Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Persekioja, Sesili...

— Ne, mis Geits, čia taip parašyta... Na, tiekto. Senis Adolfas Hitleris gaudo žydus ir kiša juos į kalėjimus. Jis atima iš jų visą turtą, neleidžia jiems išvažiuoti iš šalies, jis prausia visus silpnapročius ir...

— Prausia silpnapročius?

— Taip, mis Geits, aš manau, kad jie nesugeba patys nusiprausti, nes koks gi idiotas gali laikytis švaros? Taigi Hitleris pradėjo programą, pagal kurią reikia sugaudyti ir visus pusžydžius, nes jis nori visus juos suregistruoti, kad jie nepridarytų jam bėdos, ir aš manau, jog tai blogas dalykas. Toks mano einamasis įvykis.

— Labai gerai, Sesili, — tarė mis Geits.

Išdidžiai pasipūtęs, Sesilis grįžo į savo suolą. Klasės gale pakilo ranka.

— Kaip jis taip gali?

— Kas jis ir ką gali? — kantriai paklausė mis Geits.

— Kaip Hitleris gali tiek daug žmonių suvaryti už grotų? Valdžia turėtų jį sudrausti, — pasakė mokinys, kuris buvo pakėlęs ranką.

— Hitleris pats yra valdžia, — tarė mis Geits. Nepraleisdama progos suaktyvinti mokymo procesą, ji nuėjo prie lentos ir didelėmis spausdintomis raidėmis parašė: DEMOKRATIJA.

— Demokratija, — perskaitė mokytoja. — Kas žino, ką tai reiškia?

— Mes, — kažkas pasakė.

Aš prisiminiau vieną rinkimų kampanijos šūkį, kurį Atikus buvo man aiškinęs, ir pakėliau ranką.

— Kaip tu supranti demokratiją, Džiną Luiza?

— „Visų teisės lygios, niekam jokių privilegijų“, — pacitavau aš.

— Labai gerai, Džiną Luiza, labai gerai, — nusišypsojo mis Geits. Paskui prieš žodį DEMOKRATIJA ji parašė: PAS MUS. — Dabar, mokiniai, perskaitykime visi kartu: „Pas mus demokratija.“

Mes perskaitėme. Tada mis Geits pasakė:

— Toks skirtumas tarp Amerikos ir Vokietijos. Pas mus yra demokratija, o Vokietijoje diktatūra. Dik-ta-tūra, — pasakė ji. — Mūsų šalyje niekas nėra persekiojamas. Kitus persekioja tik prietaringi žmonės. Prie-ta-ringi, — pasakė ji paskiemeniui. — Žydai puikiausi žmonės pasaulyje, ir man tiesiog nesuprantama, kaip jis to nesupranta.

Kažkoks smalsuolis klasės viduryje pasidomėjo:

— Kaip jūs manote, mis Geits, kodėl jie nekenčia žydų?

— Nežinau, Henri. Žydai duoda daug naudos kiekvienai visuomenei, kurioje gyvena, ir, tai užvis svarbiausia, jie yra labai religingi žmonės. Hitleris nori panaikinti religiją, galbūt dėl to nemėgsta žydų.

Čia prabilo Sesilis.

— Aš tiksliai nežinau, — tarė jis, — bet jie lyg pinigus keičia, lyg dar kažką daro, bet argi dėl to reikia persekioti žydus? Juk jie baltieji, tiesa?

— Kai pradėsi lankyti vidurinę mokyklą, Sesili, — pasakė mis Geits, — sužinosi, kad žydai persekiojami nuo seniausių laikų, jie net buvo išvyti iš savo krašto. Tai vienas baisiausių įvykių žmonijos istorijoje. O dabar laikas aritmetikai, vaikai.

Kadangi aritmetikos niekada nemėgau, ėmiau žiūrėti pro langą. Aš matydavau Atikų smarkiai širstantį tik tada, kai Elmeris Deivis per radiją pasakodavo paskutines naujienas apie Hitlerį. Atikus staiga išjungdavo radiją ir piktai krenkštelėdavo. Kartą aš paklausiau, kodėl jam taip nepatinka Hitleris, ir Atikus atsakė:

— Už tai, kad jis maniakas.

Ne, to negana, galvojau aš, kol visa klasė sprendė uždavinius. Maniakas vienas, o vokiečių milijonai. Jie patys galėtų pasodinti Hitlerį už grotų, užuot laukę, kol jis juos pasodins. Čia kažkas ne taip... Reikės vėl pasiklausti tėvo.

Aš pasiklausiau, ir Atikus atsakė negalįs man nieko aiškaus pasakyti, nes pats nežinąs.

— Bet Hitlerio nekęsti — gerai?

— Negerai, — atsakė jis. — Išvis negerai, kai reikia ko nors nekęsti.

— Atikau, — pasakiau aš, — man kai kas neaišku. Mis Geits sakė, kad siaubinga taip daryti, kaip Hitleris daro. Ji net išraudo visa, kai kalbėjo...

— Aš manau...

— Bet...

— Kas?

— Nieko, tėti.

Nuėjau šalin, nes nežinojau, kaip paaiškinti Atikui, kas man buvo atėję į galvą, kaip žodžiais pasakyti tai, ką pajutau. Gal Džemis galės man atsakyti. Mokyklinius reikalus Džemis suprasdavo geriau už Atikų.

Džemis visą dieną tampė vandenį, todėl buvo labai pavargęs. Prie jo lovos ant grindų mėtėsi ne mažiau kaip dvylika bananų žievių, tarp jų stovėjo tuščias pieno butelis.

— Tiek bananų sukirtai? — paklausiau aš.

— Treneris sako, kad po metų galėčiau žaisti, jei per tą laiką priaugčiau dvidešimt penkis svarus, — atsakė jis. — O greičiausiai galima pasitaisyti nuo bananų.

— Jeigu tik tau nepasidarys bloga. Džemi, — pasakiau aš, — noriu tavęs kai ko paklausti.

— Pilk, — tarė jis, padėjo knygą ir ištiesė kojas.

— Mis Geits gera moteris, tiesa?

— Nebloga, — atsakė Džemis. — Ji man patiko, kai mokiausi jos klasėje.

— Bet ji labai nekenčia Hitlerio.

— Ir ką?

— Šiandien ji sakė, kad jis labai blogai elgiasi su žydais. Džemi, juk neteisinga yra ką nors persekioti, tiesa? Net blogai galvoti apie kitą žmogų yra negerai, ar ne?

— Žinoma, Paukšteli. Kokia musė tave įkando?

— Žinai, kai mes tą vakarą ėjome iš teismo, mis Geits lipo laiptais priešais mus, tu gal ir nematei, nes ji kalbėjosi su Stefanija Kroford. Girdėjau ją sakant, kad jau laikas juos pamokyti, nes jie per daug sau leidžia, dar, ko gero, užsimanys imti mus į žmonas. Klausyk, Džemi, kaip galima baisiausiai nekęsti Hitlerio, o apsisukus taip negražiai kalbėti apie mūsiškius...

Netikėtai Džemis klaikiai įsiuto. Jis šoko iš lovos, griebė mane už pakarpos ir smarkiai papurtė.

— Nenoriu nieko girdėti apie tą teismą, nieko, daugiau nieko, girdi? Ar girdi, ką sakau? Kad negirdėčiau daugiau nė vieno žodžio apie tai, aišku tau? Dabar dink iš čia!

Aš taip nustebau, kad net nepravirkau. Išsliūkinau iš Džemio kambario ir kuo tyliausiai uždariau duris — ko gero, išgirdęs trinktelėjimą dar labiau įsiustų. Staiga pasijutau labai pavargusi ir užsinorėjau pas Atikų. Jis sėdėjo svetainėje, ir aš užsiropščiau jam ant kelių. Atikus nusišypsojo.

— Tu jau didelė, greit nebetilpsi pas mane ant kelių. — Jis stipriai mane apkabino. — Paukšteli, — švelniai pasakė jis, — tu nenusimink, kad Džemis pyksta. Jam dabar sunku. Aš girdėjau, kaip jis rėkė ant tavęs.

Atikus paaiškino man, kad Džemis labai stengiasi kai ką užmiršti, bet jam vis nesiseka. Kai praeis daugiau laiko, tada jis vėl galės apie tai pagalvoti ir viską išsiaiškins. O kai išsiaiškins, vėl bus toks pats Džemis, kaip anksčiau. 27

Viskas palengva grįžo į savo vėžes, kaip Atikus ir sakė. Apie spalio vidurį tik du netikėti dalykai atsitiko dviem Meikombo gyventojams. Ne, trys dalykai, bet jie tiesiogiai nebuvo susiję su mumis, Finčais. Ir vis dėlto truputį buvo.

Pirmiausia — misteris Bobas Juelas gavo darbą ir po kelių dienų buvo atleistas; toks atsitikimas tikrai buvo vienintelis tuo kritiniu dešimtmečiu, nes aš niekada nebuvau girdėjusi, kad kas nors būtų išmestas iš viešųjų statybos darbų už tinginystę. Meikombiečiai greitai liovėsi kalbėję apie jį, bet dar greičiau jis liovėsi pelnytis duoną savo darbu. Nustojęs būti visų dėmesio centre, jis prarado ir ūpą dirbti. Misteris Juelas buvo pamirštas kaip ir Tomas Robinsonas. Tada jis vėl kas savaitė ėmė vaikščioti pašalpos ir pasiimdavo čekį net nepadėkojęs, tik piktai murmėdamas, kad visokie išsigimėliai, kurie tariasi valdą visą miestą, neleidžia doram žmogui užsidirbti duonai. Socialinio skyriaus darbuotoja Rūta Džouns pasakojo, kad misteris Juelas atvirai kaltino Atikų dėl to, kad neteko darbo. Ji taip išsigando, kad nuėjo pas Atikų į kontorą ir viską jam išklojo. Atikus pasakė mis Rūtai, kad ji nesijaudintų, o jeigu Bobas Juelas nori pasišnekėti su juo apie „atimtą“ darbą, tai jis žino kelią į kontorą.