Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— O misteris Džilmeris?

— Ša. Nieko naujo, kaip visuomet. Tylėk.

Mes vėl sužiurome žemyn. Atikus kalbėjo sklandžiai, net truputį abejingai — tokiu tonu jis paprastai diktuodavo laiškus.

Jis palengva žingsniavo pirmyn ir atgal priešais prisiekusiuosius, o tie įdėmiai klausėsi: jie sekiojo akimis vaikščiojantį Atikų, ir man atrodė, kad žiūri palankiai. Tikriausiai todėl, kad Atikus negriaudėjo kaip perkūnas.

Atikus stabtelėjo, o paskui pasielgė labai keistai. Jis nusisegė laikrodį ir grandinėlę, padėjo ant stalo ir tarė:

— Teisėjui leidus...

Teisėjas Teiloras linktelėjo, ir Atikus padarė tai, ko nebuvau mačius jį darant nei tarp žmonių, nei namuose, nei niekur kitur iki šios dienos. Jis atsisegiojo liemenę, atsileido marškinių apykaklę, atsirišo kaklaraištį ir nusivilko švarką. Šiaip jau jis niekada neatsisegdavo nė vienos savo drabužių sagelės, kol neateidavo laikas gulti, todėl Džemiui ir man dabar atrodė, kad jis nusirengė nuogai. Mudu persimetėme siaubo kupinais žvilgsniais.

Atikus susikišo rankas į kišenes ir grįžo prie prisiekusiųjų. Aš pamačiau, kaip žybčioja auksinė jo apykaklės sagutė, parkerio ir pieštuko galiukai.

— Džentelmenai, — tarė jis, ir mudu su Džemiu vėl susižvalgėme. Šitokiu tonu Atikus sakydavo „Paukšteli“. Jo balsas nebebuvo sausas ir abejingas, jis kalbėjo su prisiekusiaisiais taip, tarsi būtų susitikęs kokį pažįstamą prie pašto kampo.

— Džentelmenai, — pasakė jis, — aš kalbėsiu trumpai, bet norėčiau per likusį man laiką priminti jums, kad ši byla nėra sudėtinga, kad ji nereikalauja kruopščios painių faktų analizės, tik reikia, kad galutinai išsisklaidytų jūsų abejonės dėl kaltinamojo kaltės. Pirmiausia turiu pasakyti, kad ši byla visai neturėjo patekti į teismą. Čia viskas aišku kaip ant delno.

— Kaltintojas nepateikė nė mažiausio medicininio įrodymo, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinamas Tomas Robinsonas, išvis įvyko. Kaltintojas remiasi tik dviejų liudytojų parodymais, kurių žodžiai kryžminės apklausos metu pasirodė ne tik abejotini, bet ir buvo kaltinamojo griežtai paneigti. Kaltinamasis nėra kaltas, tačiau kaltininkas yra šioje salėje.

— Aš nuoširdžiai užjaučiu svarbiausią kaltinimo liudytoją, bet mano užuojauta nėra tokia didelė, kad pateisintų liudytoją, kuri nori paneigti savo kaltę, statydama į pavojų kito žmogaus gyvybę.

— Aš sakau „kaltę“, džentelmenai, nes liudytoja nėra be kaltės. Ji, tiesa, nepadarė nusikaltimo, bet peržengė griežtą ir šventai saugomą ribą, tą nepermaldaujamą ribą, kurią peržengusieji yra laikomi mūsų nevertais ir genami iš mūsų tarpo. Mis Meijela Juel yra baisaus skurdo ir tamsumo auka, bet aš negaliu jos gailėtis — ji baltaodė. Ji puikiausiai žinojo, koks neleistinas jos poelgis, bet jos geismas buvo stipresnis už visuomenės priimtas normas, todėl ji ėmė jas laužyti, o paskui pasielgė taip, kaip kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra pasielgęs. Taip daro kiekvienas vaikas — bando nusimesti savo kaltės įrodymą. Bet ji juk ne vaikas, kuris slepia vogtą skanėstą. Ji sudavė mirtiną smūgį savo aukai, nes jai reikėjo atsikratyti to žmogaus, kad jis nesipainiotų jai akyse, kad jo apskritai nebūtų šiame pasaulyje. Jai reikėjo sunaikinti savo prasižengimo įrodymą.

— O kas gi yra jos prasižengimo įrodymas? Tai Tomas Robinsonas, gyvas žmogus. Jai reikėjo pašalinti Tomą Robinsoną iš savo kelio, nes jis kasdien primindavo jai jos poelgį. Ką ji padarė? Ji viliojo negrą.

— Ji yra baltaodė ir viliojo negrą. Ji žengė žingsnį, kuris mūsų visuomenę neapsakomai piktina, — ji bučiavo negrą. Ne kokį nors senį, o tvirtą jauną vyrą. Ji negalvojo apie jokias normas, kol jų nesulaužė, bet paskui jos prasižengimas visu svoriu užgriuvo ją pačią.

— Ją pamatė tėvas, o ką jis pasakė, mums paliudijo kaltinamasis. Ką gi tėvas padarė? Mes to nežinome, bet netiesioginiai kaltės įrodymai patvirtino, kad Meijelą Juel žiauriai sumušė žmogus, kuris padarė tai beveik tik kaire ranka. Mes iš dalies žinome, ką vėliau padarė misteris Juelas; tą patį būtų padaręs kiekvienas dievobaimingas, uolus, padorus baltaodis panašiu atveju — jis pasirūpino, kad Tomui Robinsonui būtų iškelta byla. Savo pareiškimą jis, beje, pasirašė kaire ranka. O štai prieš jus sėdi Tomas Robinsonas, davęs priesaiką vienintele ranka, kurią jis valdo, — dešine ranka.

— Taigi ramus, padorus, kuklus negras, kuris buvo gana neapdairus „pasigailėti“ baltosios moters, dabar turi prieštarauti dviejų baltųjų žmonių teiginiams. Nėra reikalo priminti, kaip tiedu atrodė ir elgėsi ant liudytojų pakylos, — jūs patys viską matėte. Kaltinimo liudytojai, išskyrus Meikombo apygardos šerifą, pademonstravo jums, džentelmenai, pademonstravo visiems čia susirinkusiems cinišką savo įsitikinimą, kad jų parodymais niekas nesuabejos, ir jūs, džentelmenai, priimsite jų nuomonę, kad visi negrai melagiai, amoralūs iš prigimties ir pavojingi mūsų moterims.

— Bet mes žinome, džentelmenai, kad tai melas, toks pat juodas kaip Tomo Robinsono oda, ir jūs tai suprantate ne blogiau už mane. Jūs žinote tiesą, o tiesa štai kokia: kai kurie negrai meluoja, kai kurie negrai amoralūs, kai kurių tikrai turi saugotis tiek juodos, tiek baltos moterys. Bet toji tiesa tinka visai žmonių giminei, o ne kuriai nors atskirai rasei. Šioje salėje neatsiras nė vieno žmogaus, kuris nėra nė karto gyvenime sumelavęs ar padaręs ką amoralaus, ir nėra tokio vyriškio, kuris bent kartą nebūtų pažvelgęs į moterį su geismu.

Atikus nutilo ir išsitraukė nosinę. Jis nusiėmė akinius ir pradėjo šluostyti stiklus, ir tada mes išvydome dar vieną keistą dalyką — anksčiau niekada nematėme jo suprakaitavusio, nes jis buvo iš tų žmonių, kurių veidai visada sausi, o dabar Atikaus veidas spindėjo kaip saulės nukaitintas.

— Štai ką dar turiu pareikšti baigdamas. Tomas Džefersonas yra pasakęs, kad visi žmonės yra lygūs, ir šita fraze jankiai bei Vašingtono veikėjų moteriškoji pusė labai mėgsta badyti mums akis. Šiais metais, 1935-aisiais, kai kurie žmonės labai linkę vartoti minėtą frazę, taikyti ją kur reikia ir kur nereikia. Ar begali būti juokingiau — mokytojai perkelia į aukštesnę klasę bukagalvius ir tinginius kartu su gerais mokiniais, nes visi žmonės lygūs, ir mokytojai kuo rimčiausiai paaiškins jums, kad neperkelti vaikai skaudžiau kentėtų dėl savo nevisavertiškumo. Bet mes žinome, kad žmonės nėra lygūs ta prasme, kurią mums kai kas nori įpiršti; vieni žmonės yra apsukresni, vieni turi daugiau gabumų už kitus, vieni sugeba uždirbti daugiau, kiti uždirba mažiau, vienos moterys moka kepti skanesnius pyragus už kitas, žodžiu, kai kurie gimsta apdovanoti didesniais talentais negu dauguma paprastų žmonių.

— Bet vienu atveju mūsų šalyje yra lygūs visi žmonės, nes egzistuoja įstaiga, kuri sulygina elgetą su Rokfelerių, bukagalvį su Einšteinu ir bemokslį su universiteto rektoriumi. Toji įstaiga, džentelmenai, yra teismas: ar tai būtų Jungtinių Valstijų aukščiausiasis teismas, ar paprasčiausias taikos teismas kur nors provincijoje, ar šis gerbiamas mūsų teismas. Mūsų teismuose irgi pasitaiko klaidų kaip ir kiekvienoje žmonių sukurtoje institucijoje, bet mūsų šalies teismas yra didysis lygintojas, ir visuose mūsų teismuose žmonės tikrai yra lygūs.

— Aš nesu toks didelis idealistas, kad tikėčiau absoliučiu mūsų teismų ir prisiekusiųjų sprendimų tobulumu — teismas man ne idealas, o gyva, egzistuojanti tikrovė. Džentelmenai, teismas nėra tobulesnis už jus, sėdinčius štai čia, prisiekusiųjų vietose. Teismas tėra toks išmintingas kaip prisiekusieji, o prisiekusieji — tokie išmintingi, koks išmintingas kiekvienas iš jūsų. Aš tvirtai tikiu, kad jūs, džentelmenai, objektyviai išnagrinėsite visus girdėtus parodymus, priimsite teisingą sprendimą ir grąžinsite kaltinamąjį į jo šeimą. Dėl Dievo, atlikite savo pareigą.