Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Palauk dar, nesijaudink, — įtikinėjo jį Atikus, kai ėjome į valgomąjį. — Mes dar pakovosime. Dar paduosime apeliaciją, ir mums gali pasisekti. Šimts pypkių, Kela, kas gi čia? — Atikus įbedė akis į savo lėkštę.

— Tomo Robinsono tėvukas šįryt atsiuntė mums viščiuką. Aš jį ir iškepiau.

— Pasakyk jam, kad man didelė garbė — dievaži, pats prezidentas pusryčiams nevalgo viščiukų. O kas čia?

— Vyniotinės bandelės, — atsakė Kelpurnija. — Estelė atsiuntė jų iš viešbučio virtuvės.

Atikus nustebęs žiūrėjo į ją, o ji tęsė:

— Jūs geriau nueikite į virtuvę, misteri Finčai, pažiūrėkite, kas ten darosi.

Mes nusekėme paskui Atikų. Virtuvės stalas lūžo nuo visokių gėrybių: sūdytos kiaulienos, pomidorų, pupų, net vynuogių. Pamatęs stiklainį marinuotų kiaulės kojų, Atikus šyptelėjo.

— Kaip manote, ar tetulė leis man graužti tas kojos valgomajame?

— Viską radau šį rytą ant laiptelių prie kiemo durų, — pasakė Kelpurnija. — Jie... jie labai jums dėkingi, misteri Finčai. Juk... juk tai nėra įžūlumas, tiesa?

Atikaus akys buvo pilnos ašarų. Valandėlę jis tylėjo.

— Pasakyk, kad aš jiems labai dėkoju, — tarė jis. — Pasakyk... pasakyk jiems, kad taip daugiau nedarytų. Gyventi dabar nelengva...

Jis išėjo iš virtuvės, valgomajame atsiprašė tetos Aleksandros, užsidėjo skrybėlę ir išėjo į miestą.

Koridoriuje išgirdome Dilo žingsnius, ir Kelpurnija paliko ant stalo Atikaus neliestą lėkštę. Kramtydamas valgį it triušis, Dilas papasakojo, kaip mis Reičelė reagavo į vakarykščius įvykius: jeigu toks žmogus kaip Atikus Finčas mėgina pramušti sieną kakta, tai ką gi — kakta jo paties.

— Aš būčiau jai pasakęs, — niurnėjo Dilas, grauždamas viščiuko šlaunelę, — bet šį rytą su ja sunku susikalbėti. Sakė pusę nakties nemiegojusi, manęs pasigedusi, norėjusi pranešti šerifui, kad ieškotų manęs, bet jis buvęs teisme.

— Turėtum pasisakyti jai, kur išeini, — pasakė Džemis.

— Kam ją nervinti.

Dilas kantriai atsiduso.

— Aš jai šimtą kartų sakiau, kur einu... Matyt, jai iš vieno matosi du. Dievaži, ji kiekvieną rytą per pusryčius išmaukia puslitrį... Aš žinau, dvi pilnas stiklines. Savo akimis mačiau.

— Taip nekalbėk, Dilai, — tarė teta Aleksandra. — Vaikui nedera taip kalbėti. Tai begėdiška.

— Kodėl begėdiška, mis Aleksandra? Argi sakyti tiesą yra begėdiška?

— Taip, kaip tu sakai, — begėdiška.

Džemis žybtelėjo į tetulę akimis, bet pasakė Dilui:

— Eime. Gali tas vynuoges pasiimti.

Išėję į priekinę verandą pamatėme, kad mis Stefanija Kroford springdama pasakoja kažką mis Modei Atkinson ir misteriui Eiveriui. Jie nužvelgė mus ir toliau kalbėjosi. Džemis grėsmingai krenkštelėjo. Aš gailėjausi, kad neturiu šautuvo.

— Nepakenčiu, kai suaugusieji žiūri į mane, — tarė Dilas. — Pasijuntu, lyg būčiau ką padaręs.

Mis Modė šūktelėjo Džemiui prieiti.

Sunkiai atsidusęs, Džemis nulipo nuo sūpuoklių.

— Ir mes su tavimi, — pasakė Dilas.

Mis Stefanijos nosis ištįso iš smalsumo. Jai labai rūpėjo, kas gi mums leido eiti į teismą... Ji pati mūsų nematė, bet šiandien visas miestas žinojo, kad mes sėdėjome negrų galerijoje. Ar Atikus pats mus ten pasodino? Ar mes ten turėjome kuo kvėpuoti tarp visų tų?.. Ar Paukštelis suprato viską, ką ten?.. Turbūt mums labai apmaudu, kad mūsų tėtis pralaimėjo?

— Užteks, Stefanija. — Mis Modės balsas buvo ledinis.

— Aš negaliu visą dieną stovėti verandoje... Džemi Finčai, aš norėčiau sužinoti, ar tu ir tavo bendražygiai valgys pyrago? Kėliausi penktą valandą ir kepiau, todėl tu verčiau neatsisakyk. Lik sveika, Stefanija. Viso labo, misteri Eiveri.

Mis Modės virtuvėje ant stalo buvo didelis pyragas ir du maži pyragėliai. Mažųjų turėjo būti trys. Matyt, mes negalėjome nuslėpti savo nustebimo — nejaugi mis Modė būtų pamiršusi Dilą. Bet viską supratome tada, kai ji atpjovė Džemiui gabalą iš didžiojo pyrago.

Valgydami mes supratome — šitokiu būdu mis Modė duoda mums suprasti, kad jos santykiai su mumis lieka nepasikeitę. Ji tylėdama sėdėjo ant taburetės ir žiūrėjo į mus. Staiga ji pasakė:

— Nesikrimsk, Džemi. Viskas gyvenime nėra taip blogai, kaip atrodo.

Kai mis Modė kambaryje ruošdavosi ilgai kalbai, ji išskėsdavo pirštus ant kelių ir liežuviu pasitaisydavo dirbtinius dantis. Tą patį ji padarė dabar, ir mes laukėme.

— Aš tiesiog noriu pasakyti, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems dėl savo kilmės tenka už mus dirbti pačius nemaloniausius darbus. Jūsų tėvas yra vienas iš tokių žmonių.

— Gerai jau, gerai, — atsiduso Džemis.

— Ką čia „gerai“, gerbiamasis, — pasakė mis Modė, pajutusi neviltį Džemio balse. — Tu dar nepakankamai didelis, kad įvertintum mano žodžius.

Džemis sėdėjo įsmeigęs akis į nebaigtą valgyti pyrago gabalą.

— Jaučiuosi, lyg būčiau vikšras kokone, — pasakė jis. — Lyg būčiau lėliukė ir miegočiau sau šiltai suvystytas. Aš visada maniau, kad meikombiečiai — geriausi žmonės pasaulyje. Tokie jie man atrodė.

— Mes patys laimingiausi žmonės pasaulyje, — tarė mis Modė. — Mums labai retai reikia įrodinėti, kad esame krikščionys, o kai prireikia, turime tam tokių žmonių kaip Atikus.

Džemis karčiai šyptelėjo.

— Būtų gerai, kad visi žmonės taip galvotų.

— Nustebtum sužinojęs, kiek daug yra taip galvojančių.

— Kur jie? — Džemis pakėlė balsą. — Kas mūsų mieste bent pirštą pajudino padėti Tomui Robinsonui, kas?

— Pirmiausia jo bičiuliai negrai, paskui tokie žmonės kaip mes. Kaip teisėjas Teiloras. Kaip misteris Hekas Teitas. Liaukis krimtęsis ir pajudink smegenis, Džemi. Ar tau neatėjo į galvą, kad teisėjas Teiloras neatsitiktinai paskyrė Atikų ginti tą kaltinamąjį? Kad teisėjas Teiloras turėjo savų sumetimų?

Tikrai! Kai kaltinamasis pats negalėdavo pasisamdyti gynėjo, teismas paprastai skirdavo Maksvelą Griną, jauniausią Meikombo advokatą, kuris dar neturėjo didelės praktikos. Ir būtent Maksvelas Grinas turėjo ginti Tomą Robinsoną.

— Pagalvok apie tai, — kalbėjo mis Modė. — Čia nebuvo atsitiktinumas. Vakar vakare sėdėjau verandoje ir laukiau. Laukiau, kol jūs visi grįšite iš teismo, ir laukdama galvojau, kad Atikus Finčas nelaimės, kad jis negali laimėti, bet jis vienintelis žmogus šitame krašte, galintis priversti prisiekusiuosius taip ilgai tūnoti užsidarius dėl tokios bylos. Ir aš pagalvojau pati sau — jeigu taip, tai mes jau žengiame į priekį vieną žingsnį, tegu ir visai mažytį, bet vis dėlto žingsnį...

— Kalbos kalbomis... bet kodėl gi nė vienas krikščionis teisėjas ar advokatas negali sudoroti barbariškų prisiekusiųjų? — sumurmėjo Džemis. — Tegu tik aš užaugsiu...

— Apie tai turi pasikalbėti su tėvu, — tarė mis Modė.

Nulipome naujais vėsiais mis Modės laipteliais į saulės šviesą ir pamatėme misterį Eiverį, tebeplepantį su mis Stefanija Kroford. Tik jie buvo paėjėję toliau ir stovėjo palei mis Stefanijos namą. Prie jų artinosi mis Reičelė.

— Užaugęs tikriausiai būsiu klounas, — tarė Dilas.

Mudu su Džemiu net stabtelėjome iš nustebimo.

— Taip, gerbiamieji, klounas, — tarė jis. — Aš nemoku bendrauti su žmonėmis, aš tik juoktis iš jų galiu. Ot, įstosiu į cirką ir plyšiu juokais.

— Apsirinki, Dilai, — pasakė Džemis. — Klounai yra liūdni, juokiasi ne jie, o žmonės iš jų.

— Na, o aš būsiu kitoks klounas. Aš stovėsiu scenos viduryje ir juoksiuos iš žmonių. Ana, žiūrėkit, — parodė jis, — joms tik ant šluotų jodinėti. Teta Reičelė jau visai pasiruošusi.