Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Nežinau, gal aš per miegus išgirdau ją, o gal mane pažadino orkestras, užgrojęs pietinių valstijų himną, bet aš nutariau išeiti į sceną tuo momentu, kai misis Meriveder iškilmingai pakėlė valstybinę vėliavą. Negaliu pasakyti, kad tyčia pasirinkau tokią akimirką aš tiesiog panūdau būti drauge su visais.

Vėliau sužinojau, kad teisėjas Teiloras išlėkė iš salės, taip kvatodamasis ir daužydamas rankomis per kelius, kad misis Teilor būtinai turėjo paduoti jam stiklinę vandens ir piliulę.

Misis Meriveder parengta programa sulaukė didžiausio pasisekimo, publika garsiai džiūgavo ir plojo, bet užkulisiuose ji nutvėrė mane ir pasakė, kad aš sužlugdžiau jos gyvąjį paveikslą. Aš norėjau prasmegti skradžiai žemę, bet Džemis, atėjęs manęs pasiimti, mane paguodė: jis pasakė, kad iš tos vietos, kur jis sėdėjo, mane buvo vos galima pastebėti. Nežinau, kaip Džemis suprato, kokia aš nelaiminga jaučiausi, bet jis pasakė, kad viskas buvo gerai, tik truputį pasivėlinau išeiti. Jeigu kas ir būdavo blogai, Džemis mokėdavo paguosti beveik kaip Atikus, ir iškart pasidarydavo geriau. Beveik kaip Atikus... Bet net Džemis negalėjo įkalbėti, kad eičiau pro visus tuos žmones, ir sutiko drauge palaukti užkulisiuose, kol visi išsiskirstys.

— Nori nusivilkti kostiumą, Paukšteli? — paklausė jis.

— Ne, tegu būna, — atsakiau aš. Norėjau paslėpti savo širdgėlą.

— Ar parvežti jus namo? — kažkas paklausė.

— Ne, sere, dėkui, — išgirdau Džemio balsą. — Mums visai netoli.

— Saugokitės šmėklų, — pasakė tas pats balsas. — Tiksliau sakant — šmėklos tegu saugosi Paukštelio.

— Žmonių jau visai mažai beliko, — pasakė man Džemis. — Eime. Per salę išėjome į koridorių ir nulipome laiptais. Lauke buvo tokia pat aklina tamsa. Dar keli automobiliai stovėjo už mokyklos, todėl iš jų šviesų mums buvo maža naudos.

— Jei kas nors važiuos į mūsų pusę, mums bus geriau matyti, — tarė Džemis. — Klausyk, Paukšteli, aš palaikysiu tave už to... kauliuko. Kad kur nors neužkliūtum.

— Aš gerai matau.

— Gal ir matai, bet vis tiek gali pargriūti.

Pajutau lengvą spustelėjimą viršugalvyje ir supratau, kad Džemis laiko mane už kaulo.

— Jauti?

— Aha.

Mes ėjome per juodą mokyklos kiemą, stengdamiesi įžiūrėti, kas po mūsų kojomis.

— Džemi, — pasakiau aš, — aš pamiršau batukus, jie liko užkulisiuose.

— Tai grįžkime pasiimti.

Vos tik mes atsisukome, šviesos salėje užgeso.

— Pasiimsi rytoj, — tarė Džemis.

— Rytoj sekmadienis, — burbtelėjau aš, kai Džemis vėl pasuko namų pusėn.

— Galėsi paprašyti sargą, kad atrakintų duris... Paukšteli?

— Ką?

— Nieko.

Džemis ilgai tylėjo. Nežinojau, apie ką jis galvoja. Pagalvojau, kad jeigu norės, pats man pasakys, gal tada, kai jau būsime namuose. Pajutau, kaip jo pirštai tvirčiau suėmė mano kostiumą. Man pasirodė, kad net per stipriai. Aš papurčiau galvą.

— Džemi, kodėl tu...

— Patylėk minutėlę, Paukšteli, — pasakė jis, spustelėdamas mane. Mes ėjome tylėdami.

— Minutė jau praėjo, — pasakiau aš. — Apie ką galvoji?

Pasisukau, norėdama pamatyti jį, bet vos galėjau įžiūrėti tamsų siluetą.

— Pasirodė, kad kažką išgirdau, — pasakė jis. — Stabtelėkime.

Mudu stabtelėjome.

— Nieko negirdi?

— Ne.

Nespėjome nueiti nė penkių žingsnių, ir jis vėl mane sustabdė.

— Klausyk, Džemi, tu nori mane išgąsdinti? Žinok, aš jau ne maža...

— Patylėk, — pasakė Džemis, ir aš supratau, kad jis visai nejuokauja.

Naktis buvo rami. Girdėjau, kaip jis tyliai kvėpuoja šalia manęs.

Staiga lengvas vėjelis perbėgo per nuogas mano kojas ir tuojau nutyko, nors mes ir tikėjomės vėjuotos nakties. Tokia tyla būna prieš audrą. Mes įsiklausėme.

— Kažkur šuo loja, — pasakiau.

— Ne, ne, — atsakė Džemis. — Girdžiu tuos garsus, kai einame, o kai sustojame — nebegirdėti.

— Tu girdi, kaip mano kostiumas čeža. Tiesa, juk šiandien Visų šventųjų išvakarės, užtat tu taip...

Aš norėjau įtikinti ne tiek Džemį, kiek save pačią, nes dabar ir aš aiškiai išgirdau tuos garsus, apie kuriuos jis kalbėjo. Tai nebuvo mano kostiumas.

— Čia turbūt Sesilis, — palūkėjęs tarė Džemis. — Dabar jam jau nieko neišdegs. Tegu negalvoja, kad mes imsime bėgti.

Mudu slinkome vėžlio žingsniu. Aš paklausiau Džemio, kaip Sesilis gali sekti paskui mus tokioje tamsoje ir kaip jis dar neužlipo ant mūsų.

— Aš tave matau, Paukšteli, — pasakė Džemis.

— Tikrai? Aš tavęs nematau.

— Ant tavęs šviečia riebalų ruoželiai. Misis Krenšo nudažė juos šviečiančiais dažais, kad geriau būtų matyti rampos šviesoje. Aš tave visai gerai matau, todėl ir Sesilis puikiausiai mato ir gali laikytis atokiai.

Aš norėjau parodyti Sesiliui, kad mes viską žinome ir kad jis mūsų neapgaus.

— Sesilis Džeikobsas šlapia višta-a! — atsigręžusi staiga riktelėjau.

Mes sustojome. Niekas neatsiliepė, tik tolima mokyklos siena aidu atkartojo: „Višta-aa.“

— Aš jam parodysiu, — tarė Džemis. — Ei, tu!

— Ei tu, ei tu, ei tu, — atsakė mokyklos siena.

Tai visai nepanašu į Sesilį — jis neištvertų taip ilgai; jeigu jau jis iškrėsdavo kokį pokštą, tai paskui kartodavo tą patį dešimt kartų. Jis jau seniai turėjo ant mūsų užšokti. Džemis vėl davė ženklą man sustoti ir tyliai pasakė:

— Paukšteli, gal tu gali nusivilkti tą kostiumą?

— Galėčiau, bet aš neapsirengusi.

— Tavo suknelę aš turiu.

— O kaip aš ją tamsoje apsivilksiu?

— Na, gerai, — pasakė jis. — Tiek to.

— Džemi, tu bijai?

— Ne. Atrodo, kad ąžuolas jau čia pat. Dar keli žingsniai, ir išeisime į gatvę. Ten bus šviesiau.

Džemis kalbėjo lėtai, lygiu, be jokios išraiškos balsu. Kažin ar ilgai dar įtikinės, kad mus seka Sesilis?

— O gal uždainuokime, Džemi?

— Ne, patylėk, Paukšteli.

Mes nespartinome žingsnio. Jis žinojo taip pat gerai, kaip ir aš, kad greitai eidamas bematant užsigausi kojos pirštą, nes gali užkliūti už akmens ar ko kito, o aš buvau basa. O gal čia tik vėjas šiurena medžių šakas? Tačiau vėjo nebuvo, ir medžių daugiau aplink nebuvo, išskyrus didįjį ąžuolą.

Tas, kas ėjo paskui mus, šlepsėjo ir vilko kojas žeme, tarsi avėdamas sunkiais batais. Jis mūvėjo storas medvilnines kelnes; visai ne medžiai ošė, kaip anksčiau galvojau, o tik medvilnė trynėsi į medvilnę: šiuru, šiuru su kiekvienu žingsniu.

Pajutau šaltą smėlį po kojomis ir supratau, kad mes jau po ąžuolu. Džemis spustelėjo man viršugalvį. Mudu sustojome ir įsiklausėme.

Šlepsėjimas nesiliovė. Ir medvilninės kelnės vis šiugždėjo be paliovos. Paskui nutilo. Jis bėgo, bėgo tiesiai į mus visai nevaikiškais žingsniais.

— Bėk, Paukšteli! Bėk, bėk! — suklykė Džemis.

Aš žengiau vieną milžinišką žingsnį ir pasijutau krintanti — tamsoje sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai rankos tarsi surištos.

— Džemi, Džemi, padėk man, Džemi!

Aš pargriuvau ant žemės ir ėmiau ristis, stengdamasi žūtbūt išsivaduoti iš to vielinio narvo. Netoliese išgirdau peštynes: kažkas daužėsi, spardėsi, voliojosi po žemę, kliūdami už šaknų. Paskui kažkas atsirito prie manęs, ir aš supratau — Džemis. Žaibo greitumu jis pašoko ant kojų ir ėmė bėgti, tempdamas mane drauge, bet aš negalėjau greitai bėgti, nes buvau visai susipainiojusi savo tinkle, tik galva ir pečiai kyšojo.