Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tai nuvažiuok į Montgomerį ir pakeisk įstatymą.

— Tu net neįsivaizduoji, kaip tai sunku padaryti. Aš nesulauksiu, kol jis bus pakeistas, o tu, jeigu sulauksi, irgi būsi jau senis.

Bet Džemis neatlyžo.

— Ne, sere, prisiekusiuosius reikia vyti šalin. Juk Tomas nebuvo kaltas, o jie pasakė, kad kaltas.

— Tomas būtų laisvas, sūnau, jei prisiekusiųjų vietose sėdėtum tu ir dar vienuolika tokių pat berniukų, — tarė Atikus. — Tu dar nesusidūrei gyvenime su tuo, kas kliudo žmogui protingai mąstyti. Tie dvylika prisiekusiųjų kasdieniniame gyvenime yra visai protingi žmonės, bet tu pats matei — kažkas ėmė ir sumaišė jiems protą. Panašų atsitikimą matei ir aną naktį prie kalėjimo. Toji gauja pasitraukė ne todėl, kad būtų susipratusi, o todėl, kad mes buvome ten. Kažkas yra mūsų gyvenime, kas verčia žmones pamesti galvas, — jie nori būti teisingi, bet negali. Mūsų teismuose, jei tik baltasis stoja prieš negrą visada laimi baltasis. Apgailėtini faktai, bet faktai.

— Ir vis tiek tai neteisinga, — atkakliai tvirtino Džemis. Jis pastukseno kumščiu sau į kelį. — Negalima nuteisti žmogaus dėl tokių įrodymų, negalima, ir gana.

— Tu nebūtum galėjęs, o jie galėjo ir nuteisė. Augdamas pastebėsi panašių dalykų. Teisme žmogus turėtų rasti daugiausia teisybės, nepaisant to, kokios spalvos jo oda, bet žmonės atsineša savo neapykantą ir į prisiekusiųjų suolą. Paaugęs pamatysi, kaip baltasis kiekviename žingsnyje apgaudinėja negrą, bet niekada nepamiršk, ką tau dabar pasakysiu, — jeigu baltasis apgauna negrą, tai nesvarbu, kas jis — ar turtingas, ar iš pačios geriausios šeimos, — jis vis tiek yra šlamštas.

Atikus kalbėjo tyliai, bet paskutinis žodis mus sutrikdė. Aš pakėliau galvą — Atikus atrodė įsikarščiavęs.

— Man užvis bjauriausia, kai baltasis niekšas naudojasi negro tamsumu. Neapgaudinėkite savęs — sąskaita mums vis auga, ir vieną gražią dieną už viską turėsime sumokėti. Tikiuosi, kad jums, vaikai, neteks to patirti.

Džemis pasikasė galvą. Ir staiga išplėtė akis.

— Atikau, — pasakė jis, — o kodėl prisiekusiųjų suole niekada nesėdi tokie žmonės kaip mes arba mis Modė? Tarp prisiekusiųjų niekada nepamatysi nė vieno meikombiečio; visi jie iš provincijos.

Atikus atsilošė savo supamojoje kėdėje. Kažkodėl jis žiūrėjo į Džemį labai patenkintas.

— Aš laukiau, kada tau dingtelės šita mintis, — tarė jis. — Priežasčių daugybė. Pirmiausia mis Modė negali sėsti į prisiekusiųjų suolą, nes ji moteris...

— Tai Alabamoje moterims negalima? — pasipiktinau aš.

— Negalima. Tikriausiai dėl to, kad gležnos mūsų damos būtų apsaugotos nuo tokių nešvarių dalykų kaip Tomo byla. Be to, — šyptelėjo Atikus, — aš abejoju, ar galėtume bent vieną bylą išspręsti iki galo, nes damos vis klausinėtų ir klausinėtų be galo.

Mudu su Džemiu nusijuokėme. Įspūdingai atrodytų mis Modė prisiekusiųjų suole. O misis Djuboz sėdėtų savo krėsle ant ratukų: „Liaukis stuksenęs, Džonai Teilorai, aš noriu kai ko paklausti šitą žmogų.“ Gal ir teisūs buvo mūsų proseniai.

— Na, o tokie žmonės kaip mes, — kalbėjo Atikus, — irgi kada nors atsiims. Mes turime tokius prisiekusiuosius, kokių patys nusipelnėme. Pirmiausia šaunieji Meikombo piliečiai tokiais dalykais nesidomi.

Antra — jie bijo. Negana to...

— Ko bijo? — paklausė Džemis.

— Na, pavyzdžiui, jeigu misteriui Linkui Dizui reikėtų spręsti, kokią kompensaciją turėtų sumokėti, sakykim, mis Reičelė mis Modei, jeigu būtų partrenkusi ją automobiliu. Bet Linkui būtų nesmagu netekti vienos ar kitos savo pirkėjos, ar ne? Taigi jis sakytų teisėjui Teilorui negalįs sėsti į prisiekusiųjų suolą, nes neturįs ką palikti savo vietoje parduotuvėje. Ir teisėjas Teiloras jį paleistų. Jis kartais baisiai pyksta, bet atleidžia.

— O kodėl jis turėtų galvoti, kad jos abi iš jo nebepirktų? — paklausiau aš.

Džemis pasakė:

— Mis Reičelė nebepirktų, o mis Modė pirktų. Juk prisiekusieji balsuoja slaptai, tiesa, Atikau?

Mūsų tėvas trumpai nusijuokė.

— Tau dar reikia nueiti ilgą kelią. Taip, prisiekusiojo žodis yra slaptas. Prisiekusiojo vardas įpareigoja žmogų turėti apie ką nors savo nuomonę ir ją pareikšti. O žmonės nemėgsta to daryti. Kartais tai labai nemalonu.

— Tomo prisiekusieji tikriausiai labai greitai pasakė savo nuomonę, — sumurmėjo Džemis.

Atikus pačiupinėjo laikrodžio kišenėlę.

— Ne, nelabai greitai, — jis kalbėjo ne tiek mums, kiek sau pačiam. — Ir vienas dalykas privertė mane pagalvoti, kad čia galbūt yra pradžia. Prisiekusieji tarėsi ne vieną valandą. Kad ir koks nepalankus būtų nuosprendis, bet paprastai jie paskelbia jį per keletą minučių. O šį kartą... — jis nutilo ir pažvelgė į mus. — Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti, kad vieną prisiekusiųjų jiems teko ilgokai įkalbinėti — iš pradžių tas asmuo reikalavo Tomą išteisinti.

— Kas jis? — Džemis labai nustebo.

Atikaus akys suspindėjo.

— Neturėčiau sakyti, bet šį kartą pasakysiu. Tai vienas iš jūsų bičiulių, gyvenančių Senajame Sareme...

— Iš Kaningemų? — šūktelėjo Džemis. — Iš... bet aš ten nemačiau Kaningemų... Tu, matyt, juokauji. — Džemis žiūrėjo į Atikų iš padilbų.

— Jų giminaitis. Tarsi nujausdamas, aš jo nenušalinau. Tarsi nujausdamas. O juk galėjau nušalinti.

— Garbės žodis! — Džemis buvo labai nustebęs. — Čia jie nori jį užmušti, čia apsisukę nori paleisti laisvėn... Kaip gyvas nesuprasiu tų žmonių.

Atikus pasakė, kad juos reikia tik pažinti. Jis pasakė, kad Kaningemai nieko iš kitų žmonių nėra paėmę ar priėmę nuo tos dienos, kai jie atkeliavo į Naująjį pasaulį. Jis pasakė apie juos dar vieną dalyką: jeigu jau kartą pelnei jų pagarbą, tai jie už tave galvą guldys. Ir Atikui pasirodę, o gal tik pasivaidenę, kad aną naktį, traukdamiesi nuo kalėjimo, jie pradėję gerbti Finčus. Ir dar Atikus pasakė, kad niekas neprivers Kaningemo pakeisti savo nuomonės, nebent tik stebuklas, ir tai tik drauge su kitu Kaningemu.

— Būtų tarp prisiekusiųjų dar vienas toks, ir jiems niekaip nepavyktų paskelbti mirties nuosprendžio.

— Tai tu sakai, kad tyčia nenušalinai iš prisiekusiųjų žmogaus, kuris aną naktį norėjo tave užmušti? — lėtai paklausė Džemis. — Kaip tu galėjai šitaip rizikuoti, Atikau, kaip tu galėjai?

— Gerai pagalvojęs suprasi, kad aš visai nerizikavau. Koks skirtumas tarp žmogaus, pasiruošusio pasmerkti, ir kito, lygiai taip pat pasiruošusio tą padaryti? O tarp žmogaus, pasiruošusio pasmerkti, ir kito, bent kiek išmušto iš vėžių, šioks toks skirtumas yra, ar ne? Iš visų tik jis vienintelis galėjo susvyruoti.

— O kas jis yra misteriui Valteriui Kaningemui? — paklausiau aš.

Atikus pakilo, pasirąžė ir nusižiovavo. Mums dar nebuvo laikas eiti gulti, bet mes žinojome, kad Atikus nori paskaityti. Jis pakėlė laikraštį nuo žemės, sulenkė jį perpus ir lengvai plekštelėjo man per viršugalvį.

— Leisk pagalvoti, — subumbėjo jis. — Aha, taip. Dvigubas pirmos eilės pusbrolis.

— Kaip suprasti?

— Dvi seserys ištekėjo už dviejų brolių. Daugiau tau neaiškinsiu — pati pasuk galvą.

Aš galvojau, galvojau ir nusprendžiau: jeigu aš ištekėčiau už Džemio, o Dilas turėtų seserį, kurią vestų, tai mūsų vaikai būtų dvigubi pirmos eilės pusbroliai.

— Kad juos kur galas, Džemi, — pasakiau aš, kai Atikus išėjo, — tai keisti žmonės. Jūs girdėjote, tetule?