Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Mis Stefanija ir mis Reičelė taip smarkiai mojavo mums, kad Dilas pasirodė mums visai teisus — piktos raganos.

— Po šimts, — atsiduso Džemis. — Tikriausiai nemandagu būtų neprieiti.

Kažkas buvo atsitikę. Misteris Eiveris buvo visas raudonas — jį užpuolė toks čiaudulys, kad vos neišvertė mūsų iš kojų, kai mes priėjome artyn. Mis Stefanija visa virpėjo iš susijaudinimo, o mis Reičelė nutvėrė Dilą už peties.

— Eik į kiemą ir niekur nesirodyk, — pasakė ji. — Gatvėje pavojinga.

— Kas atsitiko? — paklausiau aš.

— Dar negirdėjote? Visas miestas ūžia...

Tą akimirką į verandą išėjo teta Aleksandra ir pašaukė mus, bet ji pasivėlino. Mis Stefanija su malonumu išklojo mums: šį rytą misteris Bobas Juelas sustabdė Atikų prie pašto, spjovė jam į veidą ir pareiškė, kad vis tiek jį sutvarkys, net jei reikės galvą padėti. 23

— Būtų geriau, kad Bobas Juelas nekramtytų tabako, — tiek pasakė apie šitą atsitikimą Atikus.

O mis Stefanija Kroford dar papasakojo: Atikus išėjo iš pašto, ir tada prie jo prišoko misteris Juelas, išplūdo jį, apspjovė ir net pagrasino nužudyti. Mis Stefanija (kai ji pasakojo tą patį antrą kartą, tai išėjo, kad ji pati, eidama iš laikraščių kiosko, viską matė savo akimis) pasakė, kad Atikus nė nemirktelėjo, tik išsitraukė nosinę, nusišluostė veidą ir stovėjo, leisdamas misteriui Juelui plūsti save tokiais žodžiais, kurių ją pats nelabasis nepriverstų pakartoti. Misteris Juelas buvo didelis keikūnas, o kai Atikus klausėsi jo žodžių visai ramiai, tai tas neištvėrė nepaklausęs: „Per daug išdidus muštis, juodasnukių padlaižy?“ O Atikus į tai atsakęs: „Ne, per senas“. Tada Atikus susikišęs rankas į kišenes ir nuėjęs sau. Kas tiesa, tai tiesa, sakė mis Stefanija. Atikus Finčas kartais taip atrėžia, kad nieko nepridėsi.

Mudu su Džemiu klausėmės be ypatingo malonumo.

— Ir vis dėlto, — pasakiau aš, — kadaise jis buvo taikliausias šaulys visoje apygardoje. Jis galėjo...

— Jis juk nevaikščios su ginklu, Paukšteli. Jis ir neturi jo... — pasakė Džemis. — Net aną naktį prie kalėjimo nepasiėmė ginklo. Jis sakė — jei nešiojiesi ginklą, tai lyg prašaisi, kad į tave kas šautų.

— Čia kitas dalykas, — pasakiau aš. — Mes galime paprašyti jo, kad pasiskolintų šautuvą.

Taip mes ir padarėme, ir Atikus atsakė mums:

— Nesąmonė.

Dilas pareiškė, kad mes turime apeliuoti į gerą Atikaus širdį: juk mums teks badauti, jeigu misteris Juelas jį nužudys. Negana to, mus ims auklėti teta Aleksandra, ir mes visi žinome, kad nebūtų dar Atikus užkastas į žemę, o ji jau būtų išvariusi Kelpurniją. Džemis pasakė, kad gal jį paveiktų, jeigu aš imčiau verkti ir raičiotis ant grindų, juk aš maža, be to, — mergaitė. Aš taip ir padariau, bet ir tai nepadėjo.

Mes nusiminę slankiojome aplink namus, nenorėjome valgyti, nežaidėme, ir tada Atikus suprato, kad mes tikrai labai išsigandę. Vieną vakarą jis pakišo Džemiui naują žurnalą apie futbolą. Pamatęs, kad Džemis tik abejingai pervertė puslapius ir numetė žurnalą į šalį, Atikus paklausė:

— Kas tave slegia, sūnau?

Džemis atsakė tiesiai:

— Misteris Juelas.

— Kas atsitiko?

— Nieko neatsitiko. Mes bijome dėl tavęs ir manome, kad turėtum kažką daryti.

Atikus kreivai šyptelėjo.

— Ką daryti? Pasirašyti su juo nepuolimo paktą?

— Kai žmogus sako, kad nori tave užmušti, tai jis turbūt iš tikrųjų to nori.

— Kai sakė, tada ir norėjo, — tarė Atikus. — Pasistenk, Džemi, bent akimirkai įlįsti į Bobo Juelo kailį. Teisme aš įrodžiau, kad negalima tikėti nė vienu jo žodžiu, jeigu juo išvis kas nors tikėjo. O jam reikėjo ant ko nors išlieti savo pyktį — tokie žmonės visada taip daro. Jis spjovė man į veidą ir pagrasino, bet aš sutinku priimti tuos įžeidimus, jei tuo išgelbėčiau Meijelą Juel nuo papildomos pylos. Kam nors tikrai turėjo nuo jo kliūti, tai geriau tegu kliūva man negu visai krūvai jo vaikų namuose. Supratai?

Džemis linktelėjo.

Teta Aleksandra įėjo į kambarį kaip tik tuo metu, kai Atikus sakė:

— Mums nėra ko bijoti Bobo Juelo, aną rytą jis padarė viską, ką galėjo.

— O aš kitaip galvoju, Atikau, — tarė ji. — Tokie gali kažin ką padaryti iš keršto. Juk tu žinai, kokie tai žmonės.

— O ką jis man galėtų padaryti, Aleksandra?

— Kokią nors niekšybę iš pasalų, — tarė teta Aleksandra. — Gali tuo neabejoti.

— Meikombe sunku padaryti ką nors iš pasalų, — atsakė Atikus.

Ir mes daugiau nebebijojome. Vasara slinko rudeniop, ir mes džiaugėmės paskutinėmis atostogų dienomis. Atikus užtikrino, kad Tomui Robinsonui nieko neatsitiks, kol aukštesnysis teismas nepersvarstys jo bylos, kad Tomas turi daug šansų išeiti į laisvę, o blogiausiu atveju įvyks dar vienas teismas. Tuo metu Tomas Robinsonas buvo Česterio apygardoje, Enfildo fermos kalėjime, septyniasdešimt mylių nuo Meikombo. Aš paklausiau Atikų, ar jo žmona ir vaikai gali pasimatyti su juo, bet Atikus atsakė, kad ne.

— O jeigu apeliacija nepadės? — paklausiau aš vieną vakarą. — Ką jam darys?

— Pasodins į elektros kėdę, — atsakė Atikus, — jei tik gubernatorius nepakeis nuosprendžio. Dar ne laikas jaudintis, Paukšteli. Mes turime daug šansų.

Džemis tysojo ant sofos, skaitydamas „Populiariąją mechaniką“. Jis pakėlė galvą.

— Tai neteisinga. Nors jis ir kažkiek kaltas, bet nieko neužmušė. Jis niekam neatėmė gyvybės.

— Tu žinai, kad Alabamoje už išprievartavimą skiriama mirties bausmė, — tarė Atikus.

— Taip, tėti, bet prisiekusieji neturėjo pasmerkti jo mirčiai... Jeigu būtų norėję, būtų nuteisę jį dvidešimt penkerius metus.

— Dvidešimt penkeriems metams, — pataisė Atikus. — Tomas Robinsonas yra negras, Džemi. Nė vienas prisiekusysis šiame krašte nepasakys: „Mes manome, kad tu kaltas, bet ne taip jau labai, todėl mūsų nuosprendis bus švelnesnis.“ Negrą jie gali arba visai išteisinti, arba griežčiausiai nubausti.

Džemis papurtė galvą.

— Aš žinau, kad tai neteisinga, bet nesuprantu, kodėl taip išeina...

Galbūt už išprievartavimą nereikėtų bausti mirties bausme...

Atikus numetė laikraštį ant grindų šalia kėdės. Jis pasakė, kad pritaria įstatymui dėl išprievartavimo, net labai pritaria, o kad kaltintojas reikalauja mirties nuosprendžio ir prisiekusieji priima jį, remdamiesi vien netiesioginiais įrodymais — čia jau didelė blogybė. Jis žvilgtelėjo į mane, pamatė, kad aš klausausi, ir paaiškino:

— Sakykime, kai žmogus teisiamas už žmogžudystę, reikia, kad būtų bent keli savo akimis nusikaltimą matę liudytojai. Kažkas turi pasakyti: „Taip, aš ten buvau ir mačiau, kaip jis paspaudė gaiduką“

— O kiek žmonių buvo pakarta, remiantis vien tik netiesioginiais įrodymais? — paklausė Džemis.

— Aš žinau, ir ne vienas tikriausiai buvo vertas kartuvių, bet jeigu liudytojų nėra, visada lieka abejonė, kartais tik šešėlis abejonės. Įstatymas vadina tai „protinga abejone“, bet man atrodo, kad ir to šešėlio neturėtų būti, nes tokiu atveju lieka galimybė, tegu ir labai menkutė, kad teisiamasis nekaltas.

— Tai vėl išeina, kad dėl visko kalti prisiekusieji. Reikia vyti šalin tokius prisiekusiuosius, — ryžtingai pareiškė Džemis.

Atikus stengėsi nešyptelėti, bet jam nepasisekė.

— Tu labai jau griežtas mūsų atžvilgiu, sūnau. Aš manau, kad turėtų būti geresnė išeitis. Reikėtų pakeisti įstatymą. Pakeisti taip, kad tik teisėjai turėtų teisę priimti lemiamą sprendimą kai kaltinamasis baudžiamas mirties bausme.