Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Šaligatvis buvo jau visai netoli, kai aš pajutau, kad Džemis paleido mano ranką ir šleptelėjo ant žemės. Vėl prasidėjo grumtynės, paskui išgirdau kažką negarsiai trakštelint, ir Džemis ėmė rėkti.

Išgirdusi riksmą, puoliau prie Džemio ir atsimušiau tiesiai į kažkieno minkštą pilvą. Jis — tai buvo vyriškis — sušnarpštė ir pabandė nutverti mane už rankų, bet jas stipriai prispaudęs laikė vielinis kostiumas. Vyriškio pilvas buvo minkštas, bet rankos tvirtos kaip plienas. Jis taip mane suspaudė, kad aš ėmiau dusti, negalėdama nė krustelėti. Staiga kažkas stipriai truktelėjo jį atgal — dribdamas ant žemės, jis vos neparvertė ir manęs. Pagalvojau, kad tai Džemis atėjo man į pagalbą.

Būna momentų, kai galva dirba labai lėtai. Stovėjau apdujusi. Peštynių triukšmas palengva rimo: kažkas sugargaliavo, ir vėl stojo nakties tyla.

Toje tyloje buvo girdėti tik sunkus alsavimas — žmogus sunkiai kvėpavo ir ėjo klupdamas. Man pasirodė, kad jis priėjo prie medžio ir atsirėmė. Jis ėmė smarkiai kosėti, kosėjo pasikūkčiodamas, drebėdamas visu kūnu.

— Džemi?

Niekas man neatsakė, tik tas žmogus sunkiai alsavo.

— Džemi.

Džemis neatsiliepė.

Tas žmogus vėl ėmė vaikščioti aplink, tarsi ko ieškodamas. Girdėjau, kaip jis sudejavo ir ėmė tempti žeme kažką sunkų. Palengva susiprotėjau, kad po ąžuolu mūsų dabar keturi.

— Atikau?..

Sunkiu, netvirtu žingsniu tas žmogus pasuko gatvės link. Aš nuėjau į tą vietą, kur jis, kaip man atrodė, ką tik stovėjo, ir ėmiau kojos pirštais čiuopti žemę. Netrukus kažką paliečiau.

— Džemi?

Mano pirštai užčiuopė kelnes, diržo sagtį, sagas, paskui kažkokį neaiškų daiktą, tada apykaklę ir pagaliau veidą. Ant veido pajutau aštrius šerius — ne, čia ne Džemis. Dvokė degtine.

Aš nuėjau į tą pusę, kur turėjo būti gatvė, nors ir nežinojau, ar tikrai ten einu — man buvo visai apsisukusi galva. Pagaliau išėjau į gatvę ir pamačiau ant stulpo žibintą. Pro tą stulpą kaip tik ėjo vyriškis. Jo eisena buvo netvirta, tarsi jis būtų nešęs per sunkų nešulį. Jis jau suko už kampo. Jis nešė Džemį. Džemio ranka kadaravo ore.

Kai priėjau iki kampo, tas žmogus jau buvo pasukęs į mūsų kiemą. Atsidarė paradinės durys, ir aš akimirkai pamačiau apšviestą iš vidaus Atikų; jis greit puolė laiptais žemyn ir drauge su tuo vyriškiu įnešė Džemį į vidų.

Kai jie ėjo per koridorių, aš jau buvau prie durų. Teta Aleksandra bėgo manęs pasitikti.

— Skambink daktarui Reinoldsui! — garsiai šūktelėjo Atikus iš Džemio kambario. — Kur Paukštelis?

— Ji čia, — atsakė teta Aleksandra, tempdama mane kartu prie telefono. Ji mane tiesiog vilkte vilko.

— Aš sveika, tetule, — pasakiau, — jūs geriau skambinkite daktarui.

Ji nutvėrė ragelį ir pasakė:

— Jula Mei, greitai sujunkite su daktaru Reinoldsu! Agne, tavo tėtis namuose? O Viešpatie, kurgi jis? Prašau pasakyti, kad kuo greičiau ateitų pas mus, kai tik grįš namo. Pasakyk, kad labai skubu!

Tetai Aleksandrai nereikėjo aiškinti, kas kalba, — Meikombe visi pažinojo vieni kitus iš balsų.

Atikus išėjo iš Džemio kambario. Vos tik teta baigė kalbėti, jis paėmė ragelį iš jos rankų:

— Jula Mei, prašau sujungti su šerifu. Hekai? Čia Atikus Finčas. Kažkas užpuolė mano vaikus. Džemis nukentėjo. Jie ėjo iš mokyklos namo. Aš negaliu palikti berniuko. Prašau nueiti ten pasižiūrėti, gal jis dar kur nors slapstosi netoliese. Vargu ar jį besurasite, bet jeigu surasite, labai norėčiau tą žmogų pamatyti. Man jau reikia eiti. Dėkui, Hekai.

— Atikau, Džemis numirė?

— Ne, Paukšteli. Aleksandra, pasirūpink ja, — šūktelėjo jis ir nuėjo pas Džemį.

Teta Aleksandra drebančiais pirštais ėmė traukti nuo manęs sulamdytą ir sudraskytą kostiumą.

— Ar tu sveika, brangioji? — šimtą kartų paklausė ji, vaduodama mane iš vielų.

Kaip gera buvo išlįsti iš to kostiumo. Nutirpusias rankas badė lyg adatomis, ant jų liko įsispaudę raudoni šešiakampiukai. Ėmiau jas trinti, ir man truputį palengvėjo.

— Tetule, Džemis numirė?

— Ne, ne, brangioji, jis tik be sąmonės. Mes nežinome, ar jis labai sužeistas, kol nėra daktaro Reinoldso. Kas atsitiko, Džiną Luiza?

— Aš nežinau.

Daugiau teta Aleksandra nieko neklausinėjo. Ji atnešė man drabužius persivilkti, ir, jeigu aš tada būčiau susiprotėjusi, tai nebūčiau leidusi jai to pamiršti: išsiblaškiusi tetulė atnešė man kombinezoną.

— Apsivilk, brangioji, — pasakė ji, pati duodama man drabužį, kurio labiausiai nekentė.

Ji nuėjo į Džemio kambarį, paskui vėl grįžo pas mane į prieškambarį. Skubiai paglostė mane ir vėl nudūmė pas Džemį.

Prie mūsų namo sustojo automobilis. Daktaro Reinoldso žingsnius aš pažinojau beveik taip pat gerai, kaip ir tėvo. Jis padėjo Džemiui ir man ateiti į šį pasaulį, padėjo persirgti visomis vaikiškomis ligomis, taip pat gydė Džemį, kai jis iškrito iš mūsų namelio medyje, ir mes visada buvome su juo geri draugai. Daktaras Reinoldsas sakė, kad viskas būtų kitaip, jeigu mes nebūtume tokie gajūs, bet mes nelabai juo tikėjome.

Daktaras atidarė duris ir pasakė:

— O Viešpatie...

Paskui žingtelėjo prie manęs:

— Na, tu bent jau stovi ant kojų, — pasakė jis ir pasuko į kitą pusę. Daktaras žinojo visus kambarius mūsų namuose. Ir jis žinojo — jeigu jau man blogai, tai Džemiui nė kiek ne geriau.

Ištisi amžiai praslinko, kol sulaukiau daktaro Reinoldso.

— Ar Džemis numirė? — paklausiau aš.

— Tikrai ne, — atsakė daktaras ir atsitūpė priešais mane. — Jis turi guzą ant kaktos, tokį patį, kaip tavo. Ir ranka sulaužyta. Paukšteli, pažiūrėk čia... ne, galvos nesuk, tik akis pakreipk. Dabar pažiūrėk ten. Pavojingai sulaužyta, man atrodo, kad per alkūnę. Tarsi kas būtų norėjęs visai nusukti jam ranką... dabar pažiūrėk į mane.

— Vadinasi, jis nenumirė?

— Žinoma, ne! — Daktaras Reinoldsas atsistojo. — Šiąnakt daugiau nieko nebegalime padaryti, — pasakė jis. — Tik pasistengsime, kad jam būtų lengviau. Teks peršviesti ranką... tikriausiai reikės sugipsuoti.

Tu nesijaudink, greit jis vėl bus sveikas kaip ridikas. Tokio amžiaus berniukai greitai pasveiksta.

Kalbėdamas daktaras Reinoldsas vis apžiūrinėjo mane, lengvai pačiupinėjo guzą, kuris pampo man ant kaktos.

— O tau niekas nelūžo?

Linksmas daktaro Reinoldso klausimas privertė mane šyptelėti.

— Vadinasi, jūs manote, kad jis nenumirė?

Jis užsidėjo skrybėlę.

— Žinoma, aš galiu ir klysti, bet man atrodo, kad jis nė nemano mirti. Eik ir pati pasižiūrėk į jį, o kai aš vėl ateisiu, mudu drauge pasitarsime.

Daktaro Reinoldso eisena buvo jaunatviška ir guvi. Visai kitaip vaikščiojo misteris Hekas Teitas. Verandos grindys sudrebėjo nuo sunkių jo batų, jis trankiai atidarė duris, bet įėjęs jis šūktelėjo taip pat, kaip ir daktaras Reinoldsas.

— Tu sveika, Paukšteli?

— Taip, sere. Einu pasižiūrėti Džemio. Atikus ten.

— Aš einu su tavim, — pasakė misteris Teitas.

Teta Aleksandra uždengė Džemio lempą rankšluosčiu, todėl kambaryje buvo prietema. Džemis gulėjo ant nugaros. Vienas jo skruostas buvo smarkiai sumuštas. Kairė ranka gulėjo atmesta į šoną ir sulenkta per alkūnę, tik į priešingą pusę. Kakta buvo suraukta.

— Džemi?..

Atikus pasakė:

— Jis tavęs negirdi, Paukšteli. Buvo atsipeikėjęs, bet daktaras Reinoldsas vėl jį užmigdė.

— Taip, sere.

Aš pasitraukiau nuo lovos. Džemio kambarys buvo didelis, keturkampis. Teta Aleksandra sėdėjo supamojoje kėdėje prie židinio. Žmogus, atnešęs Džemį, stovėjo kampe, atsirėmęs į sieną. Matyt, koks nors kaimietis, nes man nepažįstamas. Tikriausiai jis žiūrėjo mūsų gyvąjį paveikslą, o paskui buvo kur netoliese, kai viskas atsitiko. Turbūt išgirdo mūsų šauksmus ir atbėgo mūsų gelbėti.