Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Valgomasis vėl tyliai ūžė nuo jų kalbų.

— Taigi, misis Perkins, tas Graimsas Everetas tikrai šventas kankinys... jis... reikėjo vesti, tai jie pabėgo... kiekvieną šeštadienį kosmetikos salone... kai tik saulė nusileidžia. Jis eina gulti su... viščiukais, pilna pintine sergančių viščiukų, ir Fredas sako, kad viskas nuo to ir prasidėjo. Fredas sako...

Teta Aleksandra žvilgtelėjo į mane iš kito kambario galo ir nusišypsojo. Paskui linktelėjo galvą, rodydama į padėklą su pyragaičiais. Aš atsargiai pakėliau tą padėklą ir neskubėdama pasukau prie misis Meriveder. Taip mandagiai, kaip tik mokėjau, pasiūliau jai pasivaišinti. Jeigu jau tetulė tokią akimirką gali būti tikra ledi, tai ir aš galiu. 25

— Nereikia, Paukšteli. Išnešk jį ant laiptų.

— Džemi, tu pakvaišai?..

— Tau pasakyta išnešti jį ant laiptų.

Atsidususi paėmiau į saują mažą padarėlį, padėjau jį ant apatinio verandos laiptelio ir grįžau į savo sudedamąją lovą. Buvo rugsėjis, bet oras nė trupučio neatvėso, ir mudu tebemiegodavome galinėje stiklinėje verandoje kaip ir vasarą. Jonvabaliai dar nebuvo dingę, naktinės peteliškės ir muselės, kurios visą vasarą daužėsi į verandos stiklą, dar nebuvo iškeliavusios ten, kur iškeliauja atėjus rudeniui.

Ir kaip tas mažas pūkuotas vikšras pateko į namus? Matyt, užšliaužė aukštyn laipteliais, o paskui pralindo pro durų apačią. Pamačiau jį dėdama knygą ant grindų šalia lovos. Tie vikšrai tik colio ilgio, o paliesti kietai susisuka į pilką kamuoliuką.

Aš atsiguliau ant pilvo, ištiesiau ranką ir bakstelėjau jį pirštu. Jis susisuko. Paskui, matyt, pagalvojęs, kad pavojus praėjo, palengva išsitiesė. Jis pakeliavo kelis colius ant daugybės kojelių, ir aš vėl jį paliečiau. Jis vėl susisuko. Aš norėjau miego, todėl nutariau jį pribaigti. Jau tiesiau ranką, ir tada Džemis mane sulaikė.

Džemis žiūrėjo į mane susiraukęs. Matyt, Džemį taip veikia tas pereinamasis laikotarpis! Kad jis bent greičiau išgyventų tą laikotarpį! Žinoma, jis niekad nebuvo žiaurus gyvūnams, bet tokį jo švelnumą kirminams mačiau pirmą kartą.

— Kodėl neleidai jo sutraiškyti? — paklausiau aš.

— Užtai, kad jis tau nepadarė nieko blogo, — atsakė Džemis iš tamsos. Jis jau buvo užgesinęs savo lempą.

— Vadinasi, tu dabar išgyveni tokį laikotarpį, kai negalabiji musių ir kitokių vabalų, — pasakiau aš. — Tik būtinai man pasakyk, kai tau tai praeis, kad žinočiau. Bet nemanyk, kad aš tylėsiu, kai mane kandžios visokie parazitai.

— Et, užsičiaupk, — pasakė jis mieguistu balsu.

Visai ne aš, o Džemis kasdien darėsi panašesnis į mergaitę.

Aš patogiai gulėjau ant nugaros, laukiau, kol mane apims miegas, ir belaukdama galvojau apie Dilą. Jis išvažiavo rugsėjo pirmąją, tvirtai pažadėjęs grįžti tą pačią minutę, kai tik prasidės atostogos... Tikriausiai jo namiškiai jau bus įsisąmoninę, kad jam patinka atostogauti Meikombe. Mis Reičelė nusivežė mus taksi iki Meikombo geležinkelio stoties, ir Dilas mojavo mums pro vagono langą tol, kol mes galėjome jį įžiūrėti. Mano akys jo nematė, bet širdis vis tiek ilgėjosi. Paskutines dvi dienas Džemis mokė jį plaukti...

Mokė jį plaukti. Prisiminiau, ką Dilas papasakojo man, ir visi miegai išsilakstė.

Prie Barkerio tvenkinio ėjo purvinas keliūkštis, kuris suko iš Meikombo plento maždaug už kilometro nuo miesto. Nuvažiuoti iš miesto tą kilometrą visai lengva kokiu nors vežimu su medvilne ar pakeleivingu automobiliu, nesunku nueiti ir prie upelio, bet menkas malonumas grįžti namo pėsčiomis temstant, kai plentas beveik tuščias. Todėl plaukikai stengdavosi per ilgai neužtrukti.

Dilas pasakojo, kad juodu su Džemiu, ką tik išėję į plentą, pamatę atvažiuojantį Atikų. Iš karto jis lyg ir nepastebėjęs jų, bet jie abu ėmę mojuoti, ir Atikus pagaliau sustojęs. Kai jie pribėgę, jis pasakęs: „Geriau palaukite kokio nors automobilio, mes dar nevažiuosime namo.“ Ant užpakalinės sėdynės sėdėjusi Kelpurnija.

Džemis nenorėjęs nusileisti, paskui ėmęs prašyti gražiuoju, ir Atikus pasakęs: „Gerai, galite sėstis, bet išlipti iš automobilio neleidžiu.“

Automobilyje Atikus papasakojęs jiems, kas atsitikę.

Jie pasukę iš plento, lėtai pravažiavę sąvartyną bei Juelų namus ir siauru keliuku privažiavę prie negrų trobelių. Dilas pasakojo, kad prie Tomo namų, kieme, su akmenėliais žaidę keletas juodų vaikiukų. Atikus sustabdęs automobilį ir išlipęs. Kelpurnija nusekusi paskui jį pro vartelius į kiemą.

Dilas girdėjęs, kaip Atikus paklausęs vieną iš vaikų: „Kur tavo mama, Semai?“, o Semas atsakęs: „Ji pas Stivensus, misteri Finčai. Aš nubėgsiu ir pašauksiu, gerai?“

Dilas pasakojo, kad Atikus iš karto lyg ir nežinojęs, ką atsakyti, bet paskui sutikęs, ir Semas nukūręs. „Žaiskite, vaikučiai“, — pasakęs Atikus vaikams.

Tada trobelės tarpduryje pasirodžiusi maža mergytė ir įsispoksojusi į Atikų. Dilas sakė, kad jos galva buvusi panaši į kamuoliuką iš kurio styrojusios mažytės kietos kasytės, kaip pelės uodegytės, ir į kiekvieną jų buvęs įrištas ryškus kaspinas. Ji nusišypsojusi nuo ausies iki ausies ir pasukusi į mūsų tėvą bet jai buvę per sunku įveikti laiptus. Tada Atikus priėjęs prie jos, pasakojo Dilas, nusiėmęs skrybėlę ir ištiesęs jai pirštą. Ji nusitvėrusi jo piršto ir nulipusi. Paskui jis padavęs ją Kelpurnijai.

Tada atėjusi Tomo žmona, o Semas atšokavęs jai iš paskos. Helena pasakiusi: „Sveiki, misteri Finčai, prašau prisėsti.“ Ir paskui nutilusi. Tylėjęs ir Atikus.

— Paukšteli, — pasakojo Dilas, — ji pargriuvo ant žemės. Taip ir griuvo tiesiai ant žemės, tarsi koks milžinas būtų priėjęs ir primynęs ją koja. Štai šitaip, — Dilas treptelėjo putlia koja, — lyg ji būtų buvusi kokia skruzdėlė.

Kelpurnija su Atikumi pakėlę Heleną kalbėjo Dilas, ir šiaip taip įvedę ją į trobą. Jie ilgai išbuvę ten viduje, paskui Atikus išėjęs vienas. Kai jie važiavę atgal pro sąvartyną kažkuris iš Juelų jiems kažką šaukęs, bet Dilas neišgirdęs ką.

Apie Tomo mirtį Meikombe buvo kalbama kokias dvi dienas; per dvi dienas ta žinia spėjo pasklisti po visą apygardą: „Girdėjote?.. Ne?

Kalbama, kad jis dūmė kaip pamišęs...“ Tomo mirtis meikombiečių nenustebino. Ko čia stebėtis, kad juodasnukiui šovė į galvą kailį išnešti! Ko čia stebėtis, kad juodasnukis neturi proto! Puola bėgti kaip apsėstas, pirmai progai pasitaikius, o kas bus, kuo baigsis, — nepagalvoja! Juokinga! Juk Atikus Finčas, ko gero, būtąjį išvadavęs, bet argi toks lauks?.. Nė velnio! Kas jų nežino! Kaip pasiklos, taip išsimiegos! Kad ir tas Robinsonas — gyveno, sako, susituokęs, gerai elgėsi, į bažnyčią vaikščiojo ir visa kita, o vis tiek vieną gražią dieną yla išlindo iš maišo. Miško paukštis į mišką ir žiūri.“

Išklausęs tokią nuomonę, koks nors meikombietis persakydavo ją kitam, pridūręs dar kai ką nuo savęs, o po kelių dienų ir kalbėti nebebuvo apie ką, kol ketvirtadienį pasirodė naujas „Meikombo tribūnos“ numeris. Negrų kronikos skyrelyje buvo išspausdintas trumpas nekrologas; negana to, šiam įvykiui misteris Andervudas paskyrė ir vedamąjį.

Misteris B. Andervudas negailėjo pačių aštriausių žodžių, visai nepaisydamas, kad gali netekti skelbimų ir prenumeratorių. (Bet meikombiečių taip lengvai nepaimsi — tegu sau misteris Andervudas laido gerklę, kol užkims, tegu rašo ką tinkamas, vis tiek jie duos skelbimus į laikraštį ir jį prenumeruos. O jeigu jis nori, kad iš jo pasijuoktų, tai tegu: jo laikraštis — jo reikalas.) Misteris Andervudas nesigilino į juridinius dalykus, jis rašė taip, kad ir vaikui buvo aišku. Misteris Andervudas paprasčiausiai teigė, kad nuodėmė žudyti luošą, nesvarbu, ar jis stovi, ar sėdi, ar bėga. Anot jo, Tomas žuvo taip pat beprasmiškai, kaip žūva paukštis giesmininkas nuo medžiotojo ar vaiko rankos; o meikombiečiai nusprendė — gražbyliauja, matyt, nori, kad jo vedamąjį persispausdintų „Montgomerio žinios“.