Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Skaitydama misterio Andervudo vedamąjį stebėjausi. Beprasmiška žūtis? Juk iki pat paskutinės dienos viskas buvo pagal įstatymą, Tomą teisė viešai ir nuosprendį priėmė dvylika gerų, dorų žmonių, o mano tėvas visą laiką kovojo už jį. Paskui supratau misterio Andervudo mintį: Atikus visokiais būdais stengėsi įrodyti žmonėms, kad Tomas Robinsonas nekaltas, bet nerado kelio į jų širdis. Jų širdyse Tomas buvo pasmerktas myriop tą akimirką, kai Meijela Juel prasižiojo ir pradėjo rėkti.

Man pasidarė bloga, vos tik prisiminiau Juelų pavardę. Visas Meikombas bematant sužinojo misterio Juelo nuomonę apie Tomo žuvimą, sužinojome ir mes patikimu paskalų tiekimo kanalu — per mis Stefaniją Kroford. Mis Stefanija persakė tetai Aleksandrai prie Džemio („Eik, eik Jis pakankamai didelis, tegu girdi“) misterio Juelo žodžius, kad esą vienas jau gatavas, dar du laukia savo eilės. Džemis liepė man nebijoti, nes misteris Juelas tiek ir temoka — liežuviu plakti. Ir dar Džemis pasakė, kad niekada nebekalbės su manimi, jeigu aš žioptelėsiu Atikui bent žodį apie tai ar kaip kitaip parodysiu, kad žinau. 26

Prasidėjo mokslo metai, prasidėjo ir kasdienės mūsų kelionės pro Redlių sodybą. Džemis buvo septintoje klasėje ir lankė jau vidurinę mokyklą, kuri buvo kitame name, šalia pradinės; aš lankiau trečią klasę, ir mūsų pamokų tvarkaraščiai buvo visai skirtingi — mudu kartu nueidavome į mokyklą iš ryto ir pasimatydavome tik per pietus. Jis lankė futbolo treniruotes, bet buvo dar per jaunas žaisti, todėl jam leisdavo tik nešioti kibirais vandenį žaidėjams. Jis nešiojo tą vandenį su entuziazmu ir retai kada grįždavo namo dar nesutemus.

Redlių sodyba manęs jau nebegąsdino, bet vis tiek atrodė tokia pat niūri, tokia pat nejauki po didžiuliais ąžuolais, tokia pat nesvetinga. Giedromis dienomis vis taip pat buvo galima pamatyti misterį Nataną Redlį, einantį į miestą ir grįžtantį; kad Baubas tebesėdi namuose, mums, kaip ir anksčiau, buvo visai aišku — niekas nematė, kad jį iš ten būtų išnešę. Kai eidavau pro tą sodybą, mane kartais imdavo graužti sąžinė, kad mes kankinome Artūrą Redlį; bet kuriam protingam atsiskyrėliui mažas malonumas, kad vaikai kaišioja nosį pro jo langines, su meškere bruka jam raštelius ir naktimis mindo jo kopūstus.

Ir vis dėlto aš nepamiršau tų dviejų monetų su indėnų galvomis, kramtomosios gumos, figūrėlių iš muilo, seno medalio ir sugedusio laikrodžio su grandinėle. Vieną dieną sustojau prie ąžuolo ir pamačiau, kad kamienas aplink cementinį lopą pastorėjęs. Pats lopas buvo pageltęs.

Keletą kartų mes vos nepamatėme Baubo, o tuo ne kiekvienas gali pasigirti.

Eidama pro šalį, aš visada pažiūrėdavau į jų namą. Galbūt vieną gražią dieną aš jį ir išvysiu. Aš pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai įvyks. Galbūt jis sėdės sūpuoklėse, o aš kaip niekur nieko praeidama pasakysiu: „Sveiki, misteri Artūrai.“ „Labas, Džiną Luiza, — atsakys jis, tarsi mudu taip sveikintumės kiekvieną mielą dieną. — Puikus oras, ar ne?“ — „Taip, sere, iš tiesų puikus“, — atsakysiu ir nueisiu.

Tačiau tai tik fantazija. Mes niekada jo nepamatysime. Gal jis ir išeis pasivaikščioti, mėnuliui nusileidus, gal netgi žiūrės pro langą į mis Stefaniją Kroford. Čia, žinoma, jo reikalas, tik aš geriau žiūrėčiau į ką nors kita. Bet į mus jis niekada nepažiūrės.

— Tikiuosi, kad jūs nepradėjote savo senų žygių, — pasakė Atikus vieną vakarą, kai aš staiga pareiškiau norinti bent kartą gyvenime pamatyti Baubą Redlį. — O jeigu pradėjote, tai patariu jums liautis. Aš jau per senas vaikytis jus po Redlių daržus. Be to, ten landžioti pavojinga. Jus gali nušauti. Juk žinote, misteris Natanas šaudo į visus šešėlius, net jeigu tie šešėliai palieka ketvirto numerio basų kojų pėdsakus. Jums tada pasisekė, kad likote gyvi.

Aš taip ir prikandau liežuvį. Koks nuostabus tas Atikus. Pirmą kartą prasitarė mums žinąs daug daugiau, negu mes manėme. O juk visa tai buvo prieš keletą metų. Ne, tik pernai vasarą... Ne, užpernai, kai... Kažkodėl viskas man susipainiojo. Reikia paklausti Džemio.

Tiek daug įvykių atsitiko per tą laiką, kad Baubas Redlis pasirodė esąs ne toks jau ir baisus. Atikus pasakė nemanąs, kad dar kas nors galėtų atsitikti: viskas pamažu grįš į savo vėžes, ir žmonės, praslinkus kiek laiko, užmirš, kad kažkada gyveno toks Tomas Robinsonas, kad tiek daug buvo apie jį kalbėta.

Gal Atikus ir tiesą sakė, bet vasaros įvykiai tebeslėgė mus kaip sunkus oras prirūkytame kambaryje. Suaugę meikombiečiai niekada nekalbėdavo apie Tomo bylą su Džemiu ir manimi, bet su savo vaikais, matyt, kalbėdavo ir taip jiems aiškindavo: mudu su Džemiu nekalti, kad Atikus mūsų tėvas, todėl su mumis reikia elgtis gražiai. Patys vaikai niekada nebūtų to sugalvoję. Jeigu mūsų klasių draugams būtų buvę leista patiems nuspręsti, kaip jie turėtų elgtis, tai mudu su Džemiu, kiekvienas atskirai, viską būtume kuo puikiausiai sutvarkę keleriomis geromis kumštynėmis. O dabar mes turėjome vaikščioti aukštai iškeltomis galvomis ir elgtis taip, kaip dera damai ir džentelmenui. Jautėmės panašiai, kai dar buvo gyva misis Henri Lafajet Djuboz, tik dabar niekas ant mūsų nešūkavo. Vis dėlto vienos keistenybės niekaip negalėjau suprasti: nors žmonės laikė Atikų nekokiu tėvu, vis tiek vienbalsiai vėl išrinko jį į valstijos atstovų rūmus. Aš nusprendžiau, kad žmonės yra baisūs keistuoliai, pradėjau jų vengti ir stengiausi apie juos negalvoti, kol buvo įmanoma.

Bet vieną dieną mokykloje aš buvau priversta apie juos pagalvoti. Kartą per savaitę mums buvo vedama einamųjų įvykių pamoka. Kiekvienas vaikas turėjo išsikirpti iš laikraščio straipsnį, įsisąmoninti jo turinį ir papasakoti visai klasei. Buvo manoma, kad ši pamoka padės nusikratyti ne vienos blogybės: stovėdamas prieš visą klasę, vaikas įpras taisyklingai stovėti; pasakodamas įvykį, išmoks sklandžiai kalbėti; mokydamasis pasakoti, lavins atmintį, o pastovėjęs kurį laiką vienas, dar labiau norės grįžti pas savo bičiulius.

Šitas sumanymas buvo itin išmintingas, tačiau, kaip visada Meikombe, nelabai kas iš to išėjo. Pirmiausia kaimo vaikai retai kada galėdavo paskaityti laikraštį, todėl šią naštą teko vilkti miestiečiams, o tai dar labiau įtikino kaimiečius, kad mokytojai daugiausia dėmesio skiria miestelėnams. Tie kaimiečių vaikai, kurie vis dėlto stengdavosi atlikti užduotį, atsinešdavo iškarpų iš „Radikalų lapelio“, kurio mis Geits, mūsų mokytoja, laikraščiu nelaikė. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji raukydavosi, kai mokinys pasakodavo iš „Radikalų lapelio“. Matyt, skaityti tą laikraštį jai atrodė taip pat nepadoru, kaip mėgti džiazą, priešpiečiams valgyti prastus pyragėlius su džemu, būti davatkišku sektantu, asilo balsu bliauti „Saldūs donkių6 pažadai“; valstybė mokytojams už tai ir mokėjo pinigus, kad jie atgrasytų vaikus nuo panašių dalykų.

Bet vis tiek nedaug vaikų tesuprato, kas yra tas einamasis įvykis. Čarlis Litlis, kuris viską išmanė apie karves ne blogiau už šimtametį senį, buvo jau įpusėjęs savo pasakojimą apie dėdę Netšelį, kai mis Geits staiga jį sustabdė:

— Čia ne einamasis įvykis, Čarli. Čia skelbimas.

O štai Sesilis Džeikobsas žinojo, kas yra einamasis įvykis. Kai atėjo jo eilė, jis atsistojo prieš visą klasę ir pradėjo:

— Senis Hitleris...

— Adolfas Hitleris, Sesili, — pataisė mis Geits. — Negalima pradėti pasakojimo žodžiu „senis“.

— Taip, mem, — pasakė jis. — Senis Adolfas Hitleris prasekioja...