Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Taip, sere. Kai jau buvome po medžiu...

— Iš kur žinai, kad po medžiu, jeigu ten buvo tamsu, nors į akį durk.

— Aš buvau basa, o Džemis sakė, kad po medžiais žemė visada šaltesnė.

— Reikės pasiimti jį į padėjėjus. Toliau.

— Paskui kažkas staiga griebė mane ir suspaudė... rodos, aš pritūpiau ant žemės... girdėjau peštynes po medžiu... atrodė, kad kažkas vis atsimuša į kamieną. Paskui Džemis mane surado ir ėmė tempti gatvės link. Kaž... misteris Juelas, taip išeina, partrenkė jį ant žemės. Jie dar pasipešę, tada išgirdau tokį keistą garsą, ir Džemis ėmė klykti... — Aš užsikirtau. Dabar aišku: tada lūžo Džemio ranka. — Tai va, Džemis suspigo ir nutilo, nieko nebebuvo girdėti, o paskui misteris Juelas, matyt, norėjo iš manęs visą kvapą išspausti... tada kažkas nutempė misterį Juelą šalin. Matyt, Džemis vėl buvo ant kojų. Daugiau nieko nežinau...

— O toliau? — misteris Teitas įdėmiai žiūrėjo į mane.

— Kažkas ėmė slankioti aplink ir kosėjo kaip pašėlęs. Iš pradžių maniau, kad Džemis, bet Džemis taip nekosėja, todėl ėmiau ieškoti Džemio ant žemės. Pagalvojau, kad Atikus atėjo mūsų gelbėti ir labai pavargo...

— O kas ten buvo?

— Taigi jis čia, misteri Teitai, tegu pasako savo pavardę. Taip sakydama, buvau berodanti pirštu į žmogų, kuris stovėjo kampe, bet greitai nuleidau ranką, kol Atikus manęs nesubarė, nes rodyti pirštu nemandagu.

Tas žmogus tebestovėjo atsirėmęs į sieną. Jis taip stovėjo ir tada, kai aš įėjau į kambarį, — sunėręs rankas ant krūtinės. Kai aš parodžiau į jį, jis nuleido rankas žemyn ir prispaudė delnus prie sienos. Tos rankos buvo baltos, liguistai baltos, niekad nemačiusios saulės, tokios baltos, kad ryškiai skyrėsi nuo gelsvos sienos pritemdytame Džemio kambaryje.

Nuo jo rankų mano žvilgsnis nuslydo ant smėliuotų chaki spalvos kelnių ir toliau keliavo liesu jo kūnu, perplėštais marškiniais. Jo veidas buvo toks pat baltas, kaip ir rankos, tik atsikišęs smakras truputį tamsesnis. Skruostai buvo labai liesi, net įkritę, burna plati, smilkiniuose matėsi duobutės, tarsi jie būtų įspausti, o pilkos akys tokios blyškios, kad jis pasirodė man aklas. Bespalviai reti plaukai ant viršugalvio labai priminė pūką.

Kai aš parodžiau į jį, jo delnai nuslydo žemyn, palikę drėgnas prakaito žymes ant sienos; nykščius jis užsikišo už diržo. Lengvas šiurpulys perbėgo jo kūnu, tarsi jis būtų išgirdęs nagu dreskiant per lentą, o aš žiūrėjau į jį nustebusi, ir įtampa jo veide palengva ėmė slūgti. Lūpos prasivėrė ir droviai šyptelėjo, ir mūsų kaimyno veidas staiga ištirpo ašaromis užplūdusiose mano akyse.

— Dieve mano, juk tai Baubas, — pasakiau aš. 30

— Misteris Arturas, brangioji, — švelniai pataisė mane Atikus. — Džiną Luiza, čia misteris Arturas Redlis. Aš manau, kad jis tave jau seniai pažįsta.

Jeigu jau Atikus gali tokią valandą pagal visas taisykles supažindinti mane su Baubu Redliu, tai... ką gi, Atikus visada lieka Atikumi.

Baubas pamatė, kaip aš žaibo greitumu puoliau prie miegančio Džemio, ir jo veidu vėl nuslinko tokia pat drovi šypsena. Aš visa nukaitau iš gėdos ir apsimečiau, kad noriu pataisyti Džemio antklodę.

— Ne, ne, neliesk jo, — pasakė Atikus.

Misteris Hekas Teitas sėdėjo ir įdėmiai žiūrėjo į Baubą pro savo akinius raginiais rėmais. Jis jau buvo kažką besakąs, bet tuo metu koridoriuje pasigirdo daktaro Reinoldso žingsniai.

— Visi marš iš čia! — pasakė jis, atidaręs duris. — Sveikas, Artūrai, anksčiau jūsų nepastebėjau.

Daktaras Reinoldsas pasisveikino su Baubu tokiu pat lengvu, kaip ir jo eisena, balsu, taip paprastai, tarsi būtų įpratęs sveikintis su juo kiekvieną vakarą. Tai nustebino mane dar labiau negu susitikimas su Baubu Redliu Džemio kambaryje. Turbūt, pagalvojau aš, ir Baubas Redlis kartais serga. O pagaliau gal ir ne... ką gali žinoti.

Daktaras Reinoldsas nešėsi kažkokį didelį į laikraštį suvyniotą paketą. Padėjęs tą paketą ant Džemio stalo, jis nusivilko švarką.

— Dabar įsitikinai, kad jis gyvas, ką? O man iš karto buvo aišku, ir žinai, kodėl? Jis man įspyrė, kai pradėjau jį apžiūrinėti. Turėjau jį užmigdyti, kad galėčiau prisiliesti. O dabar škic iš čia.

— E... — pradėjo Atikus, žvilgtelėjęs į Baubą, — gal išeitume į verandą, Hekai? Ten daug kėdžių ir dar gana šilta.

Kažin kodėl Atikus pakvietė mus į verandą, o ne į svetainę. Aha, aišku, — svetainėje per stipri šviesa.

Mes išėjome vienas paskui kitą; Atikus palaukė prie durų misterio Teito. Iš pradžių jis norėjo išeiti pirmas, bet apsigalvojo ir praleido pirma misterį Teitą.

Net ir keisčiausiomis aplinkybėmis žmonės dažnai elgiasi visiškai paprastai. Aš nebuvau išimtis.

— Eime, misteri Artūrai, — išgirdau pati savo balsą, — aš palydėsiu jus į verandą. Kad nepaklystumėte nežinodamas kelio, sere.

Jis pažiūrėjo į mane ir linktelėjo.

Aš nuvedžiau jį per koridorių, pro svetainę.

— Prašau sėstis, misteri Artūrai. Šita supamoji kėdė labai smagi ir patogi.

Mano kukli svajonė išsipildė — jis sėdi verandoje... „Puikus oras, ar ne, misteri Artūrai?“

Taip, oras iš tiesų buvo puikus. Tarsi sapnuodama nuvedžiau jį prie kėdės kuo toliau nuo Atikaus ir misterio Teito. Toji kėdė buvo visai mažai apšviesta. Tamsoje Baubui bus jaukiau.

Atikus atsisėdo ant sūpuoklių, misteris Teitas — ant kėdės šalia jo. Ryški šviesa iš svetainės langų krito tiesiai ant jų. Aš atsisėdau greta Baubo.

— Žinote, Hekai, — pasakė Atikus, — man atrodo, kad dabar reikėtų... o Dieve, nebegaliu prisiminti... — Atikus pakėlė akinius ir prispaudė pirštus prie akių. — Džemis dar neturi trylikos... ne, palaukit, jau turi... niekaip neprisimenu. Na, šiaip ar taip, apygardos teismas turės spręsti...

— Ką spręsti, misteri Finčai? — Misteris Teitas nukėlė koją nuo kojos ir pasilenkė į priekį.

— Žinoma, tai aiškiausia savigyna, bet man teks nueiti į kontorą ir susirasti straipsnį...

— Misteri Finčai, negi jūs galvojate, kad Džemis nudūrė Bobą Juelą? Jūs taip galvojate?

— Girdėjote, ką pasakojo Paukštelis? Čia nėra jokių abejonių. Ji sakė, kad Džemis pakilo ir nutempė jį nuo jos... Gal tamsoje jam kaip nors pavyko nutverti Juelo peilį... Na, rytoj paaiškės...

— Misteri Finčai, liaukitės, — pasakė misteris Teitas. — Džemis tikrai nenudūrė Bobo Juelo.

Atikus valandėlę tylėjo. Jis žiūrėjo į misterį Teitą, tarsi svarstydamas jo žodžius. Ir pagaliau papurtė galvą.

— Jūs labai geras, Hekai, ir aš labai jums dėkoju, bet nepasakokite man tokios istorijos.

Misteris Teitas pakilo ir nuėjo prie turėklų. Jis nusispjovė į krūmus, paskui susikišo rankas į kišenes ir atsigręžė į Atikų.

— Kokios istorijos? — paklausė jis.

— Atleiskite, jeigu per aštriai pasakiau, Hekai, — paprastai atsiliepė Atikus, — bet aš nenoriu, kad kas nors būtų nuslėpta. Aš negaliu su tuo sutikti.

— Niekas nesiruošia nieko slėpti, misteri Finčai.

Misteris Teitas kalbėjo tyliai, bet stovėjo įsispyręs į verandos grindis taip atkakliai, tarsi būtų į jas įaugęs. Kažkokia kova vyko tarp mano tėvo ir šerifo, bet jos esmės aš nesupratau.

Dabar jau Atikus pakilo ir nuėjo prie turėklų. Jis pasakė „hm“ ir sausai nusispjovė į kiemą. Paskui irgi susikišo rankas į kišenes ir atsigręžė į misterį Teitą.

— Aš žinau, ką jūs galvojate, Hekai, nors ir nieko nesakote. Dėkui jums. Džiną Luiza, — kreipėsi jis į mane, — tu sakei, kad Džemis nutempė šalin misterį Juelą?