Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— O kam jis reikalingas? Aš gi mačiau, kas atsitiko.

— Aš vieno dalyko nesuprantu, — pasakė Atikus. — Nejaugi jums nerūpėjo Meijela?

— Ir dar kaip, — atsakė misteris Juelas. — Aš mačiau, kas taip padarė.

— Ne, aš kalbu apie fizinę jos būklę. Ar jūs nepagalvojote, kad esant tokio pobūdžio sužalojimams reikėjo medicinos pagalbos?

— Ko?

— Ar jūs nepagalvojote, kad Meijelai skubiai reikėjo gydytojo?

Liudytojas pareiškė nieko panašaus nepagalvojęs, jis kaip gyvas nėra kvietęs nė vienam iš namiškių jokio gydytojo. O jeigu būtų kvietęs, tai būtų tekę išmesti penkis dolerius.

— Ar jau viskas? — paklausė jis.

— Dar ne, — nerūpestingai atsakė Atikus. — Misteri Juelai, jūs girdėjote šerifo parodymus?

— Ko dar?

— Jūs buvote salėje, kai misteris Hekas Teitas liudijo, taip? Ir viską girdėjote, tiesa?

Misteris Juelas tylėdamas apsvarstė Atikaus klausimą ir, matyt, nutarė, kad čia pavojus neslypi.

— Taip, — atsakė jis.

— Jūs sutinkate, kad jis teisingai apibūdino Meijelos sužalojimus?

— Ko dar prireikė?

Atikus pažvelgė į misterį Džilmerį ir šyptelėjo. Misteris Juelas atrodė nepasiryžęs nudžiuginti gynėjo atsakymu į šį klausimą.

— Misteris Teitas paliudijo, kad dešinė jūsų dukters akis buvo pamušta, kad mėlynių buvo visur.

— Aha, — patvirtino liudytojas. — Teitas viską sakė teisingai.

— Teisingai? — švelniai paklausė Atikus. — Matote, aš norėjau sužinoti, ar jūs neprieštaraujate.

Jis priėjo prie sekretoriaus, kažką jam pasakė, ir sekretorius pacitavo keletą frazių iš misterio Teito parodymų taip neišraiškingai, tarsi būtų skaitęs biržos biuletenį: „Kuri akis?.. Kairė... Na, tada išeina, kad dešinė. Dešinė akis, misteri Finčai. Dabar aš prisimenu — visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta. (Sekretorius pervertė puslapį.) Šerife, prašau pakartoti, ką pasakėte. Aš pasakiau — dešinė akis...“

— Dėkoju, Bertai, — tarė Atikus. — Girdėjote, misteri Juelai? Ar turite dar ką pasakyti? Ar sutinkate su šerifu?

— Teitas teisingai sakė. Akis buvo pamušta, ir pati Meijela buvo gerokai aptalžyta.

Mažasis žmogiūkštis, atrodė, pamiršo, kaip teisėjas jį anksčiau sugėdino. Jis nusprendė, kad jau įveikė Atikų, vėl paraudonavo, atstatė krūtinę ir pasidarė panašus į mažą rudą gaidžiuką. Aš jau pagalvojau, kad jis sprogs besipūsdamas, kai Atikus paklausė:

— Misteri Juelai, ar jūs mokate skaityti ir rašyti?

Misteris Džilmeris įsiterpė:

— Protestuoju. Nesuprantu, kokį ryšį liudytojo raštingumas turi su byla; šis klausimas neesminis ir su byla nesusijęs.

Teisėjas Teiloras norėjo kažką sakyti, bet Atikus prabilo pirmas:

— Teisėjau, viskas paaiškės, jei leisite liudytojui atsakyti į šį ir dar į vieną klausimą.

— Gerai, pažiūrėsime, — tarė teisėjas Teiloras. — Bet prašau, kad būtų aišku, Atikau.

Misteris Džilmeris, taip pat ir visa publika atrodė labai susidomėjusi, kuo čia dėtas misterio Juelo išsilavinimas.

— Aš kartoju klausimą, — tarė Atikus. — Ar mokate skaityti ir rašyti?

— Ir dar kaip.

— Gal parašytumėte savo pavardę ir parodytumėte mums?

— Ko čia neparašyti? O kaip aš pasirašinėju ant pašalpos kvitų?

Misterio Juelo elgesys labai patiko jo šalininkams. Jie šnibždėjosi tarpusavyje, patenkinti kikeno, matyt, žavėdamiesi jo šaunumu.

Mane apėmė nerimas. Atikus žino, ką daro, bet man pasirodė, kad dabar jis prašovė pro šalį. Niekada, niekada, niekada per kryžminę apklausą nepateik liudytojui klausimo, jeigu tiksliai nežinai, ką jis atsakys, — šią taisyklę žinojau nuo lopšio. O jeigu taip padarysi, dažnai gali sulaukti tokio atsakymo, kad sužlugdysi visą bylą.

Atikus įsikišo ranką į vidinę švarko kišenę, išsitraukė iš ten voką, paskui iš liemenės kišenaitės išsiėmė parkerį. Visa tai jis darė palengva, atsisukęs į prisiekusiuosius, kad jie gerai jį matytų. Jis atsuko parkerio kamštelį ir gražiai padėjo jį ant stalo. Tada pakratė parkerį ir padavė jį liudytojui drauge su voku.

— Parašykite savo pavardę, — pasakė jis. — Ir atsisukite, tegu visi prisiekusieji mato, kaip jūs rašote.

Misteris Juelas pasirašė ant kitos voko pusės, labai patenkintas pakėlė galvą ir pamatė, kad teisėjas Teiloras spokso į jį, tarsi jo vietoje ant liudytojų pakylos staiga būtų prasiskleidęs kvepiantis gardenijos žiedas, kad misteris Džilmeris pakilęs nuo savo kėdės, kad visi prisiekusieji įsmeigė į jį akis, o vienas iš jų net ant tvorelės užsikvempęs.

— Ko čia nematėte? — paklausė misteris Juelas.

— Jūs kairys, misteri Juelai, — tarė teisėjas Teiloras.

Misteris Juelas piktai atsigręžė į teisėją ir pasakė nesuprantąs, kuo čia dėtas jo kairumas, — jis yra dievobaimingas pilietis, o Atikus Finčas tik tyčiojasi iš jo. Toks suktas advokatas kaip Atikus Finčas visą laiką iš jo tyčiojosi su visokiom savo išmonėm. Jis, Juelas, jau pasakė, kaip viskas buvo, gali tą ir dar šimtą kartų pakartoti ir pakartos. Į visus Atikaus klausimus jis atsakinėjo kaip ir anksčiau: pažiūrėjo pro langą, tada juodasnukis išbėgo, tada jis nubėgo pas šerifą. Galų gale Atikus jį paleido.

Misteris Džilmeris pateikė dar vieną klausimą.

— Tai dėl jūsų kairumo, misteri Juelai. Gal jūs vienodai mokate naudotis abiem rankom?

— Šito tai jau ne, bet mano kairė ne blogesnė kaip kito dešinė. Taigi — ne blogesnė kaip kito dešinė, — pridūrė jis, sviedęs piktą žvilgsnį gynėjo pusėn.

Džemis pašėlusiai džiūgavo. Jis tyliai stukseno kumščiu į balkono turėklą ir kartą net sušnibždėjo:

— Priremtas prie sienos.

Aš taip negalvojau: mano nuomone, Atikus stengėsi įrodyti, kad pats misteris Juelas galėjo primušti Meijelą. Tiek man buvo visai aišku. Jeigu pamušta jos dešinė akis ir daugiau sudaužyta dešinė veido pusė, vadinasi, galima įrodinėti, kad ją sumušė kairys. Šerlokas Holmsas ir Džemis Finčas pagalvotų taip pat. Bet juk Tomas Robinsonas irgi galėjo būti kairys. Bandžiau įsivaizduoti, kaip anksčiau misteris Hekas Teitas, priešais stovintį kokį žmogų, ir nutariau, kad Tomas Robinsonas galėjo laikyti Meijelą dešine ranka, o kulti kaire. Aš pažvelgiau žemyn į jį. Jis sėdėjo nugara į mus, ir aš mačiau, kokie platūs jo pečiai, koks tvirtas sprandas. Jis lengvai galėjo ją suraityti. Veltui Džemis giria dieną be vakaro.

18

Bet čia griausmingas balsas tarė:

— Meijela Violeta Juel!

Ant liudytojų pakylos užlipo jauna mergina. Kol Meijela, pakėlusi ranką, sakė priesaikos žodžius, kad kalbės tiesą, tikrą tiesą ir tik tiesą, ir tepadeda jai Dievas, ji atrodė man gana gležna, bet paskui, kai atsisėdo į kėdę ant liudytojų pakylos veidu į mus, mes pamatėme, kad ji kresna ir stipri, pripratusi prie sunkaus darbo.

Meikombo apygardoje tuojau galima pasakyti, kas maudosi dažnai, o kas tik kartą per metus. Misteris Juelas atrodė kaip nuplikytas, tarsi būtų staigiai nuplėšęs nuo savęs purvo sluoksnį ir palikęs odą neapsaugotą, viskam jautrią. Meijela lyg ir stengėsi būti švari; žiūrėdama į ją prisiminiau Juelų kieme išrikiuotus raudonus snapučius.

Misteris Džilmeris paprašė Meijelą papasakoti teismui, kas atsitiko pernai, lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą, ir būtinai savais žodžiais.

Meijela sėdėjo ir tylėjo.

— Kur jūs buvote tą vakarą temstant? — kantriai pradėjo klausinėti misteris Džilmeris.

— Verandoje.