Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Negana to, kad panelės Tutė ir Frutė (jų tikri vardai — Sara ir Frensė) buvo kilusios iš jankių, abi jos buvo dar ir kurčios. Mis Tutė to neprisipažino ir gyveno amžinoje tyloje, bet mis Frutė labai norėjo viską žinoti, todėl įsitaisė klausomąjį vamzdelį, ir tokį didžiulį, kad Džemis pareiškė jį esant nuo gramofono.

Išdykę vaikiūkščiai visa tai žinojo. Visų šventųjų išvakarėse, palaukę, kol panelės Barber kietai sumigs, jie įsėlino į jų svetainę (nakčiai duris rakindavo tik Redliai) ir patyliukais sunešė visus svetainės baldus į rūsį. Savo dalyvavimą šioje istorijoje aš griežtai paneigiau.

— Aš juos girdėjau! — Toks šauksmas auštant pažadino panelių Barber kaimynus. — Girdėjau, kaip sunkvežimis privažiavo prie pat durų! Jie trypė kaip arkliai. Dabar jie jau bus palei Naująjį Orleaną!

Mis Tutė neabejojo, kad jų baldus pagrobė kailių prekiautojai, pravažiavę pro mūsų miestą prieš dvi dienas.

— Juodi tokie, juodi, — sakė ji. — Sirai.

Buvo pakviestas misteris Hekas Teitas. Jis apžiūrėjo įvykio vietą ir pasakė, kad tai veikiausiai vietinių žmonių darbas. Mis Frutė tvirtino skirianti meikombiečių kalbėseną, o šią naktį girdėjusi visai ne meikombiečių balsus — nuo jų „r“ visos sienos virpėjusios. Mis Tutė reikalavo pėdsekių šunų, nes tik jie galėtų surasti baldus, ir misteriui Teitui teko keliauti dešimt mylių į kaimą, surinkti tuos šunis ir atsigabenti juos į Meikombą.

Misteris Teitas paleido juos nuo panelių Barber paradinių durų slenksčio, bet jie tik apibėgo aplink namą ir ėmė kaukti prie rūsio durų. Misteris Teitas leido juos nuo slenksčio tris kartus ir pagaliau viską suprato. Tą dieną, kol pėdsekiai buvo mieste, Meikombe nė vienas vaikas nelakstė basas, nė vienas vaikas nenusiavė batų.

Todėl Meikombo damos nutarė šiemet viską sutvarkyti kitaip. Bus visiems atidaryta vidurinės mokyklos didžioji salė, suaugusiesiems ten bus rodomi gyvieji paveikslai, o vaikai galės žaisti įvairiausius žaidimus: „Sugauk obuolį“, „Saldainis ant virvutės“, „Pačiupk asilą už uodegos“. Buvo paskirta premija — dvidešimt penki centai už geriausią maskaradinį kostiumą, pasigamintą savo rankomis.

Mudu su Džemiu sunkiai atsidusome. Ne dėl to, kad švenčių išvakarėse būtume ką nors padarę, tai buvo tiesiog principo klausimas. Džemiui atrodė, kad jis per didelis tokioms pramogoms; jis pareiškė, kad tą vakarą jo nė su virve niekas nenutemps prie mokyklos. Ir nereikia, pagalvojau, nueisiu su Atikumi.

Greitai aš sužinojau, kad man reikės pasirodyti scenoje. Misis Greisė Meriveder sukūrė originalų gyvąjį paveikslą pavadintą „Meikombo apygarda — Ad astra per aspera“7, kuriame aš turėsiu vaidinti kumpį. Ji nusprendė, kad bus labai puiku, jeigu kai kurie vaikai savo kostiumais pavaizduos mūsų apygardos žemės ūkio gėrybes: Sesilis Džeikobsas bus aprengtas karve, Agnė Bun vaizduos dailią pupelę, kitas vaikas bus žemės riešutas, ir taip toliau, kiek misis Meriveder pakaks fantazijos ir kol Meikombe pristigs vaikų.

Po dviejų repeticijų man paaiškėjo, kad vienintelė mūsų pareiga buvo įeiti iš kairės pusės į sceną kai tik misis Meriveder (ji buvo ne tik autorė, bet ir pranešėja) mus pakvies. Ji pasakys: „Kumpis“, ir tada bus mano eilė pasirodyti. Paskui visi gyvojo paveikslo dalyviai sugiedos: „Meikombe, Meikombe, mes tau per amžius ištikimi“, misis Meriveder pakels scenoje valstybinę vėliavą, ir toks bus iškilmingas finalas.

Mano kostiumą buvo nesunku pasiūti. Misis Krenšo, Meikombo siuvėja, turėjo tokią pat lakią vaizduotę, kaip ir misis Meriveder. Misis Krenšo paėmė vielos tinklą ir surietė jį pagal rūkyto kumpio formą. Paskui aptraukė tinklą ruda medžiaga ir nudažė ją, kad labiau primintų originalą. Aš turėsiu pritūpti, ir kas nors apvilks mane tuo vadinamuoju kostiumu. Jis buvo man beveik iki kelių. Misis Krenšo protingai sugalvojo palikti dvi skylutes ties akimis. Ji viską labai gerai padarė; Džemis pasakė, kad aš tikras kumpis su kojomis. Tačiau mano kostiumas nebuvo labai patogus — man su juo buvo karšta, jis buvo labai prigludęs prie manęs, ir jeigu man panižtų nosis, aš negalėčiau pasikasyti; be to, negalėčiau pati jo nusivilkti.

Maniau, kad Visų šventųjų dienos išvakarėse namiškiai ateis pažiūrėti, kaip aš vaidinu, bet man teko nusivilti. Atikus kaip įmanydamas švelniau paaiškino man esąs be galo pavargęs ir neturįs jėgų žiūrėti kokį nors vaidinimą, mat visą savaitę praleidęs Montgomeryje ir tik po pietų buvo grįžęs namo. Jis pasakė, kad mane palydės Džemis, jeigu aš paprašysiu.

Teta Aleksandra pareiškė turinti kuo anksčiau atsigulti, nes ji visą dieną puošusi sceną ir visai nusiplūkusi... Teta Aleksandra staiga nutilo vidury sakinio. Ji užsičiaupė, paskui pražiojo burną, lyg norėdama kažką sakyti, bet negalėjo ištarti žodžio.

— Kas jums, tetule? — paklausiau aš.

— O, nieko, nieko, — atsakė ji, — tik mane nukrėtė šiurpas.

Teta Aleksandra pasistengė greitai nusikratyti kažkokių negerų, šiurpą keliančių minčių ir pasiūlė man suvaidinti svetainėje. Džemis įspraudė mane į kostiumą, atsistojo svetainės tarpduryje, sušuko: „Kumpis“, mėgdžiodamas misis Meriveder balsą, ir aš įžengiau vidun. Atikus ir teta Aleksandra buvo sužavėti.

Tą patį aš parodžiau Kelpurnijai virtuvėje, ir ji pasakė, kad atrodau nuostabiai. Norėjau dar nueiti į kitą gatvės pusę pas mis Modę, bet Džemis pasakė, kad ji tikriausiai ateis pasižiūrėti vadinimo.

Dabar aš jau nebesijaudinau, kad jie neateis. Džemis pasakė, kad eis su manim. Taip prasidėjo pati ilgiausia mudviejų kelionė. 28

Dar niekada paskutinė spalio diena nebuvo tokia šilta. Mes net megztukų nesivilkome. Tik kai pakilo vėjas, Džemis pasakė, kad mums grįžtant tikriausiai prapliups lyti. Mėnulio nebuvo.

Nuo gatvės lempos ant Redlių namo krito juodi šešėliai. Išgirdau, kaip Džemis tyliai nusijuokė.

— Dievaži, šį vakarą jiems niekas nekvaršins galvų, — tarė jis. Džemis nešė mano kostiumą ir jam buvo labai nepatogu eiti. Aš pagalvojau, kad iš tiesų Džemis labai džentelmeniškas.

— Vis tiek čia baugu, tiesa? — paklausiau aš. — Baubas niekam netrokšta nieko blogo, bet man smagu, kad tu eini drauge.

— Atikus tavęs vienos nebūtų išleidęs, — pasakė Džemis.

— Nesuprantu kodėl, juk reikia tik pasukti už kampo ir pereiti per kiemą.

— Toks kiemas per didelis mažoms mergaitėms vaikščioti naktį, — paerzino mane Džemis. — O gal jau nebijai šmėklų?

Mudu nusikvatojome. Šmėklos, karštosios dvasios, užkeikimai, magiški ženklai dingo mums beaugant, kaip dingsta miglos saulei patekėjus.

— Dar prisimenu, kaip mes tada sakydavome, — tarė Džemis. — “Angeliuk, atsisuk, man iš kelio pasitrauk, neužpulk, nepasmauk.“

— Nereikia, Džemi, — paprašiau aš. Mes kaip tik ėjome pro Redlių namus.

— Baubo tikriausiai nėra namuose. Klausyk, — pasakė Džemis.

Tamsoje, aukštai virš mūsų galvų, vienišas strazdas giesmininkas traukė savo giesmę, nė nenutuokdamas, kieno medyje tupi; čia jis šaižiai švilpė kaip zylė, čia čirškė tarsi irzlus kėkštas, čia ūbavo, skundėsi liūdnu pelėdos balsu.

Mudu pasukome už kampo, ir aš užkliuvau už šaknies, dryksančios ant tako. Džemis norėjo mane prilaikyti ir netyčia išmetė ant žemės mano kostiumą. Aš vis dėlto nepargriuvau, ir mes nuėjome toliau. Netrukus įsukome į mokyklos kiemą. Ten buvo tamsu kaip maiše.

— Kaip tu randi kelią, Džemi? — paklausiau aš, kai ėjome per kiemą.