Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Atikus stovėjo prie Džemio lovos.

Misteris Hekas Teitas sustojo tarpdury. Jis laikė kepurę rankoje, jo kelnių kišenėje pūpsojo žibintuvėlis. Jis buvo su odine striuke ir auliniais batais.

— Įeikite, Hekai, — pasakė Atikus. — Ar radote ką nors? Neįsivaizduoju, koks nedorėlis galėjo šitaip padaryti, bet tikiuosi, kad radote jį.

Misteris Teitas šnirpštelėjo. Jis įdėmiai pažiūrėjo į kampe stovintį vyriškį, linktelėjo jam, paskui nužvelgė mus visus iš eilės: Džemį, tetą Aleksandrą, Atikų.

— Sėskitės, misteri Finčai, — maloniai pasiūlė jis.

— Visi atsisėskime, — pasakė Atikus. — Paimkite aną kėdę, Hekai. Aš atsinešiu dar vieną iš svetainės.

Misteris Teitas atsisėdo už Džemio rašomojo stalo. Jis palaukė, kol Atikus grįš ir atsisės. Aš stebėjausi, kodėl Atikus neatnešė kėdės tam vyriškiui, kuris stovėjo kampe, bet Atikus, matyt, geriau žinojo, kaip elgtis su kaimiečiais. Kai kurie jo klientai iš kaimo, būdavo, pririša ilgaausius savo mulus po platanais galiniame kieme ir dažniausiai stovėdami ant laiptelių aptaria reikalus su Atikumi. Tikriausiai ir šitam žmogui patogiau buvo stovėti.

— Misteri Finčai, — tarė misteris Teitas. — Aš pasakysiu, ką radau. Radau mažos mergaitės suknelę — ją palikau automobilyje. Ar ten tavo suknelė, Paukšteli?

— Taip, sere, jeigu rožinė su raukinukais, — atsakiau aš.

Misteris Teitas kalbėjo tokiu tonu, tarsi būtų davęs parodymus teisme. Jis mėgo viską pasakoti savaip, netrukdomas kaltintojo nei gynėjo, todėl kartais užtrukdavo labai ilgai.

— Radau dar kažkokius keistus purvo spalvos skarmalus...

— Tai nuo mano kostiumo, misteri Teitai.

Misteris Teitas patrynė rankomis kelius. Paskui patrynė kairę ranką ir ėmė apžiūrinėti židinio atbrailą, galiausiai, atrodė, labai susidomėjo pačiu židiniu. Po to ėmė čiupinėti savo ilgą nosį.

— Kas yra, Hekai? — paklausė Atikus.

Misteris Teitas palietė savo sprandą ir patrynė jį.

— Ten, po medžiu, guli Bobas Juelas su duonriekiu peiliu tarp šonkaulių. Jis negyvas, misteri Finčai. 29

Teta Aleksandra pašoko ir griebėsi už židinio atbrailos. Misteris Teitas norėjo ją prilaikyti, bet ji atstūmėjo ranką. Pirmą kartą gyvenime Atikus pasirodė nemandagus — jis nė nekrustelėjo.

Dabar aiškiai prisiminiau, kad misteris Bobas Juelas sakėsi sutvarkysiąs Atikų, nors jam reikėtų ir galvą padėti. Misteris Juelas vos nesutvarkė Atikaus, ir dėl to jį patį ištiko galas.

— Ar jūs tikras? — bespalviu balsu paklausė Atikus.

— Visiškai, — atsakė misteris Teitas. — Daugiau jis šitų vaikų nebepalies.

— Aš ne apie tai. — Atikus kalbėjo tarsi pro miegus. Kai Atikus sukrėstas, tuojau pamatai, kad jis nebejaunas: ryžtingas smakras mažiau atsikišęs į priekį, po ausimis išdavikiškai įsirėžusios raukšlės, ir jau nebepastebi, kad jo plaukai juodi kaip derva — į akis krenta žilstelėję smilkiniai.

— Gal pereitume į svetainę? — pagaliau prabilo teta Aleksandra.

— Jeigu jūs leisite, — tarė misteris Teitas, — ir jeigu Džemiui nekliudome, geriau pasilikime čia. Noriu apžiūrėti jo žaizdas, o Paukštelis tuo tarpu... papasakos mums, kas ten atsitiko.

— Aš norėčiau išeiti, — pasakė teta. — Nesu jums reikalinga. Atikau, būsiu savo kambaryje, jeigu manęs prireiks. — Teta Aleksandra nuėjo prie durų, bet stabtelėjusi atsigręžė: — Aš nujaučiau nelaimę, Atikau... aš... aš esu kalta. Man reikėjo...

Misteris Teitas kilstelėjo ranką.

— Eikite ilsėtis, mis Aleksandra. Aš suprantu, kad jūs labai sukrėsta, bet nesigraužkite. Jeigu mes paisytume visų savo nuojautų, tai nieko nenuveiktume, tik gaudytume savo uodegas kaip katinai. Paukšteli, gal tu galėtum mums viską papasakoti, kol dar nepamiršai. Ar galėsi? Ar judu matėte, kad jis seka jus?

Aš prisiglaudžiau prie Atikaus, ir jis apglėbė mane. Aš įsikniaubiau jam į kelius.

— Mudu ėjom namo. Aš pasakiau Džemiui, kad pamiršau batukus. Kai apsisukom grįžti, užgeso visos šviesos. Džemis sakė, kad galėsiu pasiimti rytoj...

— Paukšteli, pakelk galvą, kad misteris Teitas geriau girdėtų, — pasakė Atikus. Aš užsikrausčiau jam ant kelių.

— Tada Džemis liepė man truputį patylėti. Pamaniau, kad jis kažką galvoja... Visada mane tildo, kad galėtų pagalvoti... paskui pasakė, kad kažką išgirdo. Mes manėme, kad tai Sesilis.

— Sesilis?

— Sesilis Džeikobsas. Jis šiandien kartą mus jau išgąsdino, todėl mes pagalvojome, kad tai vėl jis. Jis irgi buvo su kostiumu. Už geriausią kostiumą turėjo duoti dvidešimt penkis centus, tik aš nežinau, kas tą premiją laimėjo...

— Kur judu buvote, kai pagalvojote, kad Sesilis jus seka?

— Visai netoli mokyklos. Dar aš jam šūktelėjau...

— Ką šūktelėjai?

— Kad jis yra riebi višta, rodos, taip. Bet niekas neatsiliepė... tada šūktelėjo Džemis taip garsiai, kad ir kurčias būtų išgirdęs...

— Palauk, Paukšteli, — pasakė misteris Teitas. — Misteri Finčai, jūs girdėjote juos?

Atikus pasakė negirdėjęs. Jis buvo įsijungęs radiją. Teta Aleksandra irgi klausėsi radijo savo miegamajame. Jis tai atsimena, kadangi ji paprašiusi, jog jis sumažintų garsą, nes negirdinti savojo.

— Aš visada per garsiai leidžiu radiją, — šyptelėjo Atikus.

— Kažin ar kaimynai ką nors girdėjo... — tarstelėjo misteris Teitas.

— Vargu, Hekai. Daugelis klausosi radijo arba eina miegoti su vištomis. Gal tik Modė Atkinson nemiegojo, ir tai kažin.

— Pasakok toliau, Paukšteli, — pasakė misteris Teitas.

— Kai Džemis šūktelėjo, mes nuėjome toliau. Aš buvau su kostiumu, bet tada jau irgi išgirdau. Išgirdau žingsnius. Kai ėjom, girdėjom žingsnius, kai sustojom, nutilo ir jie. Džemis sakė, kad gerai mane mato, nes misis Krenšo buvo nudažiusi mano kostiumą šviečiančiais dažais. Aš buvau kumpis.

— Kaip — kumpis? — labai nustebo misteris Teitas.

Atikus papasakojo jam apie mano vaidmenį ir paaiškino, iš ko buvo padarytas mano kostiumas.

— Būtumėte matęs, kaip ji atrodė grįžusi, — pasakė Atikus.

— Suplota tarsi blynas.

Misteris Teitas pasitrynė smakrą.

— O aš pagalvojau, iš kur ant jo rankų tokios žymės. Visos rankovės pilnos mažų skylučių. Ir rankos po tomis skylutėmis kai kur subadytos. Gal parodytumėte man tą kostiumą, sere?

Atikus atnešė mano kostiumo likučius. Misteris Teitas pasukinėjo jį, paskui sulenkė, norėdamas įsivaizduoti, kaip jis atrodė anksčiau.

— Matyt, šitas daiktas ir išgelbėjo jai gyvybę, — pasakė jis.

— Pažiūrėkite. — Jis parodė ilgu smiliumi. Ant matinio vielų tinklo blizgėjo šviežias rėžis. — Bobas Juelas žinojo, ko nori, — sumurmėjo misteris Teitas.

— Jam buvo pasimaišęs protas.

— Atleiskite man, misteri Finčai, bet niekas jam nebuvo pasimaišę, tam bjauriam niekšui. Jis prisilakė, kad išdrįstų nužudyti jūsų vaikus, tas šlykštynė, nes su jumis nedrįso susitikti akis į akį.

Atikus papurtė galvą.

— Neįsivaizduoju, kaip žmogus gali...

— Misteri Finčai, yra tokių žmonių, kuriuos reikia šaudyti be jokių kalbų. Ir tai kulkos gaila. Juelas buvo iš tokių.

— Maniau, kad tąkart visą pyktį išliejo ant manęs ir atvėso, — pasakė Atikus. — O jeigu ir ne, tai vis tiek maniau, kad puls tik mane.

— Kibti prie vargšės negrės jam užteko narsumo, lįsti į teisėjo Teiloro namus, kai tikėjosi, kad jie tušti, irgi užteko, bet kodėl jūs manote, kad jis turėjo susitikti su jumis akis į akį dienos šviesoje? — Misteris Teitas atsiduso. — Nagi, Paukšteli, kaip ten buvo toliau? Jūs išgirdote žingsnius...