Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Atikus, ilgai žiūrėjęs į grindis, pakėlė galvą.

— Paukšteli, — pasakė jis, — misteris Juelas užgriuvo ant savo peilio. Ar tu gali tai suprasti?

Atikus atrodė taip, lyg būtinai reikėjo jį padrąsinti. Aš pribėgau prie jo, apkabinau iš visų jėgų ir pabučiavau.

— Taip, tėti, kuo puikiausiai, — užtikrinau aš. — Misteris Teitas teisingai galvoja.

Atikus išsivadavo iš mano glėbio ir pažvelgė į mane.

— Ką tu turi galvoje?

— Taigi čia būtų tas pats, kaip nužudyti strazdą giesmininką, ar ne?

Atikus prisiglaudė veidu prie mano plaukų ir pasitrynė skruostu į juos. Paskui pakilo ir nuėjo į verandą, į šešėlį, vėl tokiu pat įprastu jaunatvišku žingsniu. Prieš įeidamas į vidų, jis sustojo priešais Baubą Redlį.

— Dėkoju jums už vaikus, Artūrai, — pasakė jis. 31

Kai Baubas Redlis atsistojo, šviesa iš svetainės langų sublizgo ant jo kaktos. Jo žingsniai buvo netvirti, tarsi jis būtų abejojęs, ar tikrai pataikys rankomis ir kojomis ten, kur nori pataikyti. Jis vėl kimiai užsikosėjo, visas sudrebėjo ir turėjo atsisėsti. Ranka pagraibęs kišenėje, išsitraukė nosinę. Jis nusikosėjo į ją, paskui nusišluostė kaktą.

Buvau pripratusi niekada ir niekur jo nematyti, ir dabar man buvo sunku patikėti, kad jis jau kuris laikas sėdi šalia manęs. Sėdi ir nekruta.

Pagaliau jis atsistojo. Atsigręžė į mane ir linktelėjo galvą durų link.

— Jūs norite pasakyti labanakt Džemiui, misteri Artūrai? Eime į vidų.

Nuvedžiau jį per koridorių. Prie Džemio lovos sėdėjo teta Aleksandra.

— Įeikite, Artūrai, — pasakė ji. — Jis tebemiega. Daktaras Reinoldsas davė jam stiprių migdomųjų. Džiną Luiza, ar tėtis svetainėje?

— Taip, teta, tikriausiai.

— Einu pasakyti jam keletą žodžių. Daktaras Reinoldsas paliko... — jos balsas nutyko už durų.

Baubas nušlepsėjo į kampą ir, ištempęs kaklą, iš tolo pažiūrėjo į Džemį. Aš paėmiau jį už rankos ir nustebau — tokia balta ranka, o visai šilta. Truktelėjau jį, ir jis leidosi privedamas prie Džemio lovos.

Daktaras Reinoldsas buvo padaręs virš Džemio rankos lyg savotišką gaubtą, matyt, dėl to, kad prie jos nesiliestų antklodė, ir Baubas, pasilenkęs per tą gaubtą, žiūrėjo į Džemį. Jo veidas buvo kupinas drovaus smalsumo, tarsi jis pirmą kartą būtų matęs berniuką. Pravėręs burną, jis apžiūrinėjo Džemį nuo galvos iki kojų, kilstelėjo ranką ir tuoj vėl nuleido.

— Galite jį paglostyti, misteri Artūrai, jis miega. Jeigu nemiegotų, tada negalėtumėte, nes jis nesileistų... — pasijutau jam beaiškinanti. — Paglostykite.

Baubas tebelaikė ištiesęs ranką virš Džemio galvos.

— Nebijokite, sere, jis miega.

Jis lengvai perbraukė per Džemio plaukus.

Aš jau pradėjau suprasti jį be žodžių. Jis spustelėjo man ranką, taip parodydamas, kad nori išeiti.

Nuvedžiau jį į verandą; jis ėjo nevikriai, o verandoje visai sustojo. Bet mano ranką laikė ir nesiruošė paleisti.

— Palydėsi mane namo?

Jis ištarė tuos žodžius pašnibždomis, visai kaip vaikas, išsigandęs tamsos.

Žengiau prie laiptelių ir staiga sustojau. Po namus aš galiu vedžioti jį už rankos, bet gatvėje tai jau ne.

— Misteri Artūrai, sulenkite savo ranką, va šitaip. Dabar gerai, sere.

Aš paėmiau jį po paranke.

Jam teko truputį pasilenkti, kad man būtų patogiau, bet, jei mis Stefanija dabar žiūri pro langą, tai tegu mato, kad Arturas Redlis veda mane kaip džentelmenas.

Mes priėjome prie gatvės žibinto ties kampu, ir aš prisiminiau, kaip dažnai čia stovėdavo Dilas, apsikabinęs storą stulpą, kaip jis stebėjo, laukė, vylėsi. O kiek kartų mudu su Džemiu ėjome pro šalį! Į Redlių kiemą aš žengiau antrą kartą gyvenime. Mudu su Baubu užlipome laipteliais į verandą. Jis apgraibomis surado durų rankeną. Atsargiai paleido mano ranką, atidarė duris, įėjo į vidų ir užsidarė. Daugiau niekada jo nebemačiau.

Kai kas nors miršta, kaimynai atneša maisto, o kai serga — gėlių, o šiaip dovanoja smulkių dalykėlių. Baubas buvo mūsų kaimynas. Jis dovanojo mums dvi lėlytes iš muilo, sugadintą laikrodį su grandinėle, porą laimę nešančių monetų, jis dovanojo mums gyvybes. Kaimynai už dovanas atsilygina irgi dovanomis. O mes niekada nieko nepadėjome į medžio drevę, tik ėmėme. Mes jam nieko nepadovanojome, pagalvojau aš, ir nuliūdau.

Apsigręžiau eiti namo. Mūsų gatvėje iki pat centro žibėjo lempos. Aš pirmą kartą pamačiau mūsų kvartalą iš šitos vietos. Štai mis Modės namas, ten mis Stefanijos, o štai mūsiškis, ir sūpuoklės matyti; už mūsiškio — mis Reičelės namas. Galima įžiūrėti ir misis Djuboz namą.

Atsigręžiau atgal. Į kairę nuo rudų durų buvo ilgas uždarytas langas. Priėjau prie jo, atsistojau priešais ir atsigręžiau. Dienos šviesoje, pagalvojau, galima pamatyti net pašto kampą.

Dienos šviesoje... Ir man pasirodė, kad aplink šviesu. Šviečia saulė, ir visi kaimynai užsiėmę savo reikalais. Mis Stefanija drožia skersai gatvę pasakoti paskutinių naujienų mis Reičelei. Mis Modė triūsia prie savo azalijų. Vasara, ir du vaikai pasišokinėdami lekia pasitikti tolumoje pasirodžiusio vyriškio. Vyriškis mojuoja ranka, ir vaikai bėga, pralenkdami vienas kitą.

Vis dar vasara, ir vaikai prieina artyn. Berniūkštis iš lėto pėdina gatve, vilkdamas paskui save meškerykotį. O vyriškis stovi ir laukia, rankomis įsirėmęs į šonus. Vasara, ir jo vaikai žaidžia darželyje su draugu, jie vaidina nedidelę keistą dramą, kurią patys buvo sukūrę.

Ruduo, ir jo vaikai pešasi ant šaligatvio prie pat misis Djuboz namo. Paskui berniukas padeda sesutei atsistoti, ir jie abu nueina namo. Ruduo, ir jo vaikai kasdien tapena pro šalį ten ir atgal, o jų veiduose atsispindi tą dieną išgyventi nusivylimai ir sėkmės. Jie sustoja prie ąžuolo, džiaugiasi, stebisi, būgštauja.

Žiema, ir jo vaikai gūžiasi prie vartelių, o tamsūs jų siluetai aiškiai matyti degančio namo fone. Žiema, ir vyriškis išeina į gatvę, numeta akinius ir nušauna pasiutusį šunį.

Vasara, ir jis mato — jo vaikai vaikšto kaip žemę pardavę. Vėl ruduo, ir jo vaikams prireikia Baubo pagalbos.

Atikaus tiesa. Kartą jis sakė, kad niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis. Man pakako pasižvalgyti nuo Baubo verandos.

Ėmė dulkti smulkus lietutis, ir žibintai gatvėse pasidarė neryškūs, kaip pro miglą. Aš ėjau namo ir jaučiausi visai suaugusi, o paskui pažvelgiau į savo nosies galą ir pamačiau ant jo spindinčius lietaus lašelius, bet greitai turėjau liautis, nes nuo tokio žvairavimo man ėmė suktis galva. Ėjau namo ir galvojau, kokią naujieną rytoj papasakosiu Džemiui. Jis baisiausiai užpyks, kad pražiopsojo tokią progą, ir ilgai nekalbės su manimi. Ėjau namo ir galvojau, kad mes su Džemiu kada nors užaugsime, bet mums jau beveik nebėra ko mokytis, nebent algebros.

Įbėgau į namus. Teta Aleksandra jau gulėjo, ir Atikaus kambary buvo tamsu. O gal Džemis jau atsipeikėjęs? Džemio kambaryje, prie lovos, sėdėjo Atikus ir skaitė knygą.

— Džemis dar neatsibudo?

— Miega ramiausiai. Iki ryto nenubus.

— O! Ar tu visą laiką čia sėdėsi?

— Gal dar kokią valandą. Eik gulti, Paukšteli. Tau buvo tokia ilga diena.

— Norėčiau valandėlę pasėdėti su tavim.

— Kaip nori, — pasakė Atikus. Tikriausiai buvo jau po vidurnakčio, ir aš labai nustebau, kad jis taip lengvai sutiko. Pasirodo, jo būta gudresnio už mane: vos tik spėjau atsisėsti, man ėmė merktis akys.