Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Jau nusigręždamas nuo prisiekusiųjų, Atikus kažką pasakė labai tyliai, ir aš nenugirdau. Tuos žodžius jis ištarė ne tiek teismui, kiek sau pačiam. Aš kumštelėjau Džemį.

— Ką jis pasakė?

— Gerai nenugirdau, bet, rodos, taip: dėl Dievo, patikėkite juo.

Staiga Dilas persilenkė per mane ir truktelėjo Džemį už rankovės:

— Žiūrėk tenai!

Mes pažvelgėm, kur jis rodė pirštu, ir mūsų širdys nustojo plakusios. Taku, tiesiai Atikaus link, ėjo Kelpurnija. 21

Ji nedrąsiai sustojo prie pertvaros ir ėmė laukti, kol teisėjas Teiloras ją pastebės. Ji ryšėjo švarutėlę prijuostę ir laikė rankoje voką.

Teisėjas Teiloras pamatė ją ir tarė:

— Jūs Kelpurnija, ar ne?

— Taip, sere. Gal leisite, sere, perduoti misteriui Finčui raštelį? Jis visai nesusijęs su... šiuo teismu.

Teisėjas Teiloras linktelėjo. Atikus paėmė voką iš Kelpurnijos, perskaitė raštelį ir pasakė:

— Teisėjau, aš... čia mano sesers laiškas. Ji rašo, kad mano vaikai kažkur dingo, jų nėra nuo vidudienio... aš... ar būtų galima...

— Aš žinau, kur jie, Atikau, — prabilo misteris Andervudas. — Antai viršuje, negrų galerijoje. Jie atsisėdo ten pirmą valandą aštuoniolika minučių.

Mūsų tėvas atsigręžė ir pakėlė galvą į viršų.

— Džemi, lipk žemyn, — paliepė jis. Paskui kažką pasakė teisėjui, bet mes neišgirdome. Mes prasispraudėme pro pastorių Saiksą ir nuėjome prie laiptų.

Apačioje mūsų laukė Atikus ir Kelpurnija. Kelpurnija atrodė suirzusi, o Atikus — labai pavargęs. Džemis šokinėjo iš džiaugsmo.

— Mes juk laimėjome, tiesa?

— Nežinau, — trumpai atsakė Atikus. — Jūs čia išbuvote visą popietę? Keliaukite su Kelpurnija vakarienės... ir niekur neikite iš namų.

— Atikau, leisk mums grįžti, — ėmė maldauti Džemis. — Leisk mums išklausyti sprendimą, labai prašau, tėte.

— Prisiekusieji gali grįžti bet kuriuo momentu... — Mes matėme, kad Atikus buvo linkęs nusileisti.

— Na, jei jau viską girdėjote, tai galite pasiklausyti ir pabaigos. Leidžiu visiems grįžti po vakarienės, tik valgykite neskubėdami, nes nieko svarbaus daugiau neįvyks... Jei prisiekusieji dar tarsis, galėsite palaukti drauge su mumis. Tik aš manau, kad viskas jau bus baigta, kol jūs grįšite.

— Manai, kad jį taip greitai išteisins? — paklausė Džemis.

Atikus prasižiojo ir buvo kažką besakąs, bet užsičiaupė ir nuėjo sau.

Aš ėmiau melsti Dievą, kad pastorius Saiksas išsaugotų mūsų vietas, bet tuojau lioviausi, nes prisiminiau, kaip žmonės sujudo, išėjus prisiekusiesiems. Ir šįvakar jie užplūs užkandinę, barą, viešbutį, nebent būtų iš anksto atsigabenę ir vakarienę.

Kelpurnija nusivedė mus namo.

— Jums tik kailį iškaršti! Kur tai matyta — vaikai klausosi tokių dalykų! Misteri Džemi, nejaugi tu nieko geresnio nesugalvojai, kaip nusitempti savo mažą sesutę į tokį teismą? Mis Aleksandrą gali priepuolis ištikti, kai ji tai sužinos. Argi čia vaikams klausytis...

Gatvėje degė žibintai, ir mes, eidami pro juos, matėme apmaudingą Kelpurnijos profilį.

— Aš maniau, misteri Džemi, kad tu ant pečių nešioji ne kopūstą... Ir šauk tu man į galvą! Juk ji tavo maža sesutė! Kur tai matyta, sere! O gal tau visai ne gėda? Gal tu visai supratimo neturi?

Aš džiūgavau. Tiek daug įvykių nutiko per tokį trumpą laiką, visų metų prireiks, kol susigaudysiu juose, o čia dar Kelpurnija duoda pipirų brangiajam savo Džemiui. Kažin kokį dar stebuklą atneš mums šis vakaras? Džemis patenkintas kikeno.

— O ar tau neįdomu sužinoti, kaip ten buvo, Kela?

— Prikąsk liežuvį! Turėtum eiti galvą nuleidęs iš gėdos, o jis dar šaiposi... — Ir Kelpurnija ėmė grasinti Džemiui baisiomis bausmėmis, tačiau Džemis nė nemirktelėjo. Kopdama laipteliais, Kelpurnija sviedė tradicinę savo frazę: — Jeigu misteris Finčas tavęs neišvanos, tai aš išvanosiu! Marš į namus!

Džemis įėjo į vidų išsišiepęs, o Kelpurnija, tylomis linktelėjusi, leido Dilui vakarieniauti su mumis.

— Tik tuojau pat paskambink mis Reičelei ir pasakyk, kur esi, — pasakė ji. — Ji visur lakstė, ieškojo tavęs... Žiūrėk, ko gero, išsiųs tave rytoj rytą atgal į Meridianą.

Mus pasitiko teta Aleksandra ir vos nenualpo, kai Kelpurnija pasakė jai, kur mes buvome. Man pasirodė, kad ji labai įsižeidė, kai mes pasakėme, jog Atikus leido mums grįžti, nes per vakarienę neištarė nė žodžio. Ji tik knaisiojosi po lėkštę, liūdnai įbedusi akis į stalą. Kelpurnija tuo tarpu gausiai mus maitino. Ji įpylė mums pieno, prikrovė bulvių salotų bei kumpio, murmėdama čia tyliau, čia vėl garsiau: „Neturi gėdos...“

— Dabar iš lėto valgykite, — galų gale sukomandavo ji.

Pastorius Saiksas išsaugojo mūsų vietas. Mes labai nustebome išgirdę, kad teismo salė atrodė lygiai taip pat, kaip mums išeinant, tik su menkais pakitimais: prisiekusiųjų vietos buvo tuščios, kaltinamojo nebebuvo, teisėjo Teiloro irgi nebebuvo, bet jis grįžo, kai mes sėdomės į savo vietas.

— Niekas nė nepajudėjo, — tarė Džemis.

— Kai kurie buvo pakilę, kai prisiekusieji išėjo, — tarė pastorius Saiksas. — Vyriškiai atnešė savo moterims pavalgyti, moterys pamaitino vaikus.

— Ar jie jau seniai tariasi? — paklausė Džemis.

— Gal kokį pusvalandį. Dar kalbėjo misteris Finčas ir misteris Džilmeris, o teisėjas Teiloras tarė žodį prisiekusiesiems.

— Ką jis? — paklausė Džemis.

— Ką sakė? O, jis kalbėjo visai neblogai. Aš nieko negalėčiau jam prikišti... Labai teisingai kalbėjo. Jeigu, sako, esate įsitikinę taip, tai turite priimti tokį sprendimą, o jeigu kitaip, tai kitokį nuosprendį. Man atrodė, kad jis kiek linksta į mūsų pusę... — Pastorius Saiksas pasikrapštė pakaušį.

Džemis šyptelėjo.

— Jis neturėtų niekur linkti, pastoriau, bet nesijaudinkite, mes bylą laimėjome, — pasakė jis viską išmanančio žmogaus tonu. — Neįsivaizduoju, kokie prisiekusieji galėtų nuteisti žmogų pagal tokius parodymus, kokius mes girdėjome...

— Nebūkite taip tvirtai įsitikinęs, misteri Džemi. Aš niekada nesu girdėjęs, kad prisiekusieji priimtų nuosprendį negro naudai prieš baltąjį...

Bet Džemis ėmė prieštarauti pastoriui Saiksui, ir mums teko išklausyti ilgus Džemio samprotavimus apie liudytojų parodymus dėl išprievartavimo: jeigu moteris sutinka, tai nėra išprievartavimas, bet ji turi būti bent jau aštuoniolikos metų (pas mus, Alabamoje), o Meijelai buvo devyniolika. Tokiu atveju ji turi spardytis ir rėkti, ir ją reikia nugalėti, įveikti, o geriausia taip trinktelėti, kad išsitiestų be sąmonės. Bet jeigu jai nėra aštuoniolikos, tada viso to nereikia.

— Misteri Džemi, — švelniai pertraukė jį pastorius Saiksas, — mažajai ledi nederėtų klausytis tokių...

— Ai, ji nesupranta, apie ką mes kalbame, — tarė Džemis.

— Čia suaugusiųjų reikalai, tiesa, Paukšteli?

— Visai ne, aš suprantu kiekvieną tavo žodį.

Matyt, aš jį įtikinau, nes Džemis užsičiaupė ir nieko daugiau apie tai nekalbėjo.

— Kiek valandų, pastoriau? — paklausė jis.

— Greitai aštuonios.

Pažvelgusi žemyn, pamačiau apačioje vaikščiojantį Atikų. Susikišęs rankas į kišenes, jis žingsniavo palei langus, paskui palei pertvarą iki prisiekusiųjų vietų. Apžvelgė jų kėdes, įdėmiai pažiūrėjo į teisėją Teilorą, sėdintį savo soste, paskui apsigręžė ir nužygiavo tuo pačiu keliu atgal. Aš sugavau jo žvilgsnį ir pamojavau jam. Į mano sveikinimą jis atsakė linktelėjimu ir žingsniavo toliau.