Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Dabar galiu pasakyti, kad mes po didžiuoju ąžuolu, nes čia vėsiau. Atsargiau eik, kad nepargriūtum.

Mudu šiek tiek sulėtinome žingsnį, apgraibomis ieškodami kelio, kad neatsitrenktume į medį. Tas ąžuolas buvo labai senas ir stovėjo čia vienišas. Dviese ištiestomis rankomis neapimtum jo kamieno. Jis augo atokiai nuo mokytojų, nuo visokių smalsuolių akių, netoli Redlių sklypo, bet Redliai svetimais reikalais nesidomėjo. Žemės plotelis po jo šakomis buvo kietai suplūktas — čia ne kartą vyko peštynės, čia mokinukai slaptai susirinkdavo pažaisti kauliukais.

Tolumoje ryškiai švietė vidurinės mokyklos salės langai, bet jie mus tik akino.

— Nežiūrėk į priekį, Paukšteli, — tarė Džemis. — Žiūrėk po kojomis, tada nepargriūsi.

— Reikėjo pasiimti žibintuvėlį, Džemi.

— Nežinojau, kad lauke tokia tamsybė. Maniau, naktis bus šviesesnė. Čia debesys kalti, kad nieko nematyti, ir jie tikriausiai dar negreit išsisklaidys.

Staiga kažkas šoko tiesiai ant mūsų.

— Dieve šventas! — suklykė Džemis.

Mums į akis tvykstelėjo šviesos spindulys — tai Sesilis Džeikobsas švietė į mus žibintuvėliu ir šokinėjo patenkintas.

— Aha, pakliuvote, — šūkalojo jis. — Taip ir maniau, kad eisite šiuo keliu!

— Ką jūs čia darote? Ar nebijote Baubo Redlio?

Tėvai atvežė Sesilį į mokyklą ir jis, neradęs mūsų salėje, išdrįso iki čia atslinkti vienas, nes žinojo, kad mes ateisime. Tik jis galvojo, kad mus lydės misteris Finčas.

— Ko čia mums bijoti, — pasakė Džemis. — Iki kampo keli žingsniai.

Tas Sesilis iš tiesų gerai sugalvojo. Išgąsdino mus kaip reikiant, dabar galės visai mokyklai pasigirti.

— Klausyk, — pasakiau aš, — tu juk vaidinsi karvę, ar ne? Kur tavo kostiumas?

— Už scenos, — atsakė Sesilis. — Misis Meriveder sakė, kad vaidinimas prasidės vėliau. Tu irgi pasidėk ten kostiumą, Paukšteli, ir galėsim eiti prie mūsiškių.

Džemis apsidžiaugė, kad aš būsiu su Sesiliu, mat tada jis, Džemis, galės praleisti laiką su savo draugais.

Salėje buvo susirinkęs beveik visas miestas, trūko tik Atikaus ir tų damų, kurios pavargo viską tvarkydamos ir puošdamos, taip pat nesimatė ir mūsų miesto atsiskyrėlių bei užsidarėlių. Atėjo ne tik miestiečiai: salėje būriavosi daugybė išsipusčiusių kaimiečių. Plačiame pirmo aukšto koridoriuje irgi buvo pilna žmonių — ten stovėjo kioskai.

— O, Džemi, aš pamiršau savo pinigus, — atsidusau, pamačiusi tuos kioskus.

— Bet Atikus nepamiršo, — atsakė Džemis. — Štai tau trisdešimt centų, galėsi nusipirkti šešis bilietus. Na, iki pasimatymo.

— Gerai, — pasakiau aš, visiškai patenkinta, kad turiu trisdešimt centų ir Sesilį šalia. Drauge su Sesiliu perėjome salę ir pro šonines duris patekome į užkulisius. Atsikračiusi savo kostiumo, greitai sprukau šalin, nes misis Meriveder stovėjo prie stalelio priešais pirmąją kėdžių eilę, kažką karštligiškai braukydama ir taisydama savo scenarijuje.

— Kiek pinigų turi? — paklausiau aš Sesilį. Sesilis turėjo irgi trisdešimt centų, taigi mes buvome lygūs. Pirmuosius penkis centus išleidome „Siaubo rūmams“, kurie mūsų visai neišgąsdino: po tamsų septintos klasės kambarį mus vedžiojo laikinai ten apsigyvenęs vampyras, duodamas mums liesti kažkokius daiktus ir sakydamas, kad tai atskiros žmogaus dalys.

— Čia akys, — pasakė jis, kai mes palietėme dvi nuluptas vynuoges lėkštutėje.

— Čia širdis.

Ji priminė nevirtas kepenis.

— Čia viduriai.

Jis sukišo mūsų rankas į lėkštę su šaltais makaronais.

Mudu su Sesiliu apėjome keletą kioskų ir nusipirkome po maišelį neapsakomų skanėstų, iškeptų misis Teilor, teisėjo žmonos. Aš norėjau pagaudyti obuolį sirupe, bet Sesilis pasakė, kad tai nehigieniška. Jo motina sakiusi, kad galima užsikrėsti, visiems kišant burnas prie to paties indo.

— Mūsų mieste dabar nėra užkrečiamųjų ligų, — nesutikau aš.

Bet Sesilis pareiškė — jo motina sakiusi, kad nehigieniška liesti lūpomis kitų paliestą obuolį. Vėliau aš paklausiau tetą Aleksandrą, ar tikrai taip: ji atsakė, kad žmonės, kurie taip galvoja, labai save aukština.

Mes jau buvome beperką saldainių, bet atbėgę misis Meriveder šaukliai pasakė, kad mums jau laikas eiti į užkulisius ir ruoštis. Žmonės rinkosi į salę. Meikombo vidurinės mokyklos orkestras įsitaisė priešais sceną. Užsidegė rampos šviesos, subangavo raudona aksominė uždanga — už jos kilo kažkoks sambrūzdis.

Užkulisiuose, siaurame koridoriuje, grūste prisigrūdę stovėjo suaugusieji: vieni su savo darbo trikampėmis skrybėlėmis, kiti su konfederatų kepurėmis, dar kiti su ispanų ir amerikiečių karo kepurėmis, su pasaulinio karo šalmais. Vaikai, vilkintys įvairias žemės ūkio gėrybes vaizduojančiais kostiumais, susibūrė prie vienintelio mažo langelio.

— Kažkas sulamdė mano kostiumą, — suaimanavau persigandusi.

Tuojau pat prilėkė misis Meriveder, pataisė įlenktą tinklą ir įspraudė mane į jį.

— Kaip jautiesi, Paukšteli? — paklausė Sesilis. — Tavo balsas kaip iš po žemių.

— Tavo irgi, — atsakiau jam.

Orkestras ėmė groti himną, ir mes išgirdome, kaip visa salė atsistojo. Paskui sudundėjo būgnai. Misis Meriveder už savo staliuko šalia orkestro pasakė:

— Meikombo apygarda — „Ad astra per aspera“.

Vėl sudundėjo būgnas.

— Tai reiškia — „iš purvo į žvaigždes“, — paaiškino misis Meriveder atvykėliams iš kaimo. Ir pridūrė, mano nuomone, visai be reikalo: — Gyvasis paveikslas.

— Tarsi be jos niekas nesuprastų, — pusbalsiu tarė Sesilis, bet tuojau buvo nutildytas.

— Visas miestas tai žino, — šnibžtelėjau aš.

— Bet čia yra kaimiečių, — tarė Sesilis.

— Liaukitės, — subarė vyriškas balsas, ir mes nutilome.

Kiekvieną misis Meriveder ištartą sakinį palydėdavo būgno dundesys. Ji gedulingu balsu ėmė graudenti, kad Meikombo apygarda senesnė už pačią valstiją, kad ji buvo Misisipės ir Alabamos teritorijų dalis, kad pirmas baltasis, įkėlęs koją į šio krašto neįžengiamus miškus, buvo mūsų teisėjo penktos eilės prosenelis, dingęs čia be žinios. Paskui atėjo bebaimis pulkininkas Meikombas, kurio vardu ir buvo pavadinta mūsų apygarda.

Endrius Džeksonas suteikė jam didelę valdžią, bet pulkininkas Meikombas per daug pasitikėjo savo jėgomis ir blogai orientavosi, todėl užtraukė nelaimę visiems, kurie drauge kariavo su Upokšnio genties indėnais. Pulkininkas Meikombas pasiryžo žūtbūt atkariauti šį kraštą, bet pirmoji jo kampanija buvo jam paskutinė. Per šauklį iš draugiškos indėnų genties jam buvo liepta traukti į pietus. Iš samanų, augančių ant medžių kamienų, pulkininkas pats nusprendė, kurioje pusėje pietūs, o savo pavaldiniams, bandžiusiems sakyti, kad jis klysta, nedavė nė išsižioti. Pulkininkas Meikombas išėjo į žygį, pasiruošęs visiškai sužlugdyti priešą, ir nuvedė savo kariuomenę taip toli į šiaurės vakarus ir taip paklaidino ją neįžengiamuose tankumynuose, kad iš ten juos tik po kurio laiko išgelbėjo į krašto gilumą traukę kolonistai.

Misis Meriveder pulkininko Meikombo žygius dėstė pusę valandos. Tuo tarpu aš padariau atradimą — jei sulenkiu kojas per kelius, jos telpa po kostiumu, ir aš galiu šiaip taip atsisėsti. Taigi sėdėjau klausydamasi monotoniškos misis Meriveder kalbos, būgno dundesio ir netrukus kietai įmigau.

Vėliau man pasakojo, kad misis Meriveder, visa susikaupusi didingam finalui, monotonišku balsu paskelbė: „Kumpis“; ji buvo įsitikinusi, kad aš įlėksiu į sceną taip pat mikliai, kaip „Pušis“ ir „Pupelė“. Palaukusi kelias sekundes, šūktelėjo garsiau: „Kumpis“. Bet kumpis nesirodė, ir ji riktelėjo kaip reikiant: „Kumpis!“