Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Taip, tėti, man taip atrodė... aš...

— Matote, Hekai? Dėkoju jums iš visos širdies, bet aš nenoriu, kad mano sūnus išeitų į gyvenimą su tokia našta. Viskas turi būti aišku kaip ant delno, ir čia gali padėti teismas. Nenoriu, kad vėliau mano sūnui už nugaros kas šnibždėtųsi, kad sakytų: „A, Džemis Finčas... Jo tėtis pakratė kišenes, kad jis sausas išliptų iš balos.“ Ir kuo greičiau užbaigsime šitą reikalą, tuo geriau.

— Misteri Finčai, — tvirtai pareiškė misteris Teitas, — Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio ir pasismeigė.

Atikus nuėjo į verandos kampą ir įsistebeilijo į vijoklį. Aš pagalvojau, kad jie vienodai užsispyrę. Kažin kuris pirmas nusileis. Atikaus atkaklumas tylus, ne visada pastebimas, bet kartais jis būna toks pat kietas kaip Kaningemų. Misteriui Teitui trūksta santūrumo, jis viską kerta iš peties, bet vis tiek jis atkaklus kaip ir mano tėvas.

— Hekai, — pasakė Atikus neatsigręždamas, — jeigu šitas įvykis bus užgniaužtas, tai visa, ką stengiausi Džemiui įdiegti, nueis perniek. Kartais man atrodo, kad esu visiškai netikęs tėvas, bet jie mane vieną teturi! Pirmiausia Džemis visada žiūri į mane, o tik paskui į kitus, todėl aš stengiausi gyventi taip, kad galėčiau visada atvirai žiūrėti jam į akis... ir jeigu aš čia suklupsiu, tai nebegalėsiu ramiai sutikti jo žvilgsnio ir tą pačią akimirką neteksiu jo. Aš nenoriu prarasti nei jo, nei Paukštelio, nes be jų daugiau nieko neturiu.

— Misteri Finčai, — misteris Teitas nesijudino iš vietos.

— Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio. Aš galiu įrodyti.

Atikus atsigręžė. Jo rankos buvo giliai kišenėse.

— Hekai, nejaugi negalite manęs suprasti? Jūs pats turite vaikų, tik aš už jus vyresnis. Kai mano vaikai užaugs, aš būsiu jau visai senas, jeigu išvis dar būsiu gyvas, o dabar... jeigu jie netikės manimi, jie netikės niekuo. Džemis ir Paukštelis žino, kaip viskas nutiko iš tikrųjų. Jeigu jie išgirs mane sakant žmonėms, kad buvo kažkaip kitaip... Hekai, aš jų neteksiu... Aš negaliu tarp žmonių būti vienoks, o namuose kitoks.

Misteris Teitas linktelėjo į priekį, paskui atgal ir kantriai tarė:

— Jis pargriovė Džemį, paskui užkliuvo už šaknies po tuo medžiu ir... štai, aš galiu pademonstruoti. — Misteris Teitas įsikišo ranką į šoninę kišenę ir išsitraukė ilgą atlenkiamą peilį. Kaip tik tuo momentu tarpduryje pasirodė daktaras Reinoldsas.

— Tas šuns... lavonas yra po didžiuoju medžiu, daktare, tuojau už mokyklos vartų. Turite žibintuvėlį? Imkite geriau mano.

— Aš galiu nuvažiuoti automobiliu ir pasišviesti jo žibintais, — pasakė daktaras Reinoldsas, bet misterio Teito žibintuvėlį pasiėmė. — Džemis jaučiasi gerai. Tikiuosi, kad jis išmiegos iki ryto, tad nėra ko jaudintis. Ar Juelas nudurtas šiuo peiliu, Hekai?

— Ne, sere, peilis liko ten. Duonriekis, sprendžiant iš rankenos. Kenas su katafalku jau turėtų būti ten. Labos nakties, daktare.

Misteris Teitas atlenkė peilį.

— Buvo šitaip, — pasakė jis. Laikydamas peilį, jis dėjosi klumpąs, o kairė ranka su peiliu švystelėjo į priekį. — Matėte? Pats nutaikė sau tarp šonkaulių. O paskui užgriuvo visu svoriu ir suvarė gilyn.

Misteris Teitas sulenkė peilį ir įsidėjo atgal į kišenę.

— Paukšteliui tik aštuoneri, — pasakė jis. — Ji labai išsigando ir negalėjo susigaudyti, kas ten dėjosi.

— Ir dar kaip galėjo, — niūriai pasakė Atikus.

— Aš nesakau, kad ji pati tai sugalvojo, bet buvo smarkiai išsigandusi ir negalėjo susigaudyti. Ten buvo labai tamsu, nors į akį durk. Patikimas liudytojas čia gali būti tik toks žmogus, kuris labai pripratęs prie tamsos...

— Aš nesutiksiu su tuo, — tyliai tarė Atikus.

— Po velnių aš juk ne apie Džemį kalbu!

Misteris Teitas taip treptelėjo į verandos grindis, kad mis Modės miegamajame užsidegė šviesa. Ir mis Stefanijos Kroford lange įsižiebė šviesa. Atikus ir misteris Teitas sužiuro į jų namus kitoje gatvės pusėje, paskui pažvelgė vienas į kitą. Jie luktelėjo valandėlę.

Misteris Teitas prabilo pirmas, ir jo balsas vos girdėjosi.

— Misteri Finčai, man labai nemalonu ginčytis su jumis tokią valandą. Niekam nelinkėčiau išgyventi tiek nerimo, kiek jums teko šį vakarą. Neįsivaizduoju, kaip jūs dar laikotės ant kojų, bet matau, kad nelabai susigaudote, kas ir kaip, o juk šiąnakt reikia viską nuspręsti, nes rytoj bus per vėlu. Bobas Juelas pats pasismeigė ant peilio.

Misteris Teitas dar paaiškino: veltui Atikus tvirtina ir atkakliai laikosi tos nuomonės, kad tokiam berniukui kaip Džemis, ir dar sulaužyta ranka, būtų užtekę jėgos juodžiausioje tamsoje sudoroti suaugusį vyrą.

— Hekai, — staiga paklausė Atikus, — čia rodėte peilį. Kur jį gavote?

— Atėmiau iš vieno girtuoklio, — atsakė misteris Teitas.

Aš bandžiau prisiminti. Misteris Juelas buvo mane užpuolęs... Paskui pargriuvo... Matyt, Džemis buvo atėjęs man į pagalbą. Bent jau man taip pasirodė...

— Hekai?

— Sakau, kad atėmiau iš vieno girtuoklio šį vakarą mieste. O tą duonriekį Juelas tikriausiai rado miesto šiukšlyne. Pasigalando ir ėmė laukti progos...

Atikus grįžo prie sūpuoklių ir atsisėdo. Jo rankos nukaro tarp kelių. Jis įsižiūrėjo į grindis. Lygiai taip lėtai Atikus judėjo tą naktį prie kalėjimo, kai man pasirodė, kad jis visą amžinybę lanksto laikraštį ir deda jį ant kėdės.

Misteris Teitas sunkiais žingsniais, bet tyliai vaikščiojo po verandą.

— Jūs nieko čia nesprendžiate, misteri Finčai, viską sprendžiu aš. Aš sprendžiu, aš ir atsakau. O jeigu jūs nesutiksite su manimi, tai nedaug ką laimėsite. Jeigu dar laikysitės savo, aš jus į akis pavadinsiu melagiu. Jūsų berniukas nenužudė Juelo, — lėtai pasakė jis. — Tikrai nenužudė, ir dabar jūs pats tai žinote. Jis tenorėjo ramiai pareiti namo ir parsivesti sesutę, daugiau nieko. — Misteris Teitas liovėsi vaikščiojęs. Jis sustojo priešais Atikų, nugara į mus. — Aš nesu koks ypatingas žmogus, sere, bet aš — Meikombo apygardos šerifas. Visą gyvenimą pragyvenau čia, o man jau keturiasdešimt treti. Viską žinau smulkiai, kas atsitiko čia nuo mano gimimo dienos ir net prieš mano gimimą. Negras žuvo beprasmiškai, o žmogus, kaltas dėl to, irgi negyvas. Tai tegu šį kartą mirusieji laidoja mirusiuosius, misteri Finčai.

Misteris Teitas priėjo prie sūpuoklių ir pasiėmė savo skrybėlę, kuri gulėjo šalia Atikaus. Misteris Teitas nubraukė ranka savo plaukus atgal ir užsidėjo skrybėlę.

— Niekad negirdėjau, kad įstatymas būtų prieš tuos žmones, kurie sutrukdo įvykdyti nusikaltimą, o būtent jis ir sutrukdė, bet jūs tikriausiai pasakysite, kad man nevalia nutylėti, kad mano pareiga pranešti tai visam miestui. Ar žinote, kas tada bus? Visos Meikombo damos, neišskiriant nė mano žmonos, pradės belstis į jo duris su tortais ir pyragais. Aš galvoju taip, misteri Finčai, — žmogus padarė didžiausią paslaugą jums ir visam mūsų miestui, ir man atrodo, kad jį, drovų ir kuklų, išvilkti visų akivaizdon yra nuodėmė. Taip, nuodėmė, ir aš nenoriu, kad ji slėgtų mano sąžinę. Jeigu tai būtų koks kitas žmogus, tada kas kita. Tik ne šitas žmogus, misteri Finčai.

Misteris Teitas tarsi bandė bato galu iškasti duobę verandos grindyse.

— Gal aš ir nelabai gerai elgiuosi, misteri Finčai, bet esu Meikombo apygardos šerifas ir tvirtinu, kad Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio. Labos nakties, sere.

Misteris Teitas nulipo verandos laipteliais ir nužingsniavo per kiemą. Paskui trinktelėjo automobilio durelės, ir jis nuvažiavo.