Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Aš pasilenkiau, ir... kumštis praslydo, štai kaip buvo. Linktelėjau, ir kumštis praslydo. — Pagaliau Meijela susivokė, koks čia reikalas.

— Staiga jūs labai tiksliai viską paaiškinote. O prieš valandėlę nieko neprisiminėte, argi ne taip?

— Aš sakiau, kad jis mane mušė.

— Gerai. Jis smaugė jus, mušė, paskui išprievartavo, taip?

— O kaipgi kitaip.

— Atrodote stipri mergina, tai ką jūs visą tą laiką darėte, stovėjote, ir tiek?

— Juk sakiau, kad klykiau, spardžiausi, grūmiausi...

Atikus pakėlė ranką, nusiėmė akinius, atsisuko sveikąja akimi į liudytoją ir berte užbėrė ją klausimais. Teisėjas Teiloras pasakė:

— Po vieną klausimą, Atikau. Kad liudytoja galėtų atsakyti.

— Gerai. Kodėl jūs nepabėgote?

— Norėjau bėgti...

— Norėjote? Tai kas jums neleido?

— Aš... jis partrenkė mane ant žemės. Štai ką jis padarė, partrenkė ant žemės ir užgriuvo ant manęs.

— Jūs visą laiką rėkėte?

— Žinoma.

— Kodėl vaikai neišgirdo? Kur jie buvo? Prie sąvartyno?

Ji tylėjo.

— Kur jie buvo? Kodėl neatbėgo į jūsų riksmą? Juk sąvartynas arčiau negu miškas, tiesa?

Ji tylėjo.

— O gal pradėjote rėkti tik tada, kai pamatėte savo tėvą prie lango?

Iki to laiko jūs visai negalvojote rėkti, ar ne?

Ji tylėjo.

— Gal jūs pradėjote rėkti dėl savo tėvo, o ne dėl Tomo Robinsono? Ar taip buvo?

Ji tylėjo.

— Kas jus sumušė? Tomas Robinsonas ar jūsų tėvas?

Ji tylėjo.

— Ką pamatė jūsų tėvas pro langą bandymą išprievartauti ar, tiksliau, gynybą? Kodėl nesakote tiesos, mergaite? Argi ne Bobas Juelas jus sumušė?

Kai Atikus nusigręžė nuo Meijelos, jis atrodė taip, tarsi jam skaudėtų pilvą, o Meijelos veide mačiau baimę ir įniršį. Atikus sunkiai atsisėdo į savo vietą ir ėmė valyti akinius nosine.

Staiga Meijela atgavo žadą.

— Aš noriu kai ką pasakyti, — tarė ji.

Atikus pakėlė galvą.

— Norite papasakoti mums, kas atsitiko? — paragino jis.

Bet ji neišgirdo užuojautos jo balse.

— Aš noriu kai ką pasakyti, ir daugiau neištrauksite iš manęs nė žodžio. Antai tas juodasnukis įveikė mane, ir jūs, didžiai gerbiami džentelmenai, jeigu jo nenubausite, visi būsite bjaurūs bailiai ir suskiai, visa jūsų kompanija bus bailiai ir suskiai. Ir perniek jūs čia išsidirbinėjote, perniek mane apšaukėte, misteri Finčai...

Dabar Meijela iš tikrųjų apsipylė ašaromis. Jos pečiai virpėjo nuo piktos raudos. Kaip ir buvo žadėjusi, ji daugiau nepratarė nė žodžio. Neatsakė nė į vieną klausimą net misteriui Džilmeriui, kuris dar bandė ją klausinėti. Man atrodė, kad teisėjas Teiloras būtų liepęs palaikyti ją keletą parų šaltojoje už teismo ir visų susirinkusiųjų įžeidimą, jei ji nebūtų buvusi tokia vargšė ir tamsuolė. Aš nelabai gerai supratau, bet Atikus tikriausiai pataikė jai į skaudžiausią vietą, nors pats tuo visai nesidžiaugė. Jis sėdėjo nuleidęs galvą. Ir niekieno žvilgsnyje aš nebuvau mačiusi tiek neapykantos, kiek jos buvo Meijelos akyse, kai ji žvilgtelėjo į Atikų, eidama pro jo stalą.

Kai misteris Džilmeris pasakė teisėjui Teilorui, kad jis daugiau klausimų neturi, teisėjas tarė:

— Visiems laikas atsikvėpti. Padarysime dešimties minučių pertrauką.

Atikus ir misteris Džilmeris susitiko prie teisėjo stalo, kažką pasišnibždėjo ir išėjo iš salės pro duris už liudytojų pakylos. Dabar ir mes galėjome bent kiek pasimankštinti. Tik dabar apsižiūrėjau, kad sėdžiu ant paties ilgo suolo galo, o mano kojos visai nutirpusios. Džemis atsistojo ir nusižiovavo, Dilas irgi, o pastorius Saiksas perbraukė per veidą skrybėle. Jis pasakė, kad temperatūra čia beveik devyniasdešimt laipsnių5.

Misteris Brekstonas Andervudas, kuris visą laiką ramiai sėdėjo žurnalistams rezervuotoje vietoje, siurbdamas į savo smegeninę viską, ką čia girdėjo, dabar apmetė aštriomis akimis negrų galeriją ir susidūrė žvilgsniu su manimi. Jis prunkštelėjo ir nusigręžė.

— Džemi, — pasakiau aš, — misteris Andervudas mus pamatė.

— Ir tegu. Atikui jis nesakys, tik parašys „Tribūnos“ kronikoje.

Džemis vėl ėmė aiškinti Dilui, kiek aš supratau, pačias įdomiausias bylos vietas, nors man atrodė, kad nieko įdomaus kol kas nebuvo. Atikus ilgai nediskutavo su misteriu Džilmeriu nė vienu klausimu. Misteris Džilmeris atrodė atliekąs savo pareigas beveik nenoromis; liudytojus reikėjo traukti už liežuvio kaip asilus už pavadžio, nors jie beveik nesipriešino. Bet Atikus vieną kartą mums aiškino, kad kiekvienas advokatas, kuris tik bandydavo iš liudytojų parodymų daryti suktas išvadas, gaudavo smarkų teisėjo Teiloro atkirtį. Atikus norėjo man įrodyti, kad teisėjo Teiloro, nors jis atrodo aptingęs ir mieguistas, už nosies nepavedžiosi, o tai užvis svarbiausia. Atikus sakė, kad jis — geras teisėjas.

Netrukus teisėjas Teiloras grįžo ir atsisėdo į savo kėdę. Išsitraukęs iš liemenės kišenėlės cigarą, jis ėmė atidžiai jį apžiūrinėti. Aš kumštelėjau Dilą. Gerai išstudijuoto cigaro galelis buvo negailestingai nukąstas.

— Kartais mes ateiname čia jo pažiūrėti, — paaiškinau aš Dilui. — Matysi, to cigaro jam užteks iki vakaro. Tik tu stebėk.

Nejausdamas, kokie smalsūs žvilgsniai įbesti į jį iš galerijos, teisėjas Teiloras įprastiniu judesiu išstūmė nukąstą galiuką tarp lūpų ir išspjovė. Galiukas nulėkė tiesiai į spjaudyklės vidurį. Mes girdėjome, kaip jis šleptelėjo.

— Pašėlęs taiklumas, — sumurmėjo Dilas. — Niekas taikliau už jį nenuspjautų.

Per pertrauką publika paprastai išsivaikščiodavo, bet šiandien niekas nepajudėjo iš vietų. Net Dykūnai, kuriems nepasisekė iškrapštyti iš savo vietų jaunesnių žiūrovų, liko stovėti pasienyje. Misteris Hekas Teitas viešąją išvietę, matyt, rezervavo tik teismo valdininkams.

Į salę grįžo Atikus su misteriu Džilmeriu, ir teisėjas Teiloras pasižiūrėjo į laikrodį.

— Greitai keturios, — pasakė jis.

Aš labai nustebau — teismo laikrodis, mums čia besėdint, mušė valandas bent du kartus, o aš ničnieko negirdėjau.

— Gal bandysime šiandien ir užbaigti? — paklausė teisėjas Teiloras. — Kaip manote, Atikau?

— Galėtume užbaigti, — tarė Atikus.

— Kiek turite liudytojų?

— Vieną.

— Gerai, paklausykime. 19

Tomas Robinsonas užlipo ant liudytojų pakylos, suėmė dešine ranka kairiąją, pakėlė ją ir uždėjo ant Biblijos. Toji ranka buvo kaip guminė. Prisilietusi prie juodo odinio viršelio, ji bejėgiškai nuslydo nuo Biblijos ir trinktelėjo į sekretoriaus stalą, kai tik Tomas atitraukė dešiniąją. Jis vėl norėjo uždėti negyvąją ranką ant knygos, bet teisėjas Teiloras burbtelėjo:

— Nereikia, Tomai.

Tomas davė priesaiką ir atsisėdo į liudytojų kėdę. Atikus ėmė greitai klausinėti jį, ir mes sužinojome, kad Tomui dvidešimt penkeri metai, kad jis vedęs, turi tris vaikus, kad kartą buvo teistas ir mėnesį sėdėjo kalėjime už viešosios tvarkos pažeidimą.

— Žodžiu, buvote pažeidęs tvarką, — pasakė Atikus. — O ką jūs padarėte?

— Susipešiau su vienu vyriškiu, kuris norėjo bakstelėti man peiliu.

— Ir jam pasisekė?

— Taip, sere, tik sužeidė mane nesmarkiai. Matote, aš... — Tomas kilstelėjo kairį petį.

— Taip, — tarė Atikus. — Ar buvot nuteisti abu?

— Taip, sere, aš turėjau atsėdėti savo, nes negalėjau sumokėti baudos. O jis sumokėjo.

Dilas pasilenkė per mane ir paklausė Džemio, ką Atikus čia išdarinėja. Džemis paaiškino — Atikus rodo prisiekusiesiems, kad Tomas neturi ko slėpti.