Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Tai ir gerai, kad mokėjo, nes kas gi būtų išmokęs Atikų ir visus kitus? Mudviem būtų ne kas, jeigu Atikus nemokėtų skaityti. Man atrodo, Džemi, kad gera kilmė tai kas kita.

— Na, gerai. O kaip tada paaiškinsi, kodėl Kaningemai yra kitokie? Misteris Valteris vos vos moka pasirašyti, aš juk mačiau. Matyt, mes tikrai daug anksčiau už juos išmokome ir rašyti, ir skaityti.

— Ne, niekas negimsta mokėdamas, visiems reikia mokytis. Valteris stengiasi kiek tik įmanydamas, tik jis atsilieka, nes turi padėti namuose tėčiui ir ne visada gali ateiti į mokyklą. Šiaip jis žmogus kaip žmogus. Ne, Džemi, aš manau, kad visi žmonės vienodi. Žmonės, ir tiek.

Džemis nusigręžė ir išpureno savo pagalvę. Kai jis vėl atsisuko, jo veidas buvo apsiniaukęs. Aš supratau, kad jį apėmė įprastas liūdesys, ir neturėjau ūpo ginčytis. Jo antakiai buvo suraukti, iš lūpų likęs tik siauras ruoželis. Valandėlę jis tylėjo.

— Aš irgi taip galvojau, — pagaliau prabilo jis, — kai buvau tavo metų. Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų... jis tiesiog nenori niekur eiti.

24

Kelpurnija buvo užsirišusi kietai iškrakmolytą prijuostę. Ji paėmė padėklą su obuolių pudingu, nugara atsirėmė į duris ir atsargiai jas atidarė. Man labai patinka, kad ji taip lengvai ir grakščiai nešioja sunkius padėklus, apkrautus visokiais skanėstais. Matyt, ir tetai Aleksandrai patinka, kad ji šiandien leido Kelpurnijai patarnauti svečiams.

Jau pačios paskutinės rugpjūčio dienos. Rytoj Dilas išvažiuos į Meridianą; šiandien juodu su Džemiu nuėjo prie Barkerio tvenkinio. Sužinojęs, kad niekas nepasirūpino išmokyti Dilą plaukti, Džemis labai nustebo ir pasipiktino. Džemis buvo įsitikinęs, kad mokėti plaukioti būtina taip pat, kaip ir vaikščioti. Jau dvi dienas jie praleido prie upeliuko, bet man neleido eiti drauge, nes norėjo maudytis nuogi, todėl aš leidau laiką tai su Kelpurnija, tai su mis Mode.

Šiandien mūsų namuose viešpatavo teta Aleksandra su savo misionierių draugija. Sėdėdama virtuvėje girdėjau, kaip Greisė Meriveder svetainėje visiems pasakojo apie pasibaisėtiną mrunų gyvenimą, ar bent jau man taip pasigirdo. Tie mrunai uždaro moteris į lūšnas, kai ateina laikas (tik nesupratau, koks tas laikas), jie neturi šeimos jausmo (tetulei tai išgirsti turbūt buvo labai skaudu), pradeda baisiausiai kankinti vaikus, kai jiems sukanka trylika, visi jie aptekę piktšašiais ir parazitais, kramto medžio žievę, spjaudo į vieną puodą ir paskui geria iš jo, kol pasigeria.

Netrukus damos nuėjo į valgomąjį pasistiprinti.

Nežinojau, eiti man ten ar ne. Teta Aleksandra liepė man ateiti, kai jos sės prie stalo, o kol kalbasi apie reikalus, man nebūtina sėdėti su jomis, nes man nebūsią įdomu. Aš vilkėjau puošnią rožinę suknelę, avėjau batukus, buvau apsimovusi apatinį sijonėlį ir žinojau, kad Kelpurnija turės vakare skalbti tą suknelę, jeigu aš kuo nors ją apdrėbsiu. O jai šiandien ir taip daug darbo. Todėl nutariau pasilikti virtuvėje.

— Gal galėčiau tau kuo nors padėti, Kela? — paklausiau aš. Labai norėjau jai pagelbėti.

Kelpurnija stabtelėjo tarpduryje.

— Sėdėk sau kamputyje kaip pelytė, — tarė ji. — Kai grįšiu, galėsi padėti man sudėti vaišes ant padėklų.

Kai ji atidarė duris, viešnių balsai pasigirdo aiškiau:

— O, Aleksandra, tokio obuolinio pudingo dar nebuvau mačiusi... puikumėlis... man niekada nepavyksta taip dailiai iškepti, niekada... tik pamanykite, ir pyragaičiai su gervuogėmis... Kelpurnija?.. tik pamanykite... visi jau žino, kad pastoriaus žmona vėl... ne, ne, tikrai vėl, o jauniausias dar nė nevaikšto...

Balsai nutilo, ir aš supratau, kad jos pradėjo užkandžiauti. Kelpurnija grįžo į virtuvę ir padėjo ant padėklo sunkų sidabrinį mano mamos kavinuką.

— Toks kavinukas dabar retenybė, — sumurmėjo ji. — Dabar tokių nebegamina.

— Gal man duosi nunešti?

— Jeigu neši atsargiai ir nenumesi. Pastatyk stalo gale, prie mis Aleksandros. Ten, kur puodukai ir šaukšteliai. Jinai išpilstys į puodelius.

Pabandžiau atidaryti duris užpakaliu kaip Kelpurnija, bet jos nė nepajudėjo. Kelpurnija atidarė man jas šyptelėjusi ir įspėjo:

— Būk atsargi, padėklas sunkus. Nežiūrėk į kavinuką, tada neišpilsi.

Mano žygis pasisekė: teta Aleksandra akinamai nusišypsojo.

— Pasėdėk su mumis, Džiną Luiza, — tarė teta. Ji dar nebuvo atsisakiusi savo sumanymo padaryti iš manęs tikrą ledi.

Meikombe taip įprasta, kad kiekvieno ratelio šeimininkė kviesdavosi į svečius savo kaimynes, kad ir kas jos būtų, baptistės ar presbiterionės, todėl šiandien valgomajame sėdėjo ir mis Reičelė (blaivi kaip naujagimis), ir mis Modė, ir mis Stefanija Kroford. Man buvo labai nejauku. Aš atsisėdau šalia mis Modės ir pagalvojau, kad keista, jog damos užsideda skrybėlaites, nors reikia pereiti tik į kitą gatvės pusę. Kai pamatydavau daug damų vienoje vietoje, visuomet truputį išsigąsdavau ir labai trokšdavau kur nors dingti, bet teta Aleksandra paaiškino, kad taip yra dėl to, jog esu sugadinta.

Damos vilkėjo lengvus drabužius: pastelinių spalvų kartūnines sukneles. Beveik visos buvo labai išsipudravusios, bet neišsidažiusios veidų, o lūpos visų paryškintos vienodai — natūralia spalva. Natūralia spalva buvo nulakuoti ir jų nagai, tik kelių jaunesnių — ryškiai rožine. Kvepėjo jos dangiškai. Aš tvirtai įsikibau į kėdės ranktūrius ir tyliai sėdėjau laukdama, kol mane kas prakalbins. Blykstelėjo auksiniai mis Modės dantys.

— Tu labai gražiai pasipuošusi, mis Džiną Luiza, — pasakė ji. — Kur šiandien tavo kelnės?

— Po suknele.

Aš visai nenorėjau pokštauti, bet damos nusijuokė. Supratau savo klaidą, visa nukaitau, bet mis Modė žiūrėjo į mane be šypsenos. Ji niekada iš manęs nesijuokdavo, jeigu aš kalbėdavau rimtai.

Po to stojo trumpa tyla, tik staiga mis Stefanija Kroford šūktelėjo man per visą kambarį:

— O kas būsi užaugusi, Džiną Luiza? Advokatė?

— Ne, mem, aš dar nesugalvojau... — atsakiau aš, dėkinga mis Stefanijai, kad ji pakeitė temą. Paskui ėmiau paskubomis svarstyti, kuo norėčiau tapti. Gal medicinos sesele? Gal lakūne? — Žinote...

— Aš manau, kad būsi advokatė, mažyle, juk tu jau dabar vaikštai į teismą.

Damos vėl susijuokė.

— Jau ta Stefanija... — pasakė kažkuri.

Taip padrąsinta mis Stefanija nesiliovė:

— Ar nori užaugusi būti advokatė?

Mis Modė palietė mano ranką, ir aš atsakiau gana švelniai:

— Ne, mem, aš būsiu tik ledi.

Mis Stefanija įtariai nužvelgė mane, nusprendė, kad mano atsakymas neįžūlus, ir tepasakė:

— Na, tau turėtų pasisekti, jeigu dažniau vilkėsi suknelę.

Mis Modė stipriai suspaudė mano ranką, ir aš nutylėjau. Jos šiluma mane nuramino.

Man iš kairės sėdėjo misis Greisė Meriveder, ir aš jaučiau, kad būtų mandagu jai ką nors pasakyti. Jos paveiktas, misteris Merivederis tapo atsidavusiu metodistu ir dabar tikriausiai nepagalvodavo, kaip jam tinka giesmės žodžiai: „Tavo vardas parodė man kelią, mane, nedorėlį, prikėlė...“ Tačiau visas Meikombas žinojo, kad misis Meriveder atvėrė jam akis ir padarė iš jo sąmoningą, susipratusį pilietį. Misis Meriveder tikrai buvo pati dievobaimingiausią moteris Meikombe. Kažin apie ką jai būtų įdomu kalbėti?