Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Antras įvykis buvo susijęs su teisėju Teiloru. Teisėjas Teiloras niekada neidavo į vakarines pamaldas sekmadieniais, o misis Teilor eidavo. Jis labai mėgdavo sekmadienio vakarais sėdėti vienas dideliuose savo namuose; pamaldų laiką jis praleisdavo jaukiai įsitaisęs kabinete ir skaitydamas Bobo Teiloro raštus (Bobas Teiloras nebuvo jam giminaitis, bet teisėjas būtų buvęs labai patenkintas tokia giminyste). Vieną sekmadienio vakarą, įsigilinęs į sodrias metaforas ir įmantrų stilių, teisėjas Teiloras išgirdo kažkokį įkyrų krebždesį. „Eik lauk“, — pasakė jis savo nupenėtai neaiškios veislės kolei, vardu Ana Teilor, bet netrukus pamatė, kad šuns kambaryje nė nebūta; krebždesys sklido kažkur iš kiemo pusės. Teisėjas Teiloras nušlepsėjo į galinę verandą išleisti Anos laukan ir rado duris praviras. Jis spėjo pamatyti kažkokį šešėlį, sprunkantį pro namo kampą, bet nepažinojo. Kai misis Teilor grįžo namo iš bažnyčios, ji rado vyrą įknibusį į Bobo Teiloro raštus ir su šautuvu ant kelių.

Trečias įvykis nutiko Helenai Robinson, Tomo našlei. Misteris Juelas buvo užmirštas kaip Tomas Robinsonas, o Tomas Robinsonas buvo užmirštas kaip kadaise Baubas Redlis. Bet Tomo nepamiršo jo buvęs šeimininkas misteris Linkas Dizas. Jis priėmė į darbą Heleną. Iš tiesų jam nelabai jos reikėjo, bet, anot jo, jam labai maudžia širdį, kad viskas taip baigėsi. Aš nežinau, kas prižiūrėdavo Helenos vaikus, kai ji būdavo darbe. Kelpurnija sakė, kad Helenai labai sunku, nes ji turi eiti beveik mylią aplink, kad išsilenktų Juelų, kurie, anot Helenos, ėmė laidyti į ją, kas tik papuolė po ranka, kai ji ėjo pro šalį pirmą kartą. Misteris Linkas Dizas pastebėjo, kad Helena kas rytą ateina į darbą ne iš tos pusės, ir traukte ištraukė iš jos visą tiesą.

— Nesvarbu, misteri Linkai, nieko nedarykite, sere, palikite viską taip, kaip yra, — maldavo Helena.

— Nė velnio nepaliksiu, — atkirto misteris Linkas.

Jis liepė jai tą pačią dieną po darbo ateiti pas jį į parduotuvę. Kai Helena atėjo, misteris Linkas uždarė parduotuvę, užsimaukšlino ant galvos kepurę ir nulydėjo Heleną namo. Nulydėjo trumpuoju keliu, pro Juelus. Grįždamas misteris Linkas sustojo prie sukrypusių vartų.

— Juelai, — pašaukė jis. — Ei, Juelai!

Pro langus, šiaip jau nuolat aplipusius vaikų, dabar niekas nežiūrėjo.

— Žinau, kad visi dabar drybsote ant grindų! Klausyk, Bobai Juelai, jeigu dar kartą išgirsiu, kad užkabinėji mano Heleną, tą pačią dieną atsidursi už grotų!

Misteris Linkas nusispjovė ir nuėjo namo.

Kitą rytą Helena atėjo į darbą trumpuoju keliu. Niekas nieko nesviedė į ją, bet, praėjusi pro Juelų namus, Helena atsigręžė ir pamatė misterį Juelą einant iš paskos. Ji nusisuko ir nuėjo toliau, o misteris Juelas, vilkdamasis per atstumą, atsekė ją iki pat misterio Linko Dizo namų. Helena pasakojo, kad visą kelią girdėjo misterį Juelą pusbalsiu plūstantis. Labai išsigandusi Helena telefonu paskambino misteriui Linkui į parduotuvę, kuri buvo netoli jo namų. Atėjęs misteris Linkas rado misterį Juelą užsikvempusį ant tvoros. Misteris Juelas pasakė:

— Linkai Dizai, nespoksok į mane kaip į kokį šlamštą. Aš nelendu prie tavo...

— Pirmiausia, Juelai, paprašyčiau nukabinti savo dvokiančius griaučius nuo mano tvoros. Aš neturiu dažų jai perdažyti. O antra — atstok nuo mano virėjos, arba aš paduosiu tave į teismą už įžeidinėjimus...

— Aš jos nė nepaliečiau, Linkai Dizai, nė neketinu painiotis su juodasnuke!

— Nebūtina liesti, gana jau to, kad gąsdini ją, o jeigu tau neprikirps uodegos už įžeidinėjimus, tai gausi susipažinti su moterų apsaugos įstatymu, todėl dink man iš akių! Jeigu manai, kad aš tik grasinu, pabandyk dar kartą ją užkabinti!

Matyt, misteris Juelas patikėjo, kad misteris Dizas nejuokauja, nes Helenai daugiau nebeteko skųstis.

— Nepatinka man visa tai, Atikau, labai nepatinka, — pasakė teta Aleksandra, išgirdusi apie tuos įvykius. — Atrodo, kad tas žmogus nesiliauja galandęs dantų ant visų, kurie turėjo ką nors bendra su ta byla. Aš žinau, kad tokie padarai kerštingi, bet nesuprantu, ko jis dar gali norėti, — teisme juk pasiekė savo, a?

— O aš, atrodo, suprantu, — pasakė Atikus. — Jis tikriausiai siunta dėl to, kad širdies gilumoje jaučia, jog mažai kas Meikombe tiki jo ir Meijelos prasimanymais. Jis tikėjosi tapsiąs didvyriu, o ką gavo už visą savo triūsą? „Gerai, negrą mes nuteisėme, o tu keliauk atgal į savo šiukšlyną.“ Dabar jis jau su visais atsiskaitė, turėtų būti patenkintas. Štai oras pasikeis, ir jis nurims.

— O kodėl jis bandė laužtis į teisėjo Teiloro namus? Matyt, nežinojo, kad Džonas namuose, nes tada nebūtų bandęs. Sekmadienio vakarais pas Džoną šviesa dega tik priekinėje verandoje ir jo kabinete...

— Juk tu nežinai, ar tikrai Bobas Juelas atidarė tas duris, juk nežinai, kas ten buvo, — pasakė Atikus. — Bet galima spėti. Aš teisme įrodžiau, kad jis yra melagis, o Džonas visiems parodė jo kvailumą. Kol Juelas sėdėjo liudytojų kėdėje, aš bijojau žvilgtelėti į Džoną, kad nepradėčiau juoktis, nes jis taip spoksojo į Juelą, tarsi tas būtų višta su trimis kojomis arba kampuotas kiaušinis. Galite man nesakyti, kad teisėjai nesistengia nuteikti prisiekusiųjų, — sukikeno Atikus.

Spalio pabaigoje mūsų gyvenimas tekėjo įprasta vaga — mes vaikščiojome į mokyklą, žaidėme, mokėmės. Džemis, atrodė, nebeprisiminė to, ką taip stengėsi užmiršti, o mūsų mokyklos draugai buvo tolerantiški ir nesistengė priminti mums mūsų tėvo ekscentriškumo. Kartą Sesilis Džeikobsas paklausė, ar Atikus yra radikalas. Paklausiau to Atikaus, ir tas taip pradėjo juoktis, kad aš net įsižeidžiau. Paskui jis pasakė, kad juokėsi ne iš manęs. Jis tarė:

— Pasakyk Sesiliui, kad aš toks pat radikalas, kaip sniego senis.

Teta Aleksandra jautėsi kuo puikiausiai. Mis Modė vienu kartu užčiaupė burnas visai misionierių draugijai, ir teta Aleksandra vėl sėdėjo savo soste. Jos vaišės pasidarė dar prašmatnesnės. O aš, besiklausydama misis Meriveder pasakojimų, sužinojau dar daugiau apie vargšų mrunų gyvenimą: jie nieko nenutuokia apie šeimą, visa jų gentis gyvena kaip viena didelė šeima. Kiekvienas vaikas turi tiek tėvų, kiek vyrų yra jų bendruomenėje, ir tiek motinų, kiek ten yra moterų. Graimsas Everetas kaip įmanydamas stengiasi pakeisti jų gyvenimo būdą ir jam žūtbūt reikia mūsų maldų.

Meikombas vėl buvo toks pats kaip visuomet, įvyko tik dvi mažos permainos. Pirmoji buvo ta, kad žmonės išėmė iš parduotuvių vitrinų ir automobilių langų Valstybės pramonės atstatymo kampanijos plakatus su šūkiu: „Mes įnešame savo dalį“. Aš paklausiau apie tai Atikų, ir jis atsakė, kad ta kampanija nebegyva. Aš paklausiau, kas ją nužudė. Jis atsakė — devyni seniai.

Antroji permaina nebuvo valstybinės svarbos. Iki šių metų Visų šventųjų dienos išvakarės būdavo švenčiamos visiškai neorganizuotai. Vaikai prasimanydavo įvairiausių pramogų — pavyzdžiui, susiburdavo krūvon ir užtempdavo nedidelį vežimėlį ant miesto arklidžių stogo. Bet pernai, kai jie sudrumstė mis Tutės ir mis Frutės ramybę, tėvai nusprendė, kad to jau per daug.

Panelės Tutė ir Frutė Barber buvo seserys senmergės ir jos gyveno vieninteliame Meikombo name su rūsiu. Žmonės kalbėjo, kad panelės Barber yra respublikonės, atsikrausčiusios čia iš Alabamos valstijos, Klentono miesto, 1911 metais. Jų įpročiai mus stebino, pavyzdžiui, jos įsirengė rūsį ir visą likusį savo gyvenimą tiek ir teveikė, kad nuolat vaikė iš to rūsio vis naujas meikombiečių vaikų kartas.