Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Ką jūs šiandien svarstėte? — paklausiau aš.

— O, vaikeli, kalbėjome apie vargšus nirimus, — pradėjo ji, ir kad nors sustotų. Man nebeliko nė kur žodį įterpti.

Didelės rudos misis Meriveder akys visada pasiūdavo ašaromis, kai ji kalbėdavo apie nelaiminguosius.

— Gyvena jie tose džiunglėse ir niekas jais nesirūpina, tik vienas Graimsas Everetas, — pasakojo ji. — Nė vienas baltasis nesiartina prie jų, tik tas šventas žmogus Graimsas Everetas.

Misis Meriveder suokė kaip lakštingala, kiekvieną žodį dainuote išdainuodama.

— Skurdas... tamsybė... amoralumas... niekas to nežino, tik Graimsas Everetas. Žinai, kai parapija nusiuntė mane... Graimsas Everetas pasakė man...

— Tai jis čia, mem? Aš maniau...

— Atvažiavo čia atostogų. „Misis Meriveder, — pasakė man Graimsas Everetas, — jūs neįsivaizduojate, tikrai neįsivaizduojate, su kuo mes turime ten kovoti.“ Štai ką jis man pasakė.

— Taip, mem.

— O aš jam pasakiau: „Misteri Everetai, Alabamos valstijos Meikombo miesto metodistų bažnyčios parapijietės visu šimtu procentų pritaria jums.“ Štai ką aš jam pasakiau. Ir, žinote, ten pat prižadėjau sau vieną dalyką. Aš pasakiau sau, kad grįžusi į Meikombą visiems paskelbsiu apie mrunus ir Graimso Evereto misiją, ir aš vykdau savo pažadą.

— Taip, mem.

Misis Meriveder taip papurtė galvą, kad net jos juodos garbanėlės sumaskatavo.

— Džiną Luiza, — pasakė ji, — tu laiminga mergaitė. Tu gyveni tarp krikščionių krikščioniškame mieste, krikščioniškoje šeimoje. O ten, kur dirba Graimsas Everetas, klesti tik nuodėmės ir purvas.

— Taip, mem.

— Nuodėmės ir purvas... ką sakai, Gertrūda? — sučiulbėjo misis Meriveder, pasisukusi į šalia sėdinčią damą. — A, taip. Aš visada sakau: atleiskime ir pamirškime, atleiskime ir pamirškime. Bažnyčios pareiga padėti jai, kad ji krikščioniškai auklėtų vaikus ir pati gyventų, kaip dera krikščionei. Kuris nors iš mūsų vyrų turėtų nueiti ir pasakyti jų pastoriui, kad ją padrąsintų.

— Atleiskite, misis Meriveder, — pertraukiau ją, — ar jūs kalbate apie Meijelą Juel?

— Mei..? Ne, vaikeli. Apie to juodaodžio žmoną. Tomo žmoną. Tomo...

— Robinsono, mem.

Misis Meriveder vėl atsigręžė į savo kaimynę.

— Vienu dalyku šventai tikiu, Gertrūda, — kalbėjo ji toliau, — nors kai kas ir nesutinka su manimi. Jeigu mes parodysime jiems, kad atleidžiame, kad pamirštame, tai visa ta istorija savaime pasimirs.

— E... misis Meriveder, — dar kartą pertraukiau ją, — kas pasimirs?

Ji vėl atsigręžė į mane. Kaip ir daugelis bevaikių suaugusiųjų, misis Meriveder manė, kad su vaikais reikia kalbėti visai kitokiu tonu.

— Nieko, Džiną Luiza, — lėtai ir oriai pasakė ji, — virėjos ir laukų darbininkai nepatenkinti, bet po truputį jau rimsta... Tik po teismo visą dieną murmėjo.

Misis Meriveder vėl pasisuko į savo kaimynę misis Ferou:

— Nieko nėra bjauresnio pasaulyje, kaip pasipūtęs juodaodis, štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda. Bloga darosi, kai matai tokias fizionomijas. Pamatai tokią fizionomiją savo virtuvėje, ir nuotaika subjūra visai dienai. Žinai, ką aš pasakiau savo Sofijai, Gertrūda? Aš pasakiau: „Sofija, tu šiandien elgiesi ne kaip krikščionė. Jėzus Kristus niekada neniurnėdavo ir nesiskųsdavo.“ Ir, žinai, mano žodžiai ją paveikė. Ji galų gale pakėlė akis nuo grindų ir pasakė: „Taip, mem, Jėzus niekada neniurnėdavo.“ Niekada nepraleisk progos, visada parodyk klystančiam kelią pas Dievą štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda.

Aš prisiminiau mažus senovinius vargonus Finčų prieplaukos koplyčioje. Kai buvau visai mažytė ir jeigu visą dieną gerai elgdavausi, Atikus leisdavo man minti dumples, o pats vienu pirštu barbendavo kokią nors melodiją. Paskutinė gaida aidėdavo tol, kol dumplėse užtekdavo oro. Nusprendžiau, kad ir misis Meriveder oras pasibaigė. Kol ji kaupė naują atsargą prabilo misis Gertrūda Ferou.

Misis Ferou, dailiakrūtė, šviesiomis akimis ir mažomis pėdomis, buvo ką tik iš kirpyklos: visi jos plaukai buvo susukti į standžias garbanėles. Ji buvo dievobaimingiausią moteris Meikombe po misis Meriveder ir turėjo keistą įprotį kiekvieną sakinį pradėti šnypštimu.

— S-s-s Greise, — kalbėjo ji, — šiomis dienomis lygiai tą patį pasakiau broliui Hatsonui: „S-s-s broli Hatsonai, atrodo, kad mūsų kova beviltiška. S-s-s jie visai dėl to nesijaudina. Mes galime lieti devynis prakaitus, šviesdami juos, galime nertis iš kailio, vesdami juos krikščionybės keliais, ir vis tiek nė viena moteris negali ramiai miegoti naktį savo lovoje.“ O jis man atsakė: „Misis Ferou, aš tiesiog nežinau, kur mes nueisime.“ S-s-s aš jam atsakiau, kad jis nė kiek neapsirinka.

Misis Meriveder supratingai linktelėjo galvą. Jos balsas pleveno, susipindamas su kavos puodelių skimbčiojimu ir smaguriaujančių damų čiaumojimu.

— Mūsų mieste, — kalbėjo ji, — yra gerą bet klystančių žmonių, štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda. Gerų, bet klystančių. Ir aš noriu pasakyti, kad tie žmonės tariasi darą gera. Nenoriu minėti pavardžių, bet kai kurie mūsų miesto žmonės tarėsi dar visai neseniai darą gerą darbą, bet nieko gero taip ir nenuveikė, tik sukėlė sąmyšį. Tai viskas, ką jie padarė. Gal jiems tada atrodė, kad jie gerai darė, nežinau, aš toje srityje ne ką tenusimanau, bet tas pasipūtimas... nepasitenkinimas... Aš tau pasakysiu — jeigu mano Sofija ir antrą dieną būtų buvusi tokia paniurusi, būčiau ją atleidusi. Ji, bukagalvė, nesupranta, kad dabar krizė, ir aš ją laikau už dolerį ir dvidešimt penkis centus per savaitę tik iš gailesčio.

— Bet jos gaminamas maistas jums gerklėje nestringa, ką?

Šiuos žodžius ištarė mis Modė. Abipus jos burnos įsirėžė dvi pykčio raukšlelės. Ji visą laiką tylėdama sėdėjo šalia manęs ir laikė ant kelių kavos puodelį. Aš jau seniai buvau pametusi jų pokalbio giją, jau tada, kai jos liovėsi kalbėjusios apie Tomo Robinsono žmoną; sėdėjau sau ramiai, galvodama apie Finčų prieplauką, apie upę. Išėjo atvirkščiai, negu sakė teta Aleksandra: kol jos pasakojo tas siaubingas istorijas, buvo įdomu, o prie arbatos — viena nuobodybė.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi, Mode, — tarė misis Meriveder.

— Puikiausiai supranti, — trumpai atkirto mis Modė.

Ir daugiau nieko nepasakė. Supykusi mis Modė burnos veltui neaušindavo. Matyt, kažkas smarkiai ją supykdė, nes pilkos jos akys buvo tokios pat šaltos, kaip ir balsas. Misis Meriveder nukaito, žvilgtelėjo į mane ir nusigręžė. Misis Ferou veido nemačiau.

Teta Aleksandra pakilo nuo stalo, skubiai pasiūlė damoms dar skanėstų ir mikliai užmezgė gyvą pokalbį su misis Meriveder ir misis Geits. Kai prie jų prisijungė dar misis Perkins, teta Aleksandra grįžo į savo vietą. Ji pasiuntė mis Modei nuoširdaus dėkingumo kupiną žvilgsnį, o aš pagalvojau, kad tų moterų nesuprasi. Mis Modė ir teta Aleksandra niekada artimai nesibičuliavo, o štai dabar teta Aleksandra jai už kažką be žodžių dėkoja. Už ką — aš nesupratau. Bet buvau patenkinta — jeigu jau teta Aleksandra dėkoja už kažkokią pagalbą, vadinasi, ir jai galima užgauti širdį. Žinoma, aš irgi greitai įžengsiu į tą pasaulį, kur kvapnios damos, rodos, tik sūpuojasi kėdėse, vėsinasi vėduoklėmis, gurkšnoja šaltą vandenį ir daugiau nieko neveikia.

Bet man labiau prie širdies buvo mano tėvo pasaulis. Tokie žmonės kaip misteris Hekas Teitas niekada nespendžia tau spąstų nekaltais klausimais, kad paskui galėtų pasišaipyti. Net Džemis nelabai kimba, jei lepteli kokią kvailystę. Man atrodė, kad damos visada truputį prisibijo vyrų ir nelabai jiems pritaria. O man vyrai patiko. Nors jie ir keikiasi, geria, lošia, kramto tabaką, nors ir yra šiurkštoki, juose buvo kažko, kas man patiko... jie ne...