Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Misteris Džilmeris stovėjo prie lango ir kalbėjosi su misteriu Andervudu. Bertas, teismo sekretorius, sėdėjo atsilošęs ir užsikėlęs kojas ant stalo; jis be paliovos rūkė.

Jie vieninteliai teismo salėje — Atikus, misteris Džilmeris, giliai įmigęs teisėjas Teiloras ir Bertas — atrodė normaliai. Tokioje sausakimšoje teismo salėje aš dar niekada nebuvau girdėjusi tokios bylos. Tik retkarčiais klyktelėdavo sunerimęs kūdikis ar koks vaikas paskubomis išbėgdavo laukan, bet suaugusieji sėdėjo kaip bažnyčioje. Galerijoje aplink mus, pilni bibliškos kantrybės, sėdėjo ir stovėjo negrai.

Senoviškas teismo laikrodis barkštelėjęs išmušė valandas, aštuonis kurtinančius smūgius, kurie kiaurai mus persmelkė.

Kai jis išmušė vienuolika kartų, aš visai nuleipau: pavargau kovodama su miegu, todėl leidau sau snustelėti, atsišliejusi į pastoriaus Saikso petį. Netrukus krūptelėjusi nubudau ir labai stengiausi nebeužmigti — ėmiau skaičiuoti galvas apačioje: buvo šešiolika plikų, keturiolika buvo galima pavadinti rudom, keturiasdešimt kaštoninių ir visai juodų, ir čia aš prisiminiau, ką man aiškino Džemis tuo laikotarpiu, kai buvo susižavėjęs psichologiniais bandymais: jeigu labai daug žmonių, sakykim, pilnas stadionas, imtų galvoti vieną ir tą patį, pavyzdžiui, kad miške užsidegtų medis, tai tas medis tikrai užsiliepsnotų pats savaime. Kažin kad taip paprašius kiekvieną ten, apačioje, galvoti apie Tomo Robinsono išteisinimą; bet tikriausiai nieko neišeitų, jeigu visi tokie nuvargę kaip aš.

Dilas kietai miegojo, atsirėmęs į Džemio petį, o Džemis sėdėjo tylutėlis.

— Kaip ilgai, ar ne? — paklausiau aš.

— Ilgai, Paukšteli, — patenkintas atsakė jis.

— O iš tavo kalbų atrodė, kad viskas truks penkias minutes.

Džemis pakėlė antakius.

— Yra dalykų, kurių tu nesupranti, — tarė jis, o aš buvau taip pavargusi, kad nesiginčijau.

Matyt, buvau visai išbudusi, nes pasijutau kažkaip keistai. Panašų jausmą buvau patyrusi pernai žiemą, ir mane nukrėtė drebulys, nors vakaras buvo karštas. Tas keistas jausmas vis stiprėjo, kol pasidarė visai toks, kaip aną šaltą vasario rytą, kai tylėjo strazdai giesmininkai, kai dailidės liovėsi stuksenę prie naujo mis Modės namo ir visų kaimynų durys buvo uždarytos sandariai kaip Redlių namuose. Tuščia, apleista, lyg ko laukianti gatvė — ir pilnut pilnutėlė žmonių teismo salė. Troški vasaros naktis tokia pat, kaip anas žiemos rytas. Štai misteris Hekas Teitas įeina į salę ir kažką sako Atikui, ir man atrodo, kad jis avi aulinius batus ir dėvi odinę striukę. Atikus liaujasi tyliai žingsniavęs ir užkelia koją ant kėdės pakojos; jis klausosi misterio Teito ir palengva brauko sau per šlaunį. Rodos, misteris Teitas ims ir pasakys:

— Šaukite, misteri Finčai...

Bet misteris Teitas tarė:

— Prašome tvarkos.

Jo balsas nuskambėjo taip valdingai, kad visi bematant pakėlė galvas. Misteris Teitas išėjo iš salės ir grįžo su Tomu Robinsonu. Jis nulydėjo Tomą į jo vietą šalia Atikaus ir pats pasiliko stovėti šalia. Teisėjas Teiloras sukruto, pasitempė ir įsmeigė akis į tuščias prisiekusiųjų vietas.

Paskui viskas vyko kaip sapne: aš tarsi sapnavau, kad grįžo prisiekusieji, jie judėjo kaip plaukikai po vandeniu, o teisėjo Teiloro balsas skambėjo iš toli ir buvo vos girdimas. Aš pamačiau tai, ką gali pamatyti tik advokato vaikas, ką gali pastebėti tik jis — man atrodė, kad Atikus eina gatve, kelia šautuvą prie peties ir spaudžia gaiduką, o aš jau iš anksto žinau, kad šautuvas neužtaisytas.

Prisiekusieji niekada nežiūri įkaitinamąjį, kurį jie nuteisė, ir dabar nė vienas iš prisiekusiųjų nė nežvilgtelėjo į Tomą Robinsoną. Prisiekusiųjų seniūnas padavė popieriaus lapą misteriui Teitui, tas perdavė jį sekretoriui, o sekretorius — teisėjui...

Aš užsimerkiau. Teisėjas Teiloras skelbė prisiekusiųjų balsus: „Kaltas... kaltas... kaltas... kaltas“ Aš šnairomis dirstelėjau į Džemį: jo pirštai buvo taip tvirtai įsikibę į balkono kraštą, kad net pabalo, o pečiai krūpčiojo, tarsi kiekvienas „kaltas“ būtų dūręs jam į nugarą.

Teisėjas Teiloras kažką pasakė. Jis laikė sugniaužęs rankoje plaktuką, bet nebeldė. Lyg pro dūmus mačiau, kaip Atikus renka popierius nuo stalo ir krauna juos į portfelį. Paskui spragtelėjo portfelio užraktas. Atikus nuėjo prie sekretoriaus ir kažką jam pasakė, linktelėjo misteriui Džilmeriui, paskui grįžo prie Tomo Robinsono ir kažką jam pašnibždėjo. Šnibždėjo laikydamas ranką Tomui ant peties. Paskui Atikus pasiėmė nuo kėdės atlošo švarką ir užsimetė ant nugaros.

Jis išėjo iš salės, bet pro kitas duris negu visuomet. Matyt, jis norėjo greičiau grįžti į namus, nes skubiai žingsniavo pietinių durų link. Aš žiūrėjau į jo galvą kol jis priėjo prie durų. Bet jis nepažvelgė aukštyn.

Kažkas mane pakrutino, bet aš neįstengiau atitraukti akių nuo žmonių apačioje, nuo vienišos Atikaus figūros ant tako.

— Mis Džiną Luiza.

Aš apsižvalgiau. Aplink visi stovėjo. Negrai už mūsų nugarų ir visoje galerijoje buvo pakilę iš savo vietų. Pastoriaus Saikso balsas buvo toks pat tolimas, kaip ir teisėjo Teiloro:

— Stokite, mis Džiną Luiza. Jūsų tėtis išėjo. 22

Dabar atėjo eilė verkti Džemiui. Kai mes brovėmės pro džiūgaujančią minią jo veidu sruvo piktos ašaros.

— Tai neteisinga, — murmėjo jis visą laiką iki aikštės kampo, kur radome mūsų laukiantį Atikų. Atikus stovėjo po žibinto stulpu ir atrodė taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę: jo liemenė buvo užsegiota, tvarkingai parištas kaklaraištis, blykčiojo laikrodžio grandinėlė, o jis pats buvo ramus ir santūrus kaip visuomet.

— Tai neteisinga, Atikau, — pasakė Džemis.

— Taip, sūnau, neteisinga.

Mes nuėjome namo.

Teta Aleksandra laukė mūsų. Ji buvo su chalatu, bet aš galėjau eiti lažybų, kad korseto nebuvo nusiėmusi.

— Man labai gaila, broli, — tyliai tarė ji.

Aš niekad nebuvau girdėjusi, kad ji sakytų Atikui „broli“, todėl slapčia žvilgtelėjau į Džemį, bet jis nesiklausė. Jis čia pakeldavo akis į Atikų, čia vėl nudelbdavo į grindis; gal jam atrodė, kad ir Atikus kažkuo kaltas dėl nuosprendžio Tomui Robinsonui.

— Kas jam? — paklausė tetulė, rodydama į Džemį.

— Greitai atsipeikės, — tarė Atikus. — Byla jį per daug sukrėtė. — Mūsų tėvas atsiduso. — Eime miegoti. Jeigu anksti neatsikelsiu, nežadinkite manęs.

— Pirmiausia, aš manau, nereikėjo leisti jiems...

— Čia jų tėvynė, Aleksandra, — tarė Atikus. — Jeigu mes ją taip sutvarkėme, tai tegu jie mokosi joje gyventi.

— Bet jiems nėra reikalo vaikščioti po teismus ir terliotis tame...

— Ten tas pats Meikombas, kaip ir misionierių draugijos arbatėlėse.

— Atikau... — tetos Aleksandros akyse pasirodė išgąstis. — Kam kam, o tau nederėtų dėl to tūžti.

— Aš nesu įtūžęs, aš tiesiog pavargęs. Einu miegoti.

— Atikau, — niūriai pašaukė Džemis.

Jis atsigręžė tarpduryje.

— Taip, sūnau?

— Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?

— Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys... ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. Labos nakties.

Rytmetį viskas atrodė ne taip baisu. Atikus atsikėlė kaip visuomet su gaidžiais, ir mes, atslinkę į svetainę, jau radome jį, įnikusį į „Mobilo kroniką“. Apsimiegojusiame Džemio veide Atikus perskaitė klausimą, kurio tas dar neįstengė balsu pasakyti.