Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Veidmainiai, misis Perkins, užkietėję veidmainiai, — kalbėjo misis Meriveder. — Mes, pietiečiai, bent jau šitos ydos neturime. Žmonės išlaisvino juos, bet nepamatysi, kad sėdėtų su jais prie vieno stalo. Šiaip ar taip, mes bent jau nemeluojame jiems, kad jie už mus nėra blogesni, bet tegu rūpinasi savo reikalais. Jie tegul gyvena, kaip jie nori, o mes — kaip mes norime. O jau tai moteriai, tai misis Ruzvelt, matyt, visai protas pasimaišė... Jai tikrai galvoje negerai, jeigu ji atvažiuoja į Birmingemą ir bando su jais posėdžiauti. Jeigu būčiau Birmingemo merė, aš...

Bet niekas iš mūsų nebuvo Birmingemo meras, o aš labai norėjau nors vieną dieną pabūti Alabamos gubernatore: tada aš paleisčiau Tomą Robinsoną taip greitai, kad misionierių draugija nespėtų nė mirktelėti. Prieš keletą dienų Kelpurnija pasakojo mis Reičelės virėjai, kad Tomas labai nusivylęs, ir nenutilo, kai aš įėjau į virtuvę. Ji pasakė, kad jam labai sunku kalėjime, bet Atikus daugiau nieko negali dėl jo padaryti, o kai jį vežė ten, tai paskutiniai jo žodžiai Atikui buvo tokie: „Likite sveiki, misteri Finčai, dabar jau nieko negalėsite padaryti, tai veltui ir nesistenkit.“ Kelpurnija sakė girdėjusi iš Atikaus, kad Tomas visai neteko vilties tą dieną, kai jį uždarė į kalėjimą. Ji sakė, kad Atikus bandė jį paguosti, įtikinėjo, kad jis neprarastų vilties, nes jis, Atikus, visomis išgalėmis stengsis, jog Tomas būtų išteisintas. Mis Reičelės virėja paklausė, kodėl Atikus nepasakė tvirtai, kad Tomas tikrai bus išteisintas, nes jį tokie žodžiai tikrai būtų labai paguodę. Kelpurnija jai atsakė: „Tu nežinai, kas yra įstatymas. Pagyventum advokato namuose, tai pirmiausia sužinotum, kad į nieką negalima atsakyti tiesiai „taip“ arba „ne“. Misteris Finčas niekada nepasakys „taip“, jeigu pats nebus tuo įsitikinęs.“

Čia trinktelėjo paradinės durys, ir aš išgirdau Atikaus žingsnius prieškambaryje. Ir iškart pagalvojau, kiek dabar galėtų būti valandų. Jis niekada taip anksti nepareidavo, o tomis dienomis, kai pas mus susirinkdavo misionierių draugija, jis nesirodydavo iki vėlaus vakaro.

Atikus pravėrė duris. Skrybėlę jis laikė rankoje, jo veidas buvo visas baltas.

— Atleiskite man, — pasakė jis, — prašau tęsti savo pokalbį, aš jums netrukdysiu. Aleksandra, gal galėtum trumpam ateiti į virtuvę? Man reikia Kelpurnijos.

Jis nuėjo ne per valgomąjį, o per koridorių ir į virtuvę įžengė pro galines duris. Teta Aleksandra ir aš jau buvome ten. Vėl virstelėjo valgomojo durys, ir pas mus atėjo mis Modė. Kelpurnija kilstelėjo nuo kėdės.

— Kela, — tarė Atikus, — norėčiau, kad nuvažiuotum su manimi pas Heleną Robinson į namus...

— Kas atsitiko? — paklausė teta Aleksandra, išgąsdinta keistos išraiškos mano tėvo veide.

— Tomas mirė.

Teta Aleksandra užsiėmė burną rankomis.

— Tomą nušovė, — pasakė Atikus. — Jis bandė pabėgti pasivaikščiojimo metu. Kalbama, kad jis kaip pakvaišęs puolė prie tvoros ir bandė per ją perlipti. Visų akivaizdoje...

— Ir jie nebandė jo sustabdyti? Nebandė kaip nors perspėti? — tetos Aleksandros balsas virpėjo.

— O taip, sargybiniai šaukė jam sustoti. Kelis kartus šovė į orą, o paskui į jį. Pataikė tada, kai jis buvo jau pačiame viršuje. Sako, kad jis lipo labai greitai ir būtų suspėjęs, jeigu ne luošoji ranka. Suvarė į jį septyniolika kulkų. Visai nereikėjo tiek daug šaudyti. Aš noriu, kad važiuotum su manim, Kela, ir padėtum pranešti šią žinią Helenai.

— Gerai, sere, — sumurmėjo Kelpurnija. Drebančiais pirštais ji negalėjo atsirišti prijuostės. Mis Modė priėjusi padėjo jai.

— Jis griebėsi už šiaudo, Atikau, — tarė teta Aleksandra.

— Viskas priklauso nuo požiūrio, — tarė jis. — Ką reiškia vienas negras tarp dviejų šimtų kitų negrų? Sargybiniams jis nebuvo Tomas, o tik kalinys, norįs pabėgti.

Atikus atsirėmė į šaldytuvą, pasikėlė akinius ir pasitrynė akis.

— Mes turėjome daug šansų laimėti, — kalbėjo jis. — Aš jam pasakiau savo nuomonę, bet garantuoti, kad tikrai laimėsime, negalėjau. Matyt, Tomas jau nieko gero iš baltųjų nesitikėjo, todėl pats bandė ieškoti išeities. Tu pasirengusi, Kela?

— Taip, sere.

— Važiuojame.

Teta Aleksandra atsisėdo į Kelpurnijos kėdę ir užsidengė veidą rankomis. Ji sėdėjo tyliai, taip tyliai, kad aš pagalvojau, ar tik ji nebus apalpusi. Girdėjau, kaip sunkiai alsuoja mis Modė, tarsi ką tik būtų kopusi laiptais, o valgomajame smagiai čiauškėjo viešnios.

Maniau, kad teta Aleksandra verkia, bet ji atitraukė rankas nuo veido, ir aš pamačiau, kad neverkia. Ji atrodė labai pavargusi. Paskui prabilo negyvu balsu:

— Negaliu pasakyti, kad pritariu viskam, ką jis daro, Mode, bet jis mano brolis, ir man tiesiog norisi žinoti, kada visa tai baigsis. — Ji pakėlė balsą. — Juk jam širdis plyšta. Jis stengiasi neparodyti, bet jam tikrai plyšta širdis. Kaip jis atrodė, kai... Ko jie dar iš jo nori, Mode, ko dar?

— Kas, Aleksandra? — paklausė mis Modė.

— Visas šitas miestas. Jiems labai patinka, kad jis daro tai, ką jie patys bijo daryti — ko gero, dar praras kokį centą. Jiems labai patinka, kai jis gadina sveikatą darydamas tai, ką jie patys bijo daryti, jie...

— Kalbėk tyliau, kad jos neišgirstų, — pasakė mis Modė. — O tu ar visada taip galvojai, Aleksandra? Ar mūsų meikombiečiai supranta tai, ar ne, bet mes mokame Atikui didžiausią duoklę, kokią galima mokėti žmogui. Mes patikime jam ginti teisingumą. To niekas neužginčys.

— Kas tie mes? — paklausė teta Aleksandra, net neįtardama, kad tokiu klausimu labai primena savo dvylikametį sūnėną.

— Ta saujelė žmonių, kurie įsitikinę, kad teisingumas nėra tik baltųjų privilegija; saujelė žmonių, kurie įsitikinę, kad teismas turi teisingai teisti visus, ne tik mus; saujelė žmonių, kuriems pakanka kuklumo suprasti, kad tik per Viešpaties malonę jie negimė juodaodžiais. — Mis Modė vėl kalbėjo įprastu ryžtingu tonu. — Saujelė šio miesto žmonių, kurie tikrai yra geros kilmės, štai kas tokie.

Jei būčiau atidžiau klausiusi, dabar būčiau geriau supratusi Džemio aiškinimus, kas yra gera kilmė, bet aš visa drebėjau ir negalėjau susivaldyti. Aš buvau mačiusi Enfildo fermos kalėjimą, Atikus man rodė kalinių pasivaikščiojimo kiemą. Jis buvo didelis kaip futbolo aikštė.

— Liaukis virpėjusi, — sukomandavo mis Modė, ir aš lioviausi. — Eime, Aleksandra, jos ir taip jau ilgai sėdi vienos.

Teta Aleksandra atsistojo ir išlygino suknelės raukšles ant klubų. Paskui iš už korseto išsitraukė nosinaitę ir išsišnypštė nosį. Tada palygino rankomis plaukus ir paklausė:

— Nieko nematyti?

— Nė trupučio, — atsakė mis Modė. — Ir tu su mumis, Džiną Luiza?

— Taip, mem.

— Tai eikime pas viešnias, — niūriai tarė ji.

Kai tik mis Modė atidarė duris į valgomąjį, viešnių balsai iš karto pasigirdo garsiau. Aš ėjau paskui tetą Aleksandrą ir mačiau, kaip ji, žengdama pro duris, pakėlė galvą.

— O, misis Perkins, — tarė teta, — jūsų puodelis jau tuščias. Leiskite jums įpilti kavos.

— Kelpurnija turėjo valandėlei išeiti su reikalu, Greise, — tarė mis Modė. — Leisk pasiūlyti tau dar gabalėlį gervuogių torto. Ar girdėjai, ką aną dieną padarė mano pusbrolis, tas, kuris mėgsta žvejoti?..

Taip jos vaikščiojo po kambarį nuo vienos besišypsančios damos prie kitos, pilstė kavą į tuščius puodelius ir siūlė saldumynus, tarsi nė nebūtų buvę didesnio malonumo, kaip laikinai apsieiti be Kelpurnijos.