Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Ką jis pasakė?

Tomas Robinsonas vėl nurijo seiles ir išplėtė akis.

— Tai netinka čia pakartoti... Netinka sakyti, girdint šiems žmonėms ir vaikams.

— Ką jis pasakė, Tomai? Jūs privalote prisiekusiesiems pakartoti, ką jis pasakė.

Tomas Robinsonas kietai užsimerkė.

— Jis pasakė: „Tu, prakeikta paleistuve, aš tave užmušiu.“

— Kas atsitiko po to?

— Aš pabėgau taip greitai, misteri Finčai, kad nežinau, kas ten įvyko.

— Tomai, ar jūs išprievartavote Meijelą Juel?

— Ne, sere.

— Ar mušėte ją?

— Ne, sere.

— Jūs priešinotės jos meilinimuisi?

— Aš bandžiau, misteri Finčai. Bandžiau priešintis, bet nenorėjau būti šiurkštus. Nenorėjau jos įžeisti, šiurkščiai pastumti ir panašiai.

Man dingtelėjo, kad Tomas Robinsonas labai mandagus, beveik kaip Atikus. Aš supratau, kokia sunki buvo Tomo padėtis, kai Atikus vėliau man paaiškino, kad jei jis būtų išdrįsęs pakelti ranką prieš baltąją moterį bet kokiu atveju, jam būtų galas, todėl jis pirma pasitaikiusia proga leidosi bėgti, o kas bėga, tas kaltas.

— Dar kartą grįžkime prie misterio Juelo, Tomai, — tarė Atikus. — Ar jis ką nors jums pasakė?

— Ne, sere, nieko. Gal ir būtų sakęs, bet manęs ten nebebuvo...

— Užteks, — aštriai nutraukė jį Atikus. — O kam jis pasakė tuos žodžius, kuriuos jūs girdėjote?

— Pasakė mis Meijelai ir žiūrėjo į ją.

— Tada jūs pabėgote?

— Taigi, sere.

— Kodėl?

— Išsigandau, sere.

— Kodėl jūs išsigandote?

— Jeigu jūs būtumėte negras, misteri Finčai, jūs irgi būtumėte išsigandęs.

Atikus atsisėdo. Misteris Džilmeris buvo beeinąs prie liudytojų pakylos, bet tuo metu salėje pakilo misteris Linkas Dizas ir pareiškė:

— Tegu visi žino, ką aš noriu pasakyti. Šitas vaikinas jau aštuoneri metai dirba pas mane ir nė per nago juodymą nėra nusikaltęs. Nė per nago juodymą.

— Prilaikykite liežuvį, sere! — suriaumojo teisėjas Teiloras. Jo veidas pasidarė raudonas, jame neliko nė pėdsako mieguistumo. Kaip keista, kad jis taip aiškiai tarė žodžius su pilna burna tabako. — Linkai Dizai, — šaukė teisėjas, — jeigu norite ką nors pasakyti, tai pasakykite prisiekęs ir atitinkamu laiku, o dabar dinkite iš čia, girdite! Nešdinkitės, sere, kad nematyčiau jūsų šitoje salėje, supratote? Velniai mane rautų, jeigu aš dar klausyčiau šito tipo!

Teisėjas Teiloras verte vėrė žvilgsniu Atikų, tarsi ragindamas jį kalbėti, bet Atikus sėdėjo nuleidęs galvą ir tyliai sau juokėsi. Aš prisiminiau, kaip jis pasakojo, kad teisėjas Teiloras kartais persūdo, bet advokatai paprastai žiūri į jo išsišokimus pro pirštus. Aš žvilgtelėjau į Džemį, bet jis papurtė galvą.

— Jeigu atsistotų ir imtų kalbėti kas nors iš prisiekusiųjų, tada nieko, — tarė jis. — Tada kitas reikalas. O misteris Linkas, matyt, pažeidė tvarką.

Teisėjas Teiloras liepė sekretoriui išbraukti viską, kas parašyta po žodžių „Jeigu jūs būtumėte negras, misteri Finčai, jūs irgi būtumėte išsigandęs“, o prisiekusiesiems liepė nekreipti dėmesio į šį sutrukdymą. Jis įtariai žiūrėjo į praėjimą salės viduryje, tikriausiai laukė, kol misteris Linkas Dizas uždarys paskui save duris. Paskui tarė:

— Pradėkite, misteri Džilmeri.

— Tu mėnesį buvai sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimą, Robinsonai? — paklausė misteris Džilmeris.

— Taip, sere.

— Kaip atrodė tas negras po peštynių su tavimi?

— Jis mane primušė, misteri Džilmeri.

— Taip, bet tu buvai nuteistas, tiesa?

Atikus pakėlė galvą.

— Teisėjau, tai buvo smulkus prasižengimas, jau surašytas protokole.

Iš balso man pasirodė, kad Atikus pavargęs.

— Tegu liudytojas atsako.

Teisėjo Teiloro balse aš irgi išgirdau nuovargį.

— Taip, sere, atsėdėjau trisdešimt dienų.

Aš žinojau — misteris Džilmeris ims nuoširdžiai įtikinėti prisiekusiuosius, kad žmogui, baustam už viešosios tvarkos pažeidimą, galėjo ateiti į galvą išprievartauti Meijelą Juel, dėl to jis ir prisiminė šį faktą. O tokie faktai visada daro įspūdį.

— Robinsonai, tu puikiausiai sugebi viena ranka skaldyti spintas ir kapoti žabus, ar ne?

— Taip, sere, sugebu.

— Tau pakaktų jėgų prismaugti moterį ir patiesti ją ant grindų?

— To aš nedariau, sere.

— Bet jėgų tau pakaktų?

— Tikriausiai, sere.

— Matyt, tu jau seniai į ją žvalgeisi, vaikine?

— Ne, sere, niekada į ją nežiūrėdavau.

— Tai gal iš geros širdies ir malkas kapojai, ir vandenį tampei, ką, vaikine?

— Norėjau bent kiek jai pagelbėti, sere.

— Matai, koks kilnus atsirado, o juk ir namuose darbo turėjai, ir laukuose dirbai, ką?

— Taip, sere.

— Tai kodėl dirbai Meijelai Juel, užuot savo darbo žiūrėjęs?

— Aš ir savo darbą padarydavau, sere.

— Taigi triūsei iš peties. Ir dėl ko?

— Kas „dėl ko“, sere?

— Ko taip rūpinaisi šios moters namų ūkiu?

Tomas Robinsonas valandėlę patylėjo, paskui atsakė:

— Kad jai lyg ir nebuvo kas pagelbsti, kaip jau sakiau...

— O misteris Juelas, o septyni vaikai?

— Tai kad jai niekas lyg ir nepadėdavo, kaip man atrodė...

— Ir tu visus tuos darbus dirbai tik iš geros širdies, vaikine?

— Norėjau jai padėti.

Misteris Džilmeris pažvelgė į prisiekusiuosius ir kreivai šyptelėjo.

— Labai jau tu geras... tiek dirbai ir neėmei nė cento?

— Neėmiau, sere. Man tikrai buvo jos gaila, ji tiek dirbo, atrodė, kad viena už visus...

— Tau buvo gaila jos, tau buvo gaila? — Misteris Džilmeris vos nepašoko iki lubų.

Liudytojas suprato savo klaidą ir nejaukiai pasimuistė kėdėje. Bet klaida jau buvo padaryta. Apačioje, salėje, Tomo Robinsono atsakymas nepatiko niekam. Misteris Džilmeris ilgokai patylėjo, kad publikai liktų stipresnis įspūdis.

— Vadinasi, lapkričio dvidešimt pirmąją tu ėjai pro šalį kaip visuomet ir ji paprašė tavęs sukapoti spintą?

— Ne, sere.

— Tu neigi, kad ėjai pro šalį?

— Ne, sere. Ji sakėsi turinti man kažkokio darbo kambaryje...

— Ji sakė prašiusi tavęs sukapoti spintą, juk taip?

— Ne, sere, ne taip.

— Tu nori pasakyti, kad ji meluoja, vaikine?

Atikus pakilo, bet Tomas Robinsonas apsiėjo ir be jo.

— Aš nenoriu pasakyti, kad ji meluoja, misteri Džilmeri, aš noriu pasakyti, kad ji klysta.

Į visus tolesnius dešimt klausimų, kuriuos misteris Džilmeris uždavė pagal Meijelos papasakotą versiją, kaltinamasis atsakinėjo vienodai — ji klysta.

— Tai gal misteris Juelas neišvijo tavęs iš namų, vaikine?

— Ne, sere, nepasakyčiau.

— O ką tu pasakytum?

— Aš pats išbėgau, nelaukiau, kol jis ims mane vyti.

— Jeigu jau tu toks nekaltas, tai ko taip greitai išdūmei?

— Sere, aš išsigandau.

— Ko išsigandai, jeigu sąžinė švari?

— Kaip sakiau, sere, kiekvienam negrui pavojinga... įsipainioti į tokią istoriją.

— Bet tu juk neįsipainiojai. Tu liudijai, kad nepasidavei Meijelai Juel. O gal bijojai, kad ji tavęs, tokio stipraus jaučio, neprimuštų, ir todėl pabėgai?

— Ne, sere, aš bijojau pakliūti į teismą, ir vis tiek pakliuvau.

— Bijojai arešto, bijojai, kad reikės atsakyti už tai, ką padarei?

— Ne, sere, bijojau, kad reikės atsakyti už tai, ko nepadariau.

— Daraisi įžūlus, vaikine.

— Ne, sere, nė kiek.

Tolesnės misterio Džilmerio apklausos negirdėjau, nes Džemis liepė man išvesti Dilą. Dilas kažkodėl pravirko ir niekaip negalėjo susitvardyti; iš pradžių jis verkšleno tyliai, o paskui jau daug kas balkone išgirdo jo kūkčiojimus. Džemis pasakė, kad aš būtinai turiu išvesti Dilą, kitaip jis mane privers tą padaryti, o pastorius Saiksas irgi pasakė, kad geriau būtų išeiti, taigi man teko paklusti. Tą dieną Dilas atrodė sveikutėlis, jautėsi gerai, ir aš pagalvojau, kad tokia savijauta — turbūt jo pabėgimo iš namų pasekmė.