Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Teta Aleksandra vąšeliu nėrė kilimėlį ir nežiūrėjo į mus, bet klausėsi. Ji sėdėjo kėdėje, pasistačiusi šalia krepšelį su siūlais ir išskleidusi kilimėlį ant kelių. Man visada būdavo neaišku, kodėl damos neria vilnonius kilimėlius, kai naktys tokios karštos.

— Girdėjau, — atsakė ji.

Prisiminiau tą nelaimingą istoriją, kaip aš kadaise stojau ginti jaunojo Valterio Kaningemo. Dabar džiaugiausi, kad tąkart jį gyniau.

— Kai prasidės mokslai, pasikviesiu Valterį pas mus pietų, — tariau aš, pamiršusi savo pasiryžimą prikulti jį, kai tik pamatysiu. — Kartais jis galės pabūti pas mus ir po pamokų. Vakare Atikus jį nuvežtų į Senąjį Saremą. Gal kada jis ir pernakvotų pas mus, kaip manai, Džemi?

— Ateis laikas — pažiūrėsime, — tarė teta Aleksandra. Jos žodžiai buvo grėsmingi, jie niekada nereikšdavo sutikimo. Nustebusi atsigręžiau į ją.

— Kodėl ne, tetule? Jie — geri žmonės.

Ji pažvelgė į mane pro akinių viršų.

— Aš nė kiek neabejoju, kad jie geri žmonės, Džiną Luiza. Bet jie ne iš mūsų rato.

— Teta nori pasakyti, kad jie netašyti, Paukšteli, — tarė Džemis.

— O ką tai reiškia?

— Na, neišprusę. Tokie, kurie mėgsta džiazą ir panašius dalykus.

— Tai kas, aš irgi...

— Nekalbėk kvailysčių, Džiną Luiza, — tarė teta Aleksandra. — Priežastis kita. Valterį Kaningemą galima nuprausti, nušveisti kuo švariausiai, apauti batais, apvilkti nauju kostiumu, bet jis vis tiek niekada neprilygtų Džemiui. Be to, toji šeima linkusi girtauti. Finčų šeimos moterys nesidomi tokiais žmonėmis.

— Tetu...ule, — nutęsė Džemis, — jai eina tik devinti metai.

— Tegu jau dabar žino.

Teta Aleksandra pasakė — kaip kirviu nukirto. Aš gerai prisiminiau, kaip ji paskutinį kartą atsistojo man skersai kelio. Aš taip ir nesupratau kodėl. Tąkart aš sumaniau aplankyti Kelpurniją jos namuose — man labai norėjosi pabūti jos viešnia, pažiūrėti, kaip ji gyvena, kas jos draugai. Bet tai pasirodė taip pat neįmanoma, kaip pamatyti kitą mėnulio pusę. Šį kartą tetos taktika buvo kitokia, bet tikslas tas pats. Gal ji dėl to ir atvažiavo pas mus gyventi, kad padėtų mums išsirinkti draugus. Ir aš ginčijausi su ja kiek įmanydama:

— Jeigu jie geri žmonės, tai kodėl aš negaliu būti gera Valteriui?

— Aš nesakiau, kad tu negali būti jam gera. Tu turi būti draugiška ir mandagi su juo, turi būti maloni su visais, mieloji. Bet neprivalai kviestis jo į namus.

— O jeigu jie būtų mūsų giminaičiai, tetule?

— Bet jie nėra giminaičiai, o jeigu ir būtų, aš sakyčiau tą patį.

— Tetule, — prabilo Džemis. — Atikus sako, kad draugą gali pasirinkti, o giminaičių nepasirinksi, jie ir liks giminaičiai, pripažinsi juos ar ne, todėl labai kvaila yra nepripažinti.

— Tikiu, kad jūsų tėvas galėjo taip pasakyti, — tarė teta Aleksandra, — bet aš niekada nesutiksiu, kad Džiną Luiza pasikviestų Valterį Kaningemą į šiuos namus. Net jei jis būtų ir dvigubos eilės pusbrolis, vis tiek nebūtų pageidaujamas šiuose namuose, nebent jis ateitų pas Atikų kokiu nors reikalu. Ir užteks apie tai kalbėti.

Ji pasakė griežčiausią NE, bet šį kartą turės paaiškinti kodėl.

— Bet aš noriu žaisti su Valteriu, tetule, tai kodėl negalima?

Ji nusiėmė akinius ir įbedė į mane akis.

— Aš tau pasakysiu kodėl, — tarė ji. — Todėl, kad... Valteris... yra... iš padugnių, štai kodėl tau negalima žaisti su juo. Aš neleisiu tau bičiuliautis su juo, perimti jo įpročius ir dar dievai žino ką. Tavo tėvui ir taip užtenka vargo su tavimi.

Nežinau, ką būčiau padariusi, jeigu Džemis nebūtų manęs sulaikęs. Jis apkabino mane rankomis per pečius ir nusivedė į savo kambarį gailiai raudančią. Atikus išgirdo mus ir kyštelėjo galvą į kambarį.

— Nieko, tėti, — sausai pasakė Džemis. — Nieko baisaus.

Atikus dingo už durų.

— Imk, Paukšteli, pakramtyk.

Džemis iš kišenės išsitraukė kramtomosios gumos gabalėlį. Užtrukau penkias minutes, kol kietą gabalėlį paverčiau maloniu minkštu gumulėliu.

Džemis tvarkė savo tualetinį staliuką. Jo plaukai styrojo ant viršugalvio ir pakaušio, ir aš pagalvojau, kad kažin ar kada nors jie bus tokie, kaip suaugusio vyro. O gal jam reikėtų nusiskusti ir auginti juos iš naujo, tada jie dailiai gultų prie galvos? Aš pastebėjau, kad jo antakiai pasidarė tankesni, o jis pats suliesėjo. Ir sparčiai augo.

Džemis atsigręžė ir, matyt, pagalvojęs, kad aš vėl pradėsiu bliauti, pasakė:

— Jeigu prižadi niekam nesakyti, aš tau kai ką parodysiu.

Aš linktelėjau galvą. Droviai šypsodamasis, jis atsisagstė marškinius.

— Kas čia?

— Nematai?

— Ne.

— Ogi plaukai.

— Kur?

— Štai čia. Žiūrėk.

Jis ką tik buvo mane paguodęs, todėl aš pasakiau, kad labai gražiai atrodo, nors iš tiesų nieko nemačiau.

— Tai tikrai labai puiku, Džemi.

— Pažastyse irgi, — tarė jis. — Jau kitais metais žaisiu futbolą. Paukšteli, tu nesikrimsk dėl tetos žodžių.

O, rodos, dar tik vakar liepė man pačiai neerzinti tetos.

— Juk žinai, ji prie mergaičių nepratusi, — pasakė Džemis, — ir dar prie tokių kaip tu. Ji nori padaryti iš tavęs tikrą ledi. Gal tu imkis siuvimo ar šiaip ko?

— Nė velnio. Ji manęs nemėgsta, štai kas, o man nusispjauti. Aš įsiutau ne dėl to, kad ji pasakė, jog Atikui su manimi vienas vargas, o dėl to, kad Valterį Kaningemą pavadino padugne. Kartą aš paklausiau Atikų, ar tikrai jam su manimi didžiausias vargas, ir jis pasakė, kad ne toks jau didelis, nes jis visada randa kalbą su manimi, ir kad aš nė nekvaršinčiau sau galvos dėl tokių niekų. Ne, aš dėl Valterio... tas berniukas visai ne padugnė, Džemi. Jis ne toks, kaip Juelai.

Džemis nusitraukė batus ir užkėlė kojas ant lovos. Jis atsirėmė į pagalvę ir įjungė sieninę lempą galvūgalyje.

— Žinai ką, Paukšteli? Aš viską išsiaiškinau. Ilgai galvojau ir pagaliau išsiaiškinau. Pasaulyje yra keturių rūšių žmonės. Paprasti — kaip mes ir mūsų kaimynai, tokie kaip Kaningemai, kaimo gyventojai, paskui tokie kaip Juelai iš sąvartyno, ir dar negrai.

— O kam priklauso kinai ir metisai iš Boldvino apygardos?

— Aš kalbu tik apie Meikombo apygardą. Mūsiškiai nemėgsta Kaningemų, Kaningemai nemėgsta Juelų, o Juelai nekenčia negrų ir niekina juos, štai kur šuo pakastas.

Aš pasakiau Džemiui, kad jeigu taip, tai keista, kodėl prisiekusieji iš Kaningemų rūšies žmonių neišteisino Tomo Juelų pykčiui.

Džemis tik numojo ranka į mano žodžius, tarsi jie būtų buvę visai vaikiški.

— Žinai, ką, — tarė jis, — aš pats mačiau, kaip Atikus muša koja į taktą, kai per radiją groja džiazą ir jis baisiausiai mėgsta išgrandyti puodus...

— Tai mes visai panašūs į Kaningemus, — pertraukiau aš jį. — Nesuprantu, kodėl tetulė...

— Ne, leisk man pasakyti... Panašūs, žinoma, bet vis tiek kitokie. Kartą Atikus sakė, kad tetulė kelia mūsų šeimą į padanges dėl to, kad mes tegalime gera kilme didžiuotis, o kišenėje nė cento neturime.

— Nežinau, Džemi, nežinau... O man Atikus kartą sakė, kad tos senos šeimos yra grynas nesusipratimas, nes visos giminės yra vienodai senos. Aš paklausiau, ar negrų ir anglų irgi senos, ir jis atsakė, kad taip.

— Gera kilmė nereiškia senos šeimos, — pasakė Džemis.

— Man atrodo, kad svarbiausia yra, nuo kada tavo šeima moka skaityti ir rašyti. Aš labai daug galvojau, bet kitos priežasties niekaip negalėjau sugalvoti. Kadaise, labai seniai, kai Finčai dar gyveno Egipte, vienas iš jų išmoko keletą hieroglifų, paskui jų išmokė sūnų. — Džemis nusijuokė. — Įsivaizduoji? O tetulė didžiuojasi, kad jos prosenelis mokėjo skaityti ir rašyti... Rado kuo didžiuotis tos moterys!