo su Tomu, su tokia neapykanta...

— Toks jo darbas, Dilai. Jeigu nebūtų kaltintojų, nereikėtų ir gynėjų, juk taip išeina, ar ne?

— Žinau, Paukšteli, — kantriai atsiduso Dilas. — Bet jis taip kalbėjo, kad aš nebegalėjau ištverti. Tiesiog bloga pasidarė.

— Taip reikia, Dilai, jis atliko kryžminę...

— Jis kalbėjo visaip kitaip, kai klausinėjo...

— Dilai, anie buvo jo liudytojai.

— Gerai, bet misteris Finčas elgėsi visai kitaip, apklausinėdamas Meijelą ir tą senį Juelą! O tas tipas visą laiką vadino Tomą „vaikinu“ ir šaipėsi iš jo, ir po kiekvieno atsakymo vis žvilgčiojo į prisiekusiuosius.

— Bet, Dilai, Tomas vis dėlto yra negras.

— O kas man darbo. Vis tiek neteisinga, neteisinga šitaip elgtis. Negalima su žmogum šitaip kalbėti... man net bloga pasidarė.

— Misteris Džilmeris su visais taip, Dilai. Toks jau jis yra. Tu dar nežinai, koks jis būna, kai ant ko nors užsisėda. O žinai... žinai, man pasirodė, kad šiandien misteris Džilmeris nelabai ir stengėsi. Visi jie tokie, tie juristai.

— Misteris Finčas ne toks.

— Apie jį negalvok, Dilai, jis... — aš rausiausi savo atmintyje, stengdamasi prisiminti, kaip gerai yra pasakiusi mis Modė Atkinson. A, štai: — Jis visur vienodas — ir teisme, ir gatvėje.

— Aš ne dėl to, — pasakė Dilas.

— Suprantu tave, berniuk, — tarė kažkas už mūsų nugarų. Pagalvojome, kad pats ąžuolas prabilo, bet tai buvo misterio Dolfaus Reimondo balsas. Jis žiūrėjo į mus iš už medžio.

— Tu dar neapaugai žvynais, užtat pyksti. Ar tiesą sakau? 20

— Eik šen, sūnau, aš tau kai ką duosiu. Bematant palengvės.

Kadangi misteris Dolfus Reimondas buvo blogas žmogus, aš priėmiau jo kvietimą nenoromis, bet vis dėlto nusekiau paskui Dilą. Man kažkodėl atrodė, kad Atikui nepatiktų mūsų draugystė su misteriu Reimondu, o tetai Aleksandrai juo labiau.

— Imk, — tarė jis, duodamas Dilui popierinį maišelį su kyšančiais šiaudeliais, — truktelėk kaip reikiant, ir pasidarys geriau.

Dilas truktelėjo, nusišypsojo ir ėmė siurbti visai rimtai.

— Che, che, — nusijuokė misteris Reimondas; matyt, jam buvo smagu tvirkinti vaikus.

— Tu atsargiau, Dilai, — perspėjau aš.

Dilas liovėsi traukęs ir nusišiepė.

— Paukšteli, juk čia kokakola.

Misteris Reimondas atsisėdo ir atsirėmė į medžio kamieną; anksčiau jis gulėjo žolėje.

— Tik žiūrėkite, mažyliai, neišduokite manęs niekam, gerai? Nepražudykite mano gero vardo.

— Jūs tik kokakolą geriate iš šito maišo? Paprasčiausią kokakolą?

— Taip, mem, — linktelėjo misteris Reimondas. Jis skaniai kvepėjo — oda, arkliais, medvilnės sėklomis. Ir vienintelis Meikombe avėjo tokius aulinius jojimo batus. — Beveik visada geriu kokakolą.

— Tai jūs tik apsimetate, kad visur pusgir... Atleiskite, sere, — susigriebiau aš. — Nenorėjau jūsų...

Misteris Reimondas prunkštelėjo. Jis visai neįsižeidė, o aš tada sugalvojau mandagesnį klausimą:

— Kodėl jūs taip darote?

— Ką aš... a, kodėl aš apsimetu? Paprastas dalykas, — tarė jis. — Kai kuriems žmonėms nepatinka... mano gyvenimo būdas. Aš galėčiau pasiųsti juos po velnių: man nusispjauti, patinka jiems tai ar ne. Ir man iš tiesų nusispjauti į jų nuomonę, bet po velnių aš jų nepasiunčiu, aišku?

— Ne, sere, neaišku, — atsakėme abu su Dilu.

— Tegu jie turi dingstį, suprantate? Žmonėms labai patinka, kai jie turi už ko užsikabinti. Kai būnu mieste, o būnu čia retai, ir einu bent kiek svyruodamas, ir vis traukiu iš savo maišo, tai žmonės gali plepėti, kad Dolfus Reimondas yra alkoholio vergas, užtat ir negali pasitaisyti, kad jis visai neturi valios, užtat taip ir gyvena.

— Nedora dėtis blogesniu, misteri Reimondai, negu jūs esate...

— Nedora, bet žmonėms tai be galo naudinga. Prisipažinsiu tau, mis Finč, menkas iš manęs girtuoklis, bet jie niekada, niekada nesuprastų, jog aš gyvenu taip todėl, kad man taip patinka.

Aš pagalvojau, kad man nereikėtų klausytis, ką kalba šitas nusidėjėlis, kurio vaikai mulatai ir kuriam į visus nusispjauti, bet jis buvo toks įdomus. Kaip gyva nebuvau mačiusi žmogaus, tyčia užsitraukusio ant savo galvos tokią neteisybę. Bet kodėl jis atskleidė mums didžiausią savo paslaptį? Aš jį to ir paklausiau.

— Todėl, kad jūs esate vaikai ir galite suprasti, — tarė jis, — ir todėl, kad girdėjau jį... — jis mostelėjo galva į Dilą. — Visuomenė dar neuždėjo jam apynasrio. Žiūrėk, paūgės kiek ir nebeverks, ir jam nebesidarys bloga. Gal daug kas atrodys jam ne taip... galbūt, bet jis nebeverks, tegu tik praeina dar keleri metai.

— Dėl ko neverksiu, misteri Reimondai? — Dilas prisiminė, kad jis vyras.

— Neverksi dėl velniavos, kurią vieni žmonės daro kitiems... ir net nenori pagalvoti apie tai. Neverksi dėl velniavos, kurią baltieji daro juodiesiems, net nesiteikdami pagalvoti, kad tie — irgi žmonės.

— Atikus sako, kad apgauti negrą yra dešimteriopai blogiau, negu apgauti baltąjį, — sumurmėjau aš. — Jis sako, kad tai užvis blogiausia, ką galima padaryti.

— Nežinau, vargu... — pasakė misteris Reimondas. — Mis Džiną Luiza, tu dar nežinai, kad tavo tėtis ne toks kaip visi, tik vėliau tai suprasi... nes dar nepažįsti pasaulio. Net mūsų miesto gerai nepažįsti, bet dabar tau tereikia grįžti atgal į salę.

Tie žodžiai priminė man, kad mes praleidome beveik visą misterio Džilmerio kryžminę apklausą. Aš žvilgtelėjau į saulę: ji skubėjo pasislėpti už parduotuvių stogų vakarinėje aikštės pusėje. O man — nors per pusę persiplėšk, nežinojau, kur įdomiau, — ar su misteriu Reimondu, ar penktojoje apygardos teismo sesijoje.

— Eime, Dilai, — pasakiau. — Tau jau praėjo?

— Aha, likit sveikas, misteri Reimondai, dėkoju už gėrimą, jis man labai padėjo.

Nubėgome atgal į teismo rūmus, užkopėme laiptais, vėl į patį viršų, ir prasiskynėme kelią palei galerijos turėklą. Pastorius Saiksas išsaugojo mūsų vietas.

Salėje buvo taip tylu, kad aš vėl nustebau, kur dingo vaikai. Iš teisėjo Teiloro cigaro tebuvo likęs mažas gabalėlis tarp lūpų; misteris Džilmeris kažką rašė viename iš savo geltonųjų bloknotų dar greičiau už sekretorių, kurio ranka šokinėte šokinėjo ant popieriaus.

— Po šimts, — tariau. — Kažką pražiopsojome.

Atikus jau buvo įpusėjęs savo kalbą. Priešais jį gulėjo kažkokie popieriai — matyt, išsiėmė juos iš portfelio, kuris stovėjo atremtas į kėdę. Tomas Robinsonas čiupinėjo tuos popierius.

— ...ir nors nėra tiesioginių įrodymų, šis žmogus dabar teisiamas už nusikaltimą, už kurį baudžiama mirties bausme...

Aš kumštelėjau Džemį.

— Ar jau seniai kalba?

— Ką tik baigė apie liudytojų parodymus, — sušnibždėjo Džemis. — Mes laimėsime, Paukšteli, pamatysi. Tiesiog neįmanoma nelaimėti. Atikus per penkias minutes pavertė juos į nieką. Išklojo viską trumpai ir aiškiai... tarsi aš būčiau tau aiškinęs. Ir tu puikiausiai būtum supratusi.